Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. balandžio 3 d., penktadienis

"Vatnikai" ir "koloradai" (2 dalis)

Koloradas – tai ne tik iš Amerikos į Europą kadaise atkeliavęs, vienos JAV valstijos vardu pavadintas dryžuotas vabalas – kenkėjas, bet ir šių dienų kalba, - vadinamosios „georgijaus juostos“ (tebūnie šis pavadinimas iš mažosios raidės, kad atskirti ją nuo tikrosios carinių laikų Georgijaus juostos) nešiotojas ar bent pritariantis visai su ja susijusiai psichozei. 
Apie tikrąją ir tariamą Georgijaus juostelę  jau rašiau, o štai apie jos sąsajas su Kolorado vabalu – tik užsiminta.


Geltonais ir juodais dryžiais pasižyminčio Kolorado vabalo gimtinė – dabartinė Šiaurės Meksika, iš kurios XIX a. viduryje šis prie naujų sąlygų greitai prisitaikantis kenkėjas pradėjo savo pergalingą žygį po pasaulį. Iš Meksikos pasiekęs JAV ir nuniokojęs bulvių laukus Kolorado valstijoje (iš čia ir vabalo pavadinimas), netrukus dryžuotasis patenka į nuolat tarp Europos bei Šiaurės Amerikos kursuojančius prekybinių laivų triumus.

Iš pat pradžių Senajame Žemyne „koloradui“ sunkiai sekėsi įsitvirtinti, tačiau maždaug 1918 m. pastebėtas didelis jo paplitimas Pietvakarių Prancūzijos laukuose. Kova su nepažįstamu įsibrovėliu nedavė jokių apčiuopiamų rezultatų, tad nekviestas svečias gana greitai nukariauja kone visa Europą bei didžiulę Azijos dalį.

Tokia trumpa žymiojo Kolorado vabalo istorija, kuri XXI a. pradžioje pakryps netikėtu alegoriniu tęsiniu. 


2005 m. Putino valdomoje Rusijoje prasideda dvispalvių „georgijaus juostelių“ akcija, kuri jos organizatorių teigimu buvo skirta „pergalei Didžiajame Tėvynės kare paminėti“. Kasmet „georgijaus“ gerbėjų skaičius vis augo, o kai juostelių iniciatyvą palaimino Kremliaus galingieji, „koloradinė psichozė“ (kaip ji buvo pavadinta vėliau) apėmė visą šalį. 


Vis dėlto, nežiūrint tai, kad liaudis masiškai dabinosi dryžuotomis juostomis, atsirado ne taip jau mažai dirbtinės idėjos priešininkų. Vieniems nepatiko tarpusavy nesuderinamos istorinės simbolikos suplakimas, kitiems – senųjų kariško pasižymėjimo ženklų nuvalkiojimas iki neblaivių visaliaudinių vaikštynių lygio.


Priešingai daugelio įsitikinimui, koloradais „georgijaus juostelių“ nešiotojai pradėti vadinti ne Ukrainoje, o pačioje Rusijoje. Teigiama, kad ši pravardė, pastebėjus spalvinių panašumų tarp bulvių laukų kenkėjo ir „patriotiškos“ juostelės, gimė rusakalbio interneto platybėse. Rusų tinklaraštininkai dar prieš gerokai prieš Maidano įvykius metus atkreipė dėmesį ir į tai, kad „didžiojo fašizmo nugalėtojo“ maršalo Georgijaus Žukovo tiek vardas, tiek pavardė siejasi su „koloradine Georgijaus juosta“, todėl vienas blogerių dar 2008 metais rašė: „Tai – Georgijaus vabalas, pačios gamtos paženklintas Georgijaus juostele“ piktadario Žukovo garbei“. Norint geriau suprasti tikrąją pastarojo įrašo prasmę tenka priminti, kad rusiškas žodis „žuk“ reiškia vabalą. Sovietų Sąjungos bei Rusijos istoriografijoje maršalas Žukovas nuolat liaupsinamas kaip genialus karvedys bei didis tėvynės gelbėtojas karo su hitlerine Vokietija metais, o štai jo nuodėmės: „pergalingas“ kariavimas vien tik „gyvos mėsos“ persvara, itin žiaurios bausmės savo paties kareiviams už menkiausius tikrus bei tariamus nusižengimus, atviras plėšikavimas nukariautose teritorijose (žinomas „Trofėjų bylos“ pavadinimu, kurioje vienu pagrindiniu plėšikautojų įvardintas būtent Žukovas) paprastai „pamirštamas“.

Lietuvoje ne iš gerosios pusės žinomas Rusijos žurnalistas Aleksandras Nevzorovas tvirtina, kad sąvokos „koloradinė juosta“ autorystė priklauso būtent jam. Pasak Nevzorovo, savotiškas carinės Georgijaus juostelės kultas buvo būdingas Hitlerio tarnybon perėjusiems antikomunistiškai nusiteikusiems rusų kariams, bet ne prieš nacius kovojusiems dabartinių putinofilų „tėvams ir seneliams“. Sovietai neturėjo jokios „georgijaus juostos“, tad visa su ja susijusi psichozė – didžiulis valdžios farsas, surežisuotas istorijoje visiškai nesigaudančioms masėms. Faktas tas, įrodinėjo Nevzorovas, kad su ikirevoliucine, istorine Georgijaus juostele dabartinis pakaitalas nieko bendro neturi, todėl tikslingiausia būtų neteikti jam jokios prasmės vadinant pigų surogatą tiesiog „koloradke“.


Taip žodis „koloradas“ ėmė reikšti ne tik vabalą, bet ir „koloradkių“ šalininką: rėksminga imperinį „patriotą“, nostalgijos kamuojamą sovietofilą, „vatniką“. Koloradinės „georgijaus spalvos“ tapo vienu iš labiausiai atpažįstamų Krymo bei Rytų Ukrainos separatistų simbolių: jos siūtos ant rankovių, jomis mojuota mitinguose. 

Tiesa, iš pradžių tie patys separatistai įžeidžiamą epitetą „koloradas“ bandė peradresuoti prie Rados (ukr. kolo Rady) mėgstantiems piketuoti ukrainiečių nacionalistams, tačiau bergždžiai.

Pamatę, kad niekinama pravarde atsikratyti nepavyksta, Kremliaus propagandininkai vėl prisiminė nacius. Vienas žymiausių Rusijos blogerių, aktyvus „didžiavalstybinės“ Putino politikos šalininkas Fricas Morgenas (realiame gyvenime Olegas Makarenka) virkavo, kad „rusų pasaulio“ aktyvistų pravardžiavimas koloradais tolygus visiškam nužmoginimui nacių propagandos stiliuje. Juk būtent hitlerinė propaganda žydus prilygino žiurkėms bei erkėms, tai yra, - kenkėjams, kurių reikia saugotis, o dar geriau – sunaikinti, o štai dabar „ukrofašistai“ naudoja tuos pačius Gebelso triukus. 

Tai, kad nemaža dalis Rusijos piliečių itin jautriai reaguoja į žodį „koloradas“ - visiškai ne ukrainiečių, o pačių rusų žiniasklaidos priemonių pasiekimas. Juk būtent Kremliaus diriguojama žiniasklaida kryptingai formuoja visiškai nekritiškos daugumos įsitikinimą, kad „koloradais“, tai yra, - kenkėjais-atėjūnais, ukrainiečiai vadina visus rusus kaip tautą. Rusijos mokyklose rašomi rašiniai: „Mes – ne „koloradai“, o didvyrių vaikaičiai“, per televiziją rodomi eiliniai piliečiai piktinasi „bjauriu pravardžiavimu“ iš ukrainiečių pusės. Tai, kad „koloradas“ - pačių rusų pritaikytas apibūdinimas tam tikrai, ne pačiai intelektualiausiai savo tautos daliai, niekas nei prisimena, nei nori prisiminti.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą