Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. balandžio 27 d., pirmadienis

Hitleris ir Stalinas. Skirtumai

Šiais laikais įprasta lyginti nacizmą su stalinizmu bei garsiuosius jų lyderius - Adolfą Hitlerį su Josifu Stalinu. Tiek profesionalūs istorikai, tiek istorijos mėgėjai neatsispiria pagundai rasti abiejų totalitarinių XX a. režimų bei jų vadų tarpusavio panašumų, apie tai rašomi straipsniai, knygos, kuriami dokumentiniai filmai. Ir tų panašumų iš tiesų esama. Abu diktatoriai kūrė savo asmens kultą ar bent neprieštaravo jam formuojantis, abu nebuvo geranoriški kaimyninių šalių atžvilgiu, abu išvystė koncentracijos stovyklų sistemą ir negailestingai naikino „režimo priešus“. 

Tačiau nors nacių Vokietijos fiureris ir sovietinių „tautų tėvas“ turėjo be galo panašių elgsenos bruožų, identiško tipo asmenybėmis jų nepavadinsi. Būtent ties tais skirtumais, atmetus ideologinius režimų prieštaravimus, ir apsistokime.

Partija ir lyderis

Hitleris faktiškai pats buvo savo judėjimo kūrėjas bei pagrindinis jo ideologas. Su savo vadovaujama partija 1923 m. jis dalyvavo vadinamajame Alaus puče, o taip pat visuose naciams sėkmingiau ar prasčiau susiklosčiusiuose rinkimuose. Visą kovos dėl valdžios laikotarpį Hitleris buvo nepamainomas partijos lyderis, ir tai, kad naciai galiausiai pasiekė savo tikslą, - nemaža dalimi paties Hitlerio bei jo idėjų populiarumo visuomenėje nuopelnas. Galima sakyti, kad Hitleris pagimdė judėjimą, išvystė jį, pateko kartu su juo į valdžią ir kartu su juo nugrimzdo į nebūtį.

Stalinas, nors ir tapęs fanatišku bolševiku dar prieš raudonąjį perversmą, figūravo kaip vienas iš daugelio Lenino bendražygių. Revoliucijos metu jis griežė toli gražu ne pirmaisiais smuikais, nors vėliau jo vaidmuo 1917-ųjų spalį buvo be galo sureikšmintas. Sovietų valstybės vadovu Stalinas tapo jau bolševikams įsitvirtinus valdžioje, tačiau nugalėjęs gana stiprią opoziciją.

Politiniai slapyvardžiai

Priešingai bolševikams, naciai niekuomet nenaudojo slapyvardžių, o veikė tikraisiais vardais. Hitleris, Himleris, Geringas, Gebelsas - tikrosios Trečiojo reicho vadovų pavardės, tuo tarpu Leninas, Trockis, Stalinas, Zinovjevas - pasirinkti slapyvardžiai. Tiesa, visuomenėje gana gajus mitas, kad tikroji Hitlerio pavardė - Šiklgruberis. Tai prasilenkia su tiesa, kadangi prigimtinė Adolfo Hitlerio pavardė visada buvo Hitleris.

Josifas Džiugašvilis Stalino slapyvardį veikiausiai pradėjo naudoti nuo 1912 m. Kodėl būtent tokį - nėra tiksliai žinoma. Be jokios abejonės, jis siejosi su rusišku plieną reiškiančiu žodžiu, tačiau Stalino biografų tarpe sutinkama dar ir tokia nuomonė, kad Džiugašvilis tiesiog apkarpė savo mėgiamos gruziniškos apysakos vertėjo į rusų kalbą Eugenijaus Stalinskio pavardę. Yra žinoma, kad dar prieš revoliuciją bolševikai save įvardydavo „kietaisiais“, „tvirtaisiais“, o niekinamus menševikus - „minkštaisiais“. Niekad fizinio darbo nedirbusiam Stalinui turėjęs patikti toks „proletariškas“, „kietas“ slapyvardis. Neginčijama viena - Stalinu Josifas Džiugašvilis pasivadino pats.

Karinė patirtis

Hitleris turėjo rimtos karinės patirties. Pirmojo pasaulinio karo metais būsimasis fiureris dukart apdovanotas už narsą Geležinio kryžiaus ordinais, kelis kartus sužeistas, rimtai gydėsi po dujų atakos. Priešakinėse linijose įgytą patirtį Hitleriui pripažįsta visi jo biografai.

Dėl kovinės Stalino patirties istorikai nesutaria iki šiol. Vieni jų teigia, kad Rusijos pilietinio karo metais Stalinas vadovavo raudoniesiems būriams, ir vadovavo gana sumaniai, kiti tai vadina stalinizmo epochos mitu, tvirtindami, kad Džiugašvilis niekuomet nebuvo ten kur kvepėjo paraku, nekalbant jau apie tiesioginį dalyvavimą kruvinuose susirėmimuose.

Laipsniai ir apdovanojimai

Sovietų - nacių karo metais Stalinui įteikti reikšmingi kariški apdovanojimai. Hitleris, per visą Vermachto pergalių epopėją, negavo nė vieno karinio apdovanojimo ir ant savo munduro nešiojo tik Pirmojo pasaulinio metu užtarnautą Geležinį kryžių. 1945 m. birželio 26 d. Aukščiausiojo SSSR prezidiumo nutarimu Stalinui išimties tvarka suteiktas karinis generalisimo laipsnis. Hitleris, nors ir ėjo vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, karinių laipsnių hierarchijos požiūriu buvo net ne karininkas, o... atsargos jefreitorius. Šis laipsnis jam taip pat suteiktas per Pirmąjį pasaulinį.

Oratoriški sugebėjimai bei temperamentas

Tiek Hitleris, tiek Stalinas kalbėjo su akcentu. Fiureris iki pat savo gyvenimo pabaigos neatsikratė Berlyno gyventojams kiek neįprastos austriškos tarties, Stalino rusų kalboje visuomet girdėjosi ryškūs kaukazietiški akcentai. Tiesa, daugelis sutinka, kad Hitleris buvo puikus oratorius. Jo kalba dažnai apibūdinama kaip įtaigi, temperamentinga, netgi hipnotizuojanti, neretai isteriška, ugninga, taikanti į jausmų sritį, nors ir, kaip pabrėždavo tuomečiai kritikai, ne itin intelektuali. Stalinas oratoriškais sugebėjimais niekuomet nepasižymėjo ir šiuo atžvilgiu rimtai nusileido savo pagrindiniam konkurentui Trockiui. Lyginant su viešom fiurerio kalbom, Stalino pasisakymai buvo trumpi ir gana sausoki, nors, sakoma, kartais jis mokėjo atrasti gana vaizdingų posakių. Galbūt Džiugašvilį kiek trikdė jo gruziniškas akcentas? Nežinia, tačiau svarbius šaliai pranešimus dažnai paskelbdavo kiti, pavyzdžiui, tuometinis užsienio reikalų komisaras Molotovas.

Šiaurietis“ Hitleris apibūdinamas kaip gana impulsyvus, akimirksniu savitvardą prarandantis choleriško temperamento žmogus, kalbantis greitai ir nerimastingai su nuolat „lakstančiu“ žvilgsniu.

Pietietis“ Stalinas, - priešingai, - bent jau publikoje sudarė ramaus, netgi melancholiško žmogaus įspūdį, kalbėjo su pauzėmis, dažnai lėtai, tarsi pasverdamas kiekvieną žodį.

Valymai“ partijoje ir kariuomenėje

Apie tuos kurie iškart buvo paskelbti politiniais, „rasiniais“ ar „klasiniais“ priešais iš ideologinių režimo pozicijų nekalbėkime; pastarųjų piliečių kategorijų nelaimino nė raudonoji, nė rudoji sistema. „Priešai“ be jokios sąžinės graužaties tremti, sodinti į lagerius, luošinti ar paprasčiausiai žudyti, bet štai požiūris į „buvusius savus“ kiek skyrėsi. Ir pirmiausia - susidorojimų mastais. 
 
Nacių Vokietijoje didžiausias partijos ir jai pavaldžios SA smogikų organizacijos gretų valymas įvyko 1934 m. birželio 30 d. Istorijoje šios skerdynės žinomos Ilgųjų peilių nakties pavadinimu. Bendras nužudytų skaičius tiksliai nežinomas (nuo 77 asmenų pačių nacių duomenimis iki 1076 aukų remiantis pokario Niurnbergo tribunolo dokumentais). Susidorojimo metu sušaudytas sąmokslu prieš Hitlerį apkaltintas rudmarškinių vadas Ernstas Riomas bei žymiausias partinis opozicionierius Gregoras Štraseris. Masiškesnis kariuomenės gretų valymas suimant ir žudant surengtas po nesėkmingo 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimo į Hitlerį.

Tačiau, kad ir kokios barbariškos būtų nacių represijos „buvusių savų“ atžvilgiu, su „didžiaisiais“ Stalino „valymais“ partijoje, kariuomenėje bei saugumo struktūrose savo mastais jos negalėjo lygintis. Vien vadinamojo Didžiojo teroro laikotarpiu (1937-1938 m.) mirties nuosprendis paskelbtas beveik 700 tūkst. asmenų, iš kurių dauguma buvo komunistų partijos nariai ar kandidatai į ją. Šių valymų metu beveik visiškai sunaikintas ankstyvosios kartos bolševikų aktyvas, vyresniųjų Raudonosios armijos karininkų korpusas, o saugumo struktūrų vadovybė buvo „atnaujinta“ po kelis kartus. Vokiečiai tokiai partinei šienapjūtei nesiryžo niekada; jų naikinantis įtūžis pirmiausia palietė „rasiškai svetimus ir kenksmingus“, tai yra, žydus.

Beje, nacių - sovietų karo metu fiurerio vilčių nepateisinę generolai paprastai buvo išleidžiami į atsargą ar tiesiog pažeminami pareigose, tuo tarpu Stalino vilčių nepateisinimas dažnai buvo tolygus mirties nuosprendžiui.

Hobis ir pomėgiai

Kaip žinia, jaunystėje Hitleris svajojo tapti dailininkų ir net bandė nesėkmingai stoti į Vienos dailės akademiją. Savo metu niekam dar nežinomas būsimasis reicho fiureris užsidirbdavo duonai perpiešdamas atvirukus su Vienos vaizdais, dalis Hitlerio piešinių bei eskizų išliko iki mūsų dienų ir parduodami aukcionuose už nemenką sumą. Savo aistrą dailei Hitleris išsaugojo iki pat gyvenimo pabaigos, kiti du didieji jo gyvenimo hobiai - architektūra bei Vagnerio operos.

Hitlerio biografai bene vieningai teigia, kad apie architektūrą fiureris galėjo postringauti valandų valandas, o dėl miniatiūrinių būsimųjų reicho statinių maketų Hitleris galėjo atidėti neatidėliotinus valstybinės svarbos darbus. Kompozitoriaus Vagnerio muzika žavėjo Hilerį nuo vaikystės: jo iniciatyva kasmet rengti Bairoito festivaliai, kurių pagrindiniu globėju buvo jis pats. Modernųjį, abstraktųjį mena fiureris vadino netikusiu ir išsigimusiu. Beje, niekas nematė Hitlerio šokant pokylyje ar garsiai dainuojant balsu.

Stalinas menine kūryba ne itin pasižymėjo, tačiau žinoma, kad jaunystėje bandė kurti eiles. Vertino baletą, kurį mėgdavo stebėti Kremliaus rūmuose ar Didžiajame teatre. Žavėjosi kinu, ypač - komedijos žanru. Pasak kai kurių biografų ir „tautų tėvo“ dukters, būdamas gerai nusiteikęs Džiugašvilis visai neblogai dainavo rusų liaudies dainas ar kūrinius iš tuomet populiarių kino filmų. Domėjosi viskuo ir po truputi, tačiau kažkokios ypatingos gyvenimo aistros, išskyrus galbūt nuolat minimą baletomaniją, rodos, neturėjo.

Įpročiai

Pypkė - vienas iš labiausiai atpažįstamų Stalino atributų, nors rūkė jis ne tik pypkę, bet ir papirosus, kartais netgi cigarus. Rūkyti Stalinas pradėjo dar jaunystėje ir darė tai, nepaisant gydytojų perspėjimų, beveik iki pat savo mirties.

Hitleris jaunystėje irgi rūkė, tačiau šio žalingo įpročio atsisakė dar gyvendamas Vienoje. Ne sveikatos tausojimo sumetimais, o supratęs, kad nepirkdamas papirosų sutaupys pinigų padoresniam maistui. Tuo metų būsimasis nacių lyderis vertėsi ypač sunkiai. Apie tabako bei rūkymo žalą sveikam „arijų rasės“ organizmui jis prabyla kur kas vėliau.

Alkoholį, tiek Hitleris, tiek Stalinas, vartojo labai saikingai. Hitleris jo negėrė beveik išvis, retkarčiais sau leisdamas nebent taurę šampano. Stalinas nevengė ir stipresnių gėrimų, pirmenybę teikdamas gruziniškam vynui ar konjakui, tačiau, skirtingai nuo savo aplinkos, visuomet jausdavo saiką. Nežinia kiek tiesos kalbose, bet Stalinas mėgdavo įdėmiai klausytis pas jį svečiuose nusigėrusių politbiuro narių kalbų vadovaudamasis taisykle „kas blaivaus galvoje – tas girtam ant liežuvio“. Jis klausėsi, įsimindavo, darydavo išvadas ir priimdavo sprendimus. Vaišės Hitlerio namuose, pasak ten besisvečiavusių, buvo pabrėžtinai ramios ir gana nuobodžios. Vienas pagrindinių jų akcentų – begaliniai fiurerio monologai.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje


1 komentaras:

  1. kodel nepaminetas Hitlerio ir amfetamino rysys? Gal tai ir leme begiojanti zvilgsni bei greita, emocionalu kalbejima?

    AtsakytiPanaikinti