Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. birželio 16 d., antradienis

Kai visuomenė trokšta karo

Joks karas nepradedamas be visuomenės palaikymo ir jokia vyriausybė niekada nesiryš kariauti, jeigu matys, kad šalies visuomenė dar nepakankamai tam parengta. Ši taisyklė, nors ir su nedidelėmis išimtimis, galioja praktiškai visuomet.

Pirmąjį pasaulinį karą tyrinėjantys istorikai kone vienbalsiai tvirtina, kad kruvinasis konfliktas prasidėjo ne tiek dėl Gavrilo Principo šūvių į Austrijos erchercogą, o todėl, kad didžiųjų Europos valstybių visuomenės metų metus buvo ruošiamos, „neišvengiamam“, „teisingam“, netgi „šventam“, neabejotinai pergalingam karui nekenčiamo priešo teritorijoje. Nuaidėjus Sarajevo šūviams pasipylė tarptautiniai ultimatumai, vėliau - mobilizacijų bei karo skelbimų banga, Senasis Žemynas nugrimzdo į iki tol neregėtą mėsmalę.

Tačiau viskas juk prasidėjo nuo visuotinio masių entuziazmo. 1914 m. nežinomas Miuncheno fotografas užfiksavo didžiulę, kaizerinės Vokietijos stojimu į karą besidžiaugiančią minią, kurioje akylesnieji išskyrė laimingą dvidešimt penkerių metų jaunuolio – būsimojo Didvokiečių reicho fiurerio Adolfo Hitlerio veidą. Lygiai tokios pat karo sveikintojų minios tvindė Londono, Paryžiaus, Vienos, Sankt-Peterburgo gatves. Milijonai tikėjo ne tik absoliučiu savo kariuomenių pranašumu, bet ir tuo, kad būtent jų ginklus, būtent jų „teisingą reikalą“ laimina pats Dievas.

Hitlerinė Vokietija savo piliečius ruošė būsimajam karui jau nuo pat pradžių. Tai nedviprasmiškai teigiama Hitlerio „Mein Kampf“, parašytoje daugiau nei dešimt metų prieš naciams atsiduriant valdžioje. Postringavimai apie gyvybinės erdvės (lebensraum) poreikį augančiai tautai bei „amžiną vokiečio žvilgsnį į Rytus“ reiškė ne tik kovą dėl kadaise prarastų teritorijų, bet ir atvirai grobiamuosius karus.

Per visą Trečiojo reicho gyvavimo laikotarpį sukurta neįtikėtinai militarizuota visuomenė, kurioje net medicinos seserys stovėjo rikiuotėse ir marširavo kolonomis. Kasdien eiliniam vokiečiui buvo kalama, kad Versalio sankcijų pažeminta Vokietija Europoje tarp didžiųjų valstybių (išskyrus, galbūt, tik Italiją) neturi draugų, o tik klastingus priešus, su kuriais anksčiau ar vėliau neišvengiamai teks „rimtai pasikalbėti“. Hitlerjugendas kurtas kaip atvirai sukarinta organizacija (žymioji fiurerio frazė:„Aš noriu matyti plėšrūno kibirkštį šio jaunimo akyse“), fizikos pamokose mokiniai sprendė karo dvasia persmelktus uždavinius (pavyzdžiui, per kiek laiko ant žemės nukris iš tam tikrame aukštyje skrendančio lėktuvo išmesta bomba), net darbininkų organizacijų nariai vilkėjo kariško tipo uniformas, o pačios organizacijos, tokios kaip, pavyzdžiui, „Vokiečių darbo frontas“, perėmė daugelį kariuomenės atributų: žygiavimą, vėliavas, priesaikas, griežtai nustatytą hierarchiją, komandas ir raportus. Taip visa visuomenė, nepriklausomai nuo amžiaus, socialinės padėties ir profesijos buvo rengiama vienam vieninteliam tikslui - karui už naciškai suprantamus faterlando interesus. O juk tuo pat visą pasaulį Hitleris nuolat tikino tetrokštantis tik amžinos taikos... Savotiškai suprantamos taikos ant sutriuškintų priešų lavonų. Galutinės pergalės, kurią turėjo užtikrinti ne tik geležinės Vermachto divizijos, bet ir visos tautos „valios triumfas“, jos kolektyvinis ryžtas aklai sekti paskui savo lyderį, kad ir į pačią pragaro liepsną.

Propagandos įaudrinta visuomenė gali norėti karo net jei kiekvienas paklaustas atskirai tikina visiškai to karo nenorintis. Taip, niekas nenori, kad į jo namus rėžtųsi bombos, o sūnūs grįžtų karstuose ar su nutrauktomis galūnėmis. Tačiau militaristinės puikybės svaigulio ir pagiežos visam likusiam pasauliui atmosferoje apie tai, ir ypač – esant masėje, retai negalvojama. Šveicarų psichiatras, politinės psichologijos kūrėjas Karlas Gustavas Jungas šį reiškinį vaizdžiai pavadino visuotiniu demonišku apsėdimu, jei suprasime, kad jo demonai – tai į aplinkinį pasaulį projektuojamos asmeninės ar kolektyvinės nuoskaudos, vidinės baimės, neišsipildžiusios viltys, nerimas dėl ateities, pavydas, giliai užslopinta agresija. Asmeniniame lygmenyje šie gelminiai gaivalai dažnai gali būti blokuojami, tačiau jie linkę prasiveržti masėje, ir ypač, jei tam susiklosto palankios sąlygos.

Sovietai galbūt ir nepasiekė to naciams būdingo karo estetizavimo lygmens (pastarųjų „herojiškos mirties“ ir „teutoniško pasiaukojimo“ spektakliai po atviru dangumi daug ką iki šiol verčia krūptelti), tačiau tik susikūrusi raudonoji valstybė iškart stojo į visuomenės militarizavimo kelią su vaikams kurtom dainelėm apie „naikintinus buržujus“, mediniais šautuvėliais ir raudonomis vėliavėlėmis mokyklose, sukarintomis „kovingų darbininkų“ brigadomis, grūmojimais viso pasaulio „imperialistams“ iš visų įmanomų tribūnų. Pypliai rengė teatralizuotus vaidinimus „pasaulinės revoliucijos“ tematika, o „idėjiškai teisingi“ suaugusieji garsiai jiems plojo ir skatino. Kas tai, jei ne visuomenės ruošimas karui bei okupacijoms, kurias „labiausiai taiką mylinti šalis pasaulyje“ rengė viena po kitos?

Deja, bet šiandienos Rusijoje, nepaisant jos lyderio nuolatinių kalbų apie taikos siekį, vyrauja gana panašios tendencijos, neretai pasireiškiančios pačiu absurdiškiausiu lygmeniu. Sovietinių karių uniformomis aprengti vaikučiai faneriniuose tankuose ir pradinių klasių mokinukų postringavimai apie „supuvusius“ Vakarus bei visus rusus išnaikinti trokštančius „ukrofašistus“ - visą tai aiškiai demonstruoja jei ne pačių vaikų, kiek jų tėvų, auklėtojų, mokytojų nusiteikimą.

Žinia, duonos bei gyvenimo komforto stygių kurį laiką galima kompensuoti spalvingais renginiais. Tai še tau Ukrainos istorijos knygų deginimas Kryme, še tau milžiniški kariniai paradai ir imperinių monarchokomunistų bakchanalijos miestų gatvėse, še tau propagandistas Kiseliovas, verčiantis JAV branduolinėmis dulkėmis, še tau Žirinovskis ant tanko Varšuvoje ir Berlyne, še tau begalės viens po kito kepamų „ura-patriotinių“ serialų karo tematika, kuriuose rodomi ištisas fašistų ordas traiškantys pavieniai supermenai, bet tik ne sprogimų ištaškytos karių žarnos ir smegenys.

Propaganda piešia romantišką, „prafiltruotą“ karo paveikslą, lyg rusų meškos pasistumdymas po pasaulį tebūtų lengvas pasivaikščiojimas. Kiek lėšų ir nuosavo kraujo marių tai pareikalautų - kalbėti vengiama, nes rengiantis karui apie karstus negalvojama. „Ura-patriotai“ nori naikinti, tačiau neįsivaizduoja, kad gali būti naikinami. Mintis, kad radioaktyvia dykra pasaulinio konflikto atveju gali virsti ir pati Rusija – visiškai nepopuliari, „išdavikiška“, net „nusikaltėliška“.

Rusijoje nuolat besilankantys žmonės vis dažniau prabyla apie tai, kad gerus jų pažįstamus ir senus draugus tarytum kas pakeitė: jie tarsi užprogramuoti jei ne karo laukimu, tai jo tematika, savotiška nuojauta, priešų paieška. Viduje išdavikai ir penktoji kolona, išorėje – „žydomasoniškas kapitalas“, „JAV marionetės“, „šventąją Rusią“ norintys suplėšyti NATO maitvanagiai“. Sunku pasakyti kurioje šalyje dar įmanoma, kad žymaus opozicinio politiko nužudymas sostinės centre susilauktų tiek daug nesveikų pritarimo šūksnių. Sunku įvardyti šalį, kurioje tiek piliečių svaigsta apie tankų siuntimą į kairę bei dešinę.

Būtent tai ir yra moralinis, galbūt net ne iki galo įsisąmonintas užsiprogramavimas karui, sergančią visuomenę apsėdę demonai, jei kalbėtume Jungo sampratomis. Tačiau pradėti karą kur kas lengviau nei jį užbaigti. Istorija moko, kad galutinės pergalės svarstyklės nedažnai pakrypsta agresoriaus naudai.

Tad visi tie svetimus gyvenimus lengva ranka linkę griauti „tankų siuntėjai“ turėtų suvokti, kad jų kurstomas karas – tai lyg iš butelio paleistas neprognozuojamas džinas, įniršis kurio gali bet kada sutrupinti ir pačių kurstytojų galvas. „Karas dažnai pradedamas su viltimi, o pabaigiamas didžiausiame skurde, neviltyje ir prakeiksme“ - šie po Pirmojo pasaulinio Austrijoje parašyti žodžiai šiandiena kaip niekad aktualūs.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Panašus įrašas:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą