Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. gegužės 2 d., šeštadienis

Gegužės 1-osios užuomazgos – Čikagos kraujo balose

1996 - aisiais, tai yra, prabėgus vos šešiems metams po Nepriklausomybės atkūrimo, Seimo sprendimu Lietuvoje sugrąžinta 1 - osios šventė – Tarptautinė darbo diena. Dėl pastarojo valdžios žingsnio tikslingumo diskusijos netyla iki šiol: vieniems ši diena neatsiejama nuo nelemto sovietmečio, kiti nenustoja atkakliai tvirtinti esą su komunistais bei kitokiais radikalais ji neturinti nieko bendro, be to, - yra tarptautinė, tad jos minėjime nėra nieko blogo.

Pabandykime pasiaiškinti kaip yra iš tiesų, o iš tiesų viskas ne taip jau paprasta...

Tarptautinės darbo dienos“ ištakos siekia 1886 m. gegužės 1 – ąją, kai per JAV nusirito masiniai darbininkų streikai siekiant išsireikalauti aštuonių valandų darbo dienos. Tiesą sakant, „proletariato“ nepasitenkinimui būta nemažo pagrindo: anais laikais vidutinis JAV darbininkas uždirbdavo be galo mažai, darbo diena neretai tęsėsi po 16 valandų, apie kažkokias, kad ir pačias minimaliausias socialines garantijas galima buvo tik pasvajoti. Taigi, gegužės 1 d. prasidėjusio ir po to dar kelias dienas besitęsiančio didžiulio darbininkų streiko metu Čikagoje sustojo ne tik miesto fabrikai bei gamyklos, bet ir kilo fiziniai susirėmimai su policija, kurių metu žuvo, kaip vėliau bus paskelbta, „beginkliai darbininkai“. Vakare po miestą pasklido „darbo liaudžiai“ besiveržiančių vadovauti radikalių anarchistų leidžiami atsišaukimai su raginimu kilti į ginkluotą kovą „prieš išnaudotojus“, tačiau didesnio atgarsio šie raginimai nuosaikesnės daugumos tarpe nesusilaukė.

Gegužės 3 d. Čikagos Šieno turgaus aikštėje pagerbti žuvusių susirinko keli tūkstančiai žmonių. Demonstracija buvo besibaigianti lyg ir taikiai, tačiau staiga kažkas iš protestuojančios minios paleido į policininkus savadarbę bombą, kurios sprogimas vieną įstatymo sargą užmušė, kelis - sunkiai sužeidė. Kilo sumaištis bei susišaudymai iš abiejų pusių, žuvo dar daugiau žmonių, tame tarpe ir pačių policininkų. Ir tik vėliau vis dažniau pradėta aiškinti, kad pirmieji šaudyti pradėjo policininkai ir, kad daugelis jų neva žuvo tamsoje nuo savo kolegų šūvių.

Valdžia teroro aktu apkaltino į darbininkų gretas įsipainiojusius radikalius anarchistus, o pastarieji tvirtino, kad policija surengė provokaciją norėdama rasti dingstį sunaikinti „proletariato“ aktyvą. Netrukus suimti aštuoni fanatiškiausi koviniam anarchistų sparnui priklausantys asmenys, kurie vėliau, pritrūkus įrodymų, apkaltinti ne paties sprogdinimo Šieno aikštėje organizavimu, bet kurstymu imtis teroristinių veiksmų prieš teisėtos valdžios atstovus. Beje, vieno iš suimtųjų bute policija rado šešias savadarbes bombas, kas nebuvo paneigta net įsisukus „kovotojų už darbininkų teises“ reabilitavimo procesui.

Trys iš aštuonių buvo nuteisti pakarti (nuosprendžiai buvo įvykdyti 1887 lapkričio mėn.), vienas nusižudė kalėjime (sprogstamąjį dinamito užtaisą jam į kamerą perdavė draugai), o likusieji pasmerkti ilgiems nelaisvės metams. Po kiek laiko visa aštuoniukė oficialiai pripažinta nekalta, gyvieji net sulaukė gubernatoriaus atsiprašymų. Tikrasis sprogdintojas taip ir liko nenustatytas, nors, kaip jau rašyta, per kratas anarchistų slėptuvėse rasta tiek ginklų, tiek sprogmenų.

Po kruvinų Čikagos įvykių bei įvykdytų teismo nuosprendžių nukentėję tuoj pat paskelbti darbininkų judėjimo kankiniais bei policijos tyčia surengtos provokacijos aukomis, nors, pavyzdžiui, anarchizmo istoriją tyrinėjęs JAV profesorius Paulas Avrichas buvo tikras, kad teroro aktą įvykdė būtent anarchistai, galbūt konkrečiai toks Georgas Mengas, buvęs vienas iš Čikagos anarchistų lyderių, visiškai pateisinęs teroristinę „kovos prieš valstybę“ koncepciją. Tenka priminti, kad XIX a. pabaigoje visame pasaulyje kraštutinių anarchistų pozicijos darbininkų judėjime buvo itin stiprios: dažnai būtent jie provokavo tiesioginius „darbo liaudies“ susirėmimus su policija bei įvykdė daugelį teroro išpuolius. Tai, kad anarchistais save laikantys asmenys toli gražu nebuvo romi beginklių avelių banda, o viskam pasiruošę teroristai, liudija, kad ir 1901 metais įvykdyta dvidešimt penktojo JAV prezidento Viljamo Mak Kinlio žmogžudystė. Tuomet šalies vadovą tiesiai į pilvą nušovė lenkų kilmės anarchistas Leonas Čolgošas. XIX a. pabaigoje iš Rusijos imperijos į JAV emigravusi anarchistė Ema Goldman buvo viena iš pagrindinių „individualių teroristinių priemonių“ šalininkė, rengusi pasikėsinimą prieš Džoną Rokfelerį, o jos meilužis, viena svarbiausių JAV anarchizmo figūrų – Eusiejus (Aleksandras) Berkmanas, praleido keturiolika metų nelaisvėje už pasikėsinimą į amerikiečių pramonininko Henrio Klėjaus Friko gyvybę.

O juk visi aštuoni kaltinamieji, suimti per 1886 metų gegužės neramumus pripažino esantys idėjiniai anarchistai. Vienas iš jų, Albertas Parsonsas, neslėpdamas dėstė, kad anarchistų tikslas ne aštuonių valandų darbo diena, o samdomo darbo, kuris esą jau savaime reiškia vergiją, sunaikinimas. O toks sunaikinimas tėra įmanomas sunaikinus pačią valstybę kaip tą išnaudojimą užtikrinantį darinį. Išties, „kankiniai už darbo klasės laisvę“.

Netrukus gegužės 1-ąją „kovos už darbininkų teises diena“ paskelbė marksistinės pakraipos Socialistinė Amerikos darbo partija, kurioje savo metu knibždėte knibždėjo anarchistų bei kitokių kairiųjų radikalų. Beje, iš pat pradžių daugelis nuosaikesnių JAV darbininkų organizacijų šios „šventės“ nepalaikė, kadangi neitin troško būti susietos su anarchistų remiamais teroristinės kovos metodais bei susilaukti valdžios represijų.

1889 m. Paryžiaus kongrese Antrasis darbininkų internacionalas skelbia gegužės 1- ąją Pasaulio darbo žmonių solidarumo diena. Derėtų priminti, kad vėliau šios organizacijos veiklos istorijoje sutinkamos tokios asmenybės kaip Vladimiras Leninas, Levas Trockis, Roza Liuksemburg.

Nekaltų JAV darbininkų judėjimo aukų“ mitas nuolat stiprėja: niekam jau neįdomios nei jų politinės pažiūros, nei butuose rasti ginklai bei bombos. Patogi gegužės 1 -oji tiko visiems iš eilės: ir socialistams, ir komunistams, ir vėliau netgi naciams. Na, o Vakarų Europos anarchistai kiekvienais metais „darbo žmonių solidarumą“ atšvenčia geriausiomis savo judėjimo tradicijomis – masiniais pogromais bei kruvinais susirėmimais su policija.

Vitalijus Michalovskis


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą