Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. birželio 28 d., sekmadienis

Carlas Gustavas Jungas: „Demonai ieškos kitos aukos“

Adolfas Hitleris mirė, bet demonas liko. Po Antrojo pasaulinio karo Carlas Gustavas Jungas ištarė žodžius, kurie dar ir šiandien skamba tarsi apie priešą už vartų įspėjantis bažnyčios varpas. Garsusis psichiatras analizavo vokiečių tautos būseną ir įspėjo apie demonus, kurie pavergia mases, užvaldo žmonių protus, dalį jų paversdami beviltiškais psichopatais.

Per interviu šveicarų laikraščiui „Die Weltwoche“ 1945 metais C.G.Jungas įspėjo: puikybės ir žiaurumo demonus labiausiai traukia didžiosios pasaulio tautos. Ne veltui profesorius atkreipė dėmesį į rusus.

Anot mokslininko, demonai niekur nedingsta – jie tarsi sklando ore nuolat ieškodami naujos aukos.
Prieš karą apsėstieji vokiečiai masiškai įtikėjo Trečiojo reicho lozungais. Įdomu, ką pasakytų profesorius C.G.Jungas, jeigu būtų gyvas, apie Trečiosios Romos viziją, skleidžiamą Kremliaus ideologų?

Pateikiame sutrumpintą pokalbio su kolektyvinės psichologijos tyrinėtoju C.G.Jungu versiją. Laikraštyje „Die Weltwoche“ 1945 metais publikuotas pokalbis aktualus ir šiandien, prabėgus septyniasdešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo.

Ar nemanote, kad karo pabaiga iššauks didžiules permainas europiečių, ir ypač - vokiečių sielose, kurie dabar tarytum bunda po ilgo, siaubingo sapno?

Taip, žinoma. Jei kalbėtume apie vokiečius, tai prieš mus iškyla psichinė problema, reikšmę kurios kol kas sunku įsivaizduoti, tačiau kontūrus galima apčiuopti pasitelkus mano, kaip gydytojo, praktiką. Psichologui aišku viena: neturime vadovautis sentimentaliu dalinimu į nacius ir režimo priešininkus. Pas mane gydosi du ligoniai, sąmoningi nacizmo priešininkai, tačiau tuo pat metų jų sapnai rodo, kad už viso išorinio dorybingumo juose iki šiol gyva aiškiai išreikšta nacistinė psichologija su visa prievarta bei žiaurumu.

Kai šveicarų žurnalistas paklausė feldmaršalo Georgo von Küchlerio apie vokiečių žvėriškumus Lenkijoje, tas emocingai sušuko: „Atleiskite, bet visą tai darė ne Vermachtas, o partija!“ Tai puikus pavyzdys to, kad dalinimas į „gerus“ ir „blogus“ vokiečius yra labai naivus. Visi jie, sąmoningai ar nesąmoningai, aktyviai ar pasyviai prisidėjo prie šių baisybių; jie nieko nežinojo apie tai kas vyksta, bet kartu ir puikiausiai žinojo.

Bet kaipgi taip nutiko, kad vokiečiai, visa tauta, pateko į šią beviltišką psichologinę būseną? Ar galėjo tas pats nutikti su kokia kitą tauta?

Šioje vietoje leiskite kiek nukrypti ir bendrais bruožais apibrėžti savo teoriją, aiškinančią bendrą psichologinę tautos būseną dar prieš užgimstant nacizmui. Pasiremkime nedideliu pavyzdžiu iš mano praktikos. Kartą pas manė atėjusi moteris pratrūko pikčiausiais kaltinimais savo vyrui: esą jis tikras velnias, ją nuolat persekiojantis ir kankinantis. Tačiau tikrovėje jos vyras pasirodė esąs doras, jokių demoniškų užmačių neturintis pilietis. Tai iš kur pas moterį atsirado ta beprotiška idėja? Tiesiog jos pačios viduje gyvena nelabasis, kurį ji projektuoja į išorę, į savo vyrą. Aš jai paaiškinau tai, ir moteris sutiko, tapdama panaši į atgailaujančią avelę. Atrodė, kad viskas tvarkoje, tačiau mane neramino klausimas: kur dingo tas velnias, kuri ji projektavo į savo vyrą? Ar nepradės jį projektuoti vidinių savo demonų į ką nors kitą? Panašiai nutiko ir Europos istorijoje.

Kadaise primityviam žmogui pasaulis buvo kupinas dvasių ir paslaptingų jėgų, kurių jis bijojo. Visa gamta buvo persmelkta tomis jėgomis, kurios iš tiesų yra ne kas kito, o į išorinį pasaulį projektuojamos vidinės pačio žmogaus jėgos. Šiuolaikinis mokslas paneigė tikėjimą demonais, tačiau iš mūsų pasąmonės jie nepasitraukė. Demonai veržėsi į baroko meną: iškrypdavo stuburai, pasirodydavo satyrų kanopos. Žmogus nuolat virsta savo uodega kandžiojančia gyvate, kurį nuo senų laikų simbolizavo apsėstuosius.

Vokiečiai pasiduoda demonams būtent dėl savo neįtikėtinos įtaigos. Tai pasireiškia meile paklusnumui ir įsakymams, kurie tėra tik kitokia įtaigos forma. Vokiečius kamuoja neapibrėžtumo tarp Vakarų ir Rytų kompleksai, kuriuos jie bando kompensuoti didybės manija: „Vokiška dvasia išgelbės pasaulį!“ Tai nacistinis lozungas, pasiskolintas iš Emanuelio Geibelio (1815 – 1884 m.) poemos.

Vokietija visuomet buvo psichinių katastrofų šalis: Reformacija, religiniai ir valstiečių karai. Nacionalsocializmo epochoje demonų spaudimas tiek sustiprėjo, kad jų valdžion patekę žmonės pavirto somnambuliškomis būtybėmis, pirmuoju tarp kurių buvo Hitleris. Gebelso prakeiksmai visoms aplinkinėms tautoms rodė, kad rimtai serga, didžiulio rąsto savo akyje nemato patys vokiečiai. Visi nacių lyderiai buvo apsėsti tiesiogine to žodžio prasme. Dešimt procentų vokiečių šiandiena yra beviltiški psichopatai.

Kalbate apie vokiečių nepilnavertiškumą ir demonišką jų įtaigą, tačiau ar tai būdinga šveicarams, dalis kurių yra taip pat germanų kilmės?

Mes apsaugoti todėl, kad esame maža tauta. Jei šveicarų būtų aštuoniasdešimt milijonų, tai su mumis galėtų nutikti kažkas panašaus: juk demonus vilioja didelės masės. Kolektyve žmogus praranda šaknis ir tuomet demonai gali jį užvaldyti. Todėl praktikoje naciai užsiėmė didžiulių masių, bet niekada - asmenybės formavimus. Demonizuotų žmonių veidai negyvi, sustingę, tušti. Mus, šveicarus, nuo to apsaugo mūsų federalizmas ir individualizmas. Mūsuose neįmanoma tokia masinė akumuliacija, kaip tai nutiko Vokietijoje.

Bet kuo pavirs gydymas, jeigu jį atlikti bombomis ir kulkosvaidžiais? Ar karinė pergalė prieš demonizuotą tautą nepasunkins dar labiau vidinės jos ligos?

Šiandiena vokiečiai panašūs į po stiprių išgertuvių prabudusį žmogų. Jie nežino ką darė, ir nenori žinoti. Juose yra tik begalinės nelaimės pojūtis. Jie dės visas pastangas pasiteisinti prieš viso pasaulio neapykantą, tačiau tai bus klaidingas žingsnis. Išganymas ateina tik per visiška savo kaltės pripažinimą. Tačiau negalima pasiekti šio tikslo vien tik moralizuojant. Atgaila turi gimti pačių vokiečių tarpe.

Ar galima tikėtis, kad demonai bus išvaryti, ir virš griuvėsių pakils naujas, geresnis pasaulis?

Ne, demonais, bent jau kol kas, negalima nusikratyti. Dabar, kai istorijos angelas paliko vokiečius, jie ieškos kitos aukos. Ir tai bus nesunku. Bet kuris savo šešėlį pametęs žmogus, bet kuri savo neklystamumu įtikėjusi tauta taps jų auka. Neturime pamiršti, kad lemtingas vokiečių polinkis į kolektyvizmą nemažiau būdingas ir kitoms didelėms tautoms, kurios taip pat nelauktai gali tapti demonų grobiu. Iš pastarųjų įvykių galime matyti, kad valdžios demonais apžavėti rusai, kas turėtų sumažinti mūsų begalinį džiaugsmą pergale. Šiuo požiūriu patys protingiausi yra anglai ir šveicarai: individualizmas gelbėja juos nuo polinkio į lozungus bei kolektyvinį pamišimą.

Tuomet mes turime su nerimu laukti demonų proveržių ateityje?

Išsigelbėjimas ateina tik per taikų asmenybės formavimą. Demonų valdžia didžiulė, ir šiuolaikiškiausios masinės įtaigos formos: spauda, radijas, kinas, - jų paslaugom. Tačiau juk krikščionybei kadaise pavyko išlikti grėsmingo priešo akivaizdoje ne dėl propagandos ir masinių atsivertimų, o per žmonių tarpusavio bendravimą.

vertė Vitalijus Michalovskis
vertimas pasirodė Lryto svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą