Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. gegužės 3 d., sekmadienis

Apie senojo kelio Vilnius - Kaunas atkarpą

Gana nuošaliai nuo pagrindinės Vilniaus miesto dalies įsikūręs Žemųjų Panerių mikrorajonas gal ir nėra turistų itin lankomas, tačiau čia taip pat yra istoriniu požiūriu įdomių objektų. Visų pirma, tai - kiek daugiau nei kilometrą kalvomis vinguriuojanti senojo, kadaise iš Vilniaus į Kauną vedusio kelio atkarpa, apie kurią kažką girdėjęs net ne kiekvienas vilnietis. 




Akmenimis grįsto kelio pradžia yra prie pat Panerių kalvų papėde besidriekiančios Titnago gatvės. Iki jos galima nusigauti miesto troleibusais (nr. 15 ir 18) ar 24 – ojo maršruto autobusu. Važiuojant nuo Savanorių prospekto pusės tereiks išlipti Valkininkų stotelėje ir paeiti kelis šimtus metrų į priekį. Netrukus pamatysite ženklą: „Senojo Vilnius-Kaunas kelio atkarpa. Saugoma visuomenės ir valstybės“. Dėl „valstybinės apsaugos“ lygio galima ilgai diskutuoti (šiam unikaliam objektui verkiant reikia rimtesnės priežiūros), tačiau pirmoji užrašo dalis nemeluoja: priešais jūsų akis išniręs miško keliukas dar prieš šimtmetį buvo judri, du svarbiausius Lietuvos miestus jungianti arterija.


 
Kelio į Kauną šioje vietoje matyt būta nuo senų senovės, tačiau jokių žinių iš tų žiliausių laiku neišliko. XIX a. gyvenęs poetas bei kraštotyrininkas Vladislovas Sirokomlė (1823 – 1862 m.) rašė, kad jo laikais gana „varganai atrodantis“, labai nukasinėtas Panerio kalnas kadaise buvęs toks status, kad senuoju keliu besileidžiančius arklius būdavę sunku sulaikyti. 



Vienas pagrindinių to meto Lietuvos kelių pasižymėjo ne tik statumu, bet ir siaurumu. Juo vargiai prasilenkdavo du vežimai, tad, pasak Sirokomlės, kylantieji į kalną šaudę į orą tam, kad įspėtų tuos kas juo leidžiasi. Keliautojai sunkiai skynėsi kelią į kalno viršūnę ir dėl storo biraus smėlio sluoksnio; juk savo klampiais smėlynais Paneriai garsėjo nuo seno.

 
Šiandiena kopiant vingiuota, tačiau kur kas nuožulnesne nebenaudojamo kelio atkarpa sunku patikėti, kad 1794 metais šiuo keliu traukėsi nuo sukilėlių bėgantys carinės kariuomenės daliniai, o 1812-aisiais - Didžiosios Napoleono Bonaparto armijos likučiai. Tuomet rusų persekiojami prancūzai supratę, kad stačių ir apledėjusių Panerių šlaitų neįveiks, paliko jų papėdėje daugybę amunicijos, artilerijos pabūklu ir netgi kariuomenės kasą.


Tiek Sirokomlė, tiek kitas jo amžininkas, publicistas Adomas Honoris Kirkoras (1818 - 1886 m.), aprašo ir kadaise Panerių kalvose siautėjusias plėšikų gaujas. Nežinia, ar daugiau paveiktas vietos legendų, ar remdamasis patikimesniais šaltiniais, Honoris teigia, kad važiuoti Panerių keliu, ypač naktį, buvo labai pavojinga: „dažną šiose vietose apiplėšdavo arba net nužudydavo“. Jo teigimu 1809 m. plėšikams vadovavęs kažkoks Pekarskis - gana išsilavinusi ir narsi asmenybė, buvęs ponų tarnas, kuris galiausiai pagautas ir „žiauriai nubaustas“. Anais laikais apie Pekarskį bei jo dviejų šimtų plėšikų gauja sklandė fantastiškiausi pasakojimai, didžioji dalis kurių, žinoma, buvo pats tikriausias pramanas. Nepaisant to, į Vilnių mokytis vykęs poetas Adomas Mickevičius vėliau pripažino baiminęsis važiuoti pro Panerius, o Motiejus Valančius pasakojo, kad „Paneriais vadinamuose kalnuose netoli Vilniaus“ kartu su miško žvėrimis ir paukščiais gyveno žmogžudžiai. Sustiprėjus carinės policijos aparatui bei kariuomenei padedant „auksinė plėšikų gadynė“ Paneriuose pasibaigė. 


Nuo Sirokomlės ir Kirkoro laikų iki XX a. pradžios senasis kelias tikriausiai mažai kuo keitėsi, tačiau vežimai ir „bričkos“ vis dažniau užleidžia vietą automobiliams. Lenkmečiu nuspręsta kelią praplatinti, išgrįsti glūdintais akmenimis (kitose šaltiniuose nurodoma, kad grįsti kelią pradėta XIX a. viduryje), pavojingose kelkraščių vietose pastatyti atitvarus. Anais laikais įvarytus betoninius stulpelius kai kur galime pamatyti ir šiandien. Kadangi Vilnius buvo inkorporuotas į Lenkiją, o Kaunas liko Lietuvoje, kelias pervadintas Vilniaus-Trakų keliu arba Juzefo Pilsudskio traktu. Kaip tuomet jis atrodė, puikiai matyti 1931 metų nuotraukoje. 

 
Pakilę į viršų, pačioje grįstos atkarpos pabaigoje, pamatysime stūksančią Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčią, šalia jos esančias kapinaites ir buvusios žymios pakelės karčemos pastatą. Mūrinė šventovė pastatyta XIX a. viduryje medinės koplyčios vietoje, o dar anksčiau čia stūksojęs pakelės kryžius (Viešpaties kančios stulpas) prie kurio ilsėjęsi XVI a. religinių procesijų iš Vilniaus į Trakus dalyviai. Prie koplyčios keliauninkai paprastai sukalbėdavo maldelę ir paprašydavo sėkmingos kelionės, o kitoje kelio pusėje įsikūrusioje priemiesčio karčemoje buvo apsistojama prieš įvažiuojant į miestą ar išvažiuojant iš jo. Netoli už šios Panerių kalvų stotelės kelias šakojosi trimis kryptimis: į Kauną, į Trakus, ir į Gardiną.


Beje, 1831 m. birželio 19 d. šioje vietoje vyko mūšis tarp generolo Antano Gelgaudo vadovaujamų Lietuvos sukilėlių bei caro kariuomenės. Tąsyk sukilėliai buvo sumušti, o anų laikų įvykius liudija jau Nepriklausomybės laikais pastatytas, apie šimtą metrų nuo koplyčios stūksantis memorialas. 


Senoji Vilniaus – Kauno kelio atkarpa buvo itin svarbi miestui maždaug iki praėjusio amžiaus vidurio. Netrukus šalimais nutiesti modernesni bei platesni automobilių keliai senutėlį kalvų traktą pavertė labiau istorinį susidomėjimą keliančiu objektu.

Vitalijus Michalovskis
publikuota „Lietuvos ryte


3 komentarai:

  1. Ačiū už reportažą. Nuostabi vieta, kurią verta aplankyti dėl savotiškos atmosferos. Šiais laikais kelias tiek užžėlęs, kad net orientacininkai perbėga beveik nepastebėdami jo.
    Vaikystėje, berods, teko važiuoti šituo keliu, kol dar nebuvo nutiesta autostrada. Autobusas sunkiai puškuodamas ilgai ir nuobodžiai lėtai lėtai ropšdavosi į kalną, kurį įveikus, jau klausdavau, ar dar ilgai važiuosim?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Šiaip ir dabar juo nedraudžiama važiuoti, stovi ženklas tik kad sunkvėžimiams negalima.

    AtsakytiPanaikinti
  3. O kažin Ryanair Kaune padalinys atgabens daugiau turistų, kad pamatytų koks nuostabus mūsų kraštas..

    AtsakytiPanaikinti