Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. rugpjūčio 25 d., antradienis

Didysis žlungantis "multikultūrinės Europos" projektas

Senutėlė Europa krūpčioja nuo Azijos ir Afrikos gyventojų antplūdžio jau net nepajėgdama jų suvirškinti. Tai – faktas, kurio gali nematyti tik pats didžiausias naivuolis arba pats fanatiškiausias „didžiojo multikultūrinio projekto“ šalininkas. 

Tikri ir tariami pabėgėliai plaukia laiveliais jūromis, užtvindo Europos priekrančių salas, visais įmanomais būdais veržiasi į žemyną, nepaisydami policijos užtvarų masiškai braunasi per valstybių sienas, dažniausiai kartu su savimi į jiems naują pasaulį atsinešdami ir savo senojo pasaulio tvarką.

Multikultūrinis projektas nepavyko“ - ar gi ne taip prieš keletą metų konstatavo Vokietijos kanclerė Merkel, ksenofobija ir rasizmu kurią galėtų apkaltinti nebent tik kairiausių pažiūrų marginalas? Kartu, matyt, greitai teks uždaryti ir pasaulinės civilizacijos projektą „Europa“ (bent jau tokiu pavidalu, kokiu esame įpratę įsivaizduoti), kurio žlugimą vokiečių filosofas Osvaldas Špengleris toliaregiškai numatė dar praeito šimtmečio pradžioje.

Masinės imigracijos priežasčių daug, ir nors išskirti vieną jų būtų primityvus problemos supaprastinimas, visgi aptarsiu bene pagrindinę: panišką Europos baimę galų gale pasirodyti mažiau svetingai, neryžtingumą ginant tradicinę, per šimtmečius nusistovėjusią kultūrinę savastį ir valios trūkumą pasakyti griežtą „Ne!”, aiškiai demonstruojant tai visam likusiam pasauliui. Vardan ko? Vardan mūsų pačių teisės prieštarauti Europos virtimui komfortiška prieglauda viso pasaulio gyventojams, už teisę mums patiems spręsti, kas mums artimas, o kas svetimas, ką norime priimti į savo namus, o ko nepageidaujame. 
 
Šiandiena mūsų Europa – tai tokia pasenusi dama su rūpestingos močiutės šypsena lūpose, kuri seniai jau nebe ta pasaulinės galybės kalaviju mojavusi valkirija. Mūsų Europa bedantė: ji visiškai nesugeba apsiginti, nors savo negalią dar bando maskuoti iškreiptai suvokiamo atvirumo pudra. 

Didysis multikultūrinis projektas“ Europoje prasidėjo netrukus po Antrojo pasaulinio karo. Prieš tai buvo Hitleris su rasinio išskirtinumo idėjomis ir iš to išplaukiančia naikinimo politika, dar anksčiau - didžiųjų kolonijinių imperijų statyba, kuriose „niekuomet nenusileisdavo saulė“, „baltųjų valdovų“ ir „nebaltųjų pavaldinių“ laikai. Tačiau Europa pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo, ir pasikeitė, – išties kardinaliai. Nacistinės praeities mėsmalė ir beprotiškos nepakantumo teorijos taip sukrėtė karo siaubą išgyvenusius europiečius, kad čia pradėjo formuotis visiškai priešingas - „atvirų durų visiems“ kursas.

Nacizmas, su visomis jo teorijomis, buvo pasmerktas kaip atsakingas už kruviną pirmosios XX a. pusės košmarą. Visiškai teisėtai, ir tai – neginčytinas faktas. Tačiau kartu su tuo pasmerkimu pradėta užsipulti viskas, kas didiesiems pokario visuomenės cenzoriams galėjo pasirodyti kaip galimos bet kokios ksenofobijos apraiškos: ne tik nepritarimas migrantų atvykimui ar nuosaikus nacionalizmas, bet netgi abejonės „didžiuoju multikultūriniu projektu“. Iš vieno kraštutinumo Europa metėsi į kitą. Nuo gerokai rasizmu atmiežtos eurocentristinės puikybės prie kone visiško savasties nureikšminimo ar net jos išsižadėjimo. 

Iš vieno kraštutinumo į kitą“ pirmiausia reiškė informacinį gyventojų apdorojimą, o juk pirmaisiais pokario dešimtmečiais didžioji Vakarų visuomenės dalis visiškai nesidžiaugė migrantų iš geografiškai bei kultūriškai tolimų kraštų antplūdžiu. 
 
Tačiau jiems, lygiai kaip ir dabar Lietuvoje, nuolat kalta į galvą, kad tai neišvengiama ir būtina, kad tai - ekonominę gerovę sukursiančios „darbo rankos“, kad teigti priešingai yra gryniausias nacizmas, ir niekas, pabrėžiu – niekas, nekalbėjo nei apie neišvengiamai užgimsiančius „getus“, nei apie dažnai bergždžią atvykėlių integraciją, nei apie kitas socialines problemas, kurias mes matome šiandien, suaugus trečiai atvykėlių kartai. 

Užtat „pasibjaurėtinu rasizmu“ paskelbta viskas, kas vienokiais ar kitokiais būdais kirtosi su „didžiuoju multikultūriniu projektu“, net jei tai liečia asmeninį žmogaus pasirinkimą: su kuo dirbti, bendrauti, ką priimti į darbą, kam paduoti gatvėje ranką. Kartu pirštas nenatūraliai pritemptas, išimtinai teigiamas požiūris į bet kokias „multikultūrines iniciatyvas“ iš viršaus. Laikraščiai atsisakydavo spausdinti „netinkamus“ autorius, televizijos nesikviesdavo „netinkamų“ pašnekovų, o jei ir kviesdavosi, „diskusija“ neišvengiamai virsdavo begaliniais laidos svečio „atsimušinėjimais“ nuo beapeliacinių kaltinimu „simpatijomis Hitleriui“.

Vienas pažįstamas iš Bavarijos užsiminė, kad Vokietijoje užaugo ištisa karta, kuriai gėda būti vokiečiais. Jie veikiau liežuvį nusikąs, nei kritiškai atsilieps apie imigracinę šalies politiką: „Taip, imigrantus integruoti sunku, bet argi tai ne pačios, iki šiol ksenofobiškos vokiečių visuomenės kaltė?“ Visiškai tikėtina, kad Hitlerio laikais šie jaunuoliai užaugtų uoliausiais naciais. Propaganda į vienus vartus, nors ir „multikultūrinė“, - taip pat propaganda. 

Per mokyklą, žiniasklaidą, įvairiausias socialines „sugyvenimo“ programas europiečiams tiesiog įbruko „moralinės skolos“ jausmą. Už neatmenamais laikais malšintą zulu sukilimą, už nustekentas kolonijas (be kurių Afrika, be jokios abejonės, šiandien klestėtų), už prekybą juodaisiais vergais (kuriuos baltieji dažniausiai pirko iš juodųjų vietos genčių karaliukų ten, kur vergija puikiausiai gyvavo ištisus šimtmečius), už viduramžių Kryžiaus žygius ir „sugriautą“ islamo civilizaciją (nors musulmonai atakavo krikščionišką Europą dar gerokai prieš Kryžiaus žygius), už betvarkę ir skurdą Indijoje (nors, pasak keliavusių, ten tiesiog toks gyvenimo būdas). Juokauju? Ne. Visa tai būdavo pateikiama kaip argumentai, kad „europiečiai privalo“. Senojo žemyno „skolų“ visam likusiam pasauliui sąrašas ilgas ir, nepaisant visų milžinišku finansinių injekcijų į skurdžiausius pasaulio regionus, atrodo, niekada neatlygintinas...

Multikultūrinis projektas žlugo“ - ar galima buvo aiškiau pasakyti? Tie, kas seka pasakas apie begalinius imigracijos pliusus, nepaminėdami ir akivaizdžių jos minusų, šiandiena tampa kaskart juokingesniais. Taip, Europa gavo darbo rankų, bet taip pat ji gavo getus – savotiškas valstybėles valstybėje su savais papročiais ir įstatymais, begales niekuomet nedirbusių, tik naudotis atvykusių „bendrapiliečių“, gavo reikalavimus vis labiau „prisitaikyti“ prie tolimų kultūrų gyvensenos normų. Žinoma, pirmieji imigrantai tiek Anglijoje, tiek Vokietijoje buvo romūs ir lojalūs, stengėsi dirbti ir uždirbti, nekėlė ypatingų sąlygų. Niekas ir šiandien nesako, kad visi jie be išimties – blogi. Tačiau juk virtimas dauguma neišvengiamai lemia ir kitokį požiūrį į juos priėmusią šalį. Gausa lemia savos jėgos ir reikšmės suvokimą, o jėgos pajauta – norą diktuoti sąlygas. Deja, dažnai pakantumas, kurio atvykėliai tikisi iš europiečių, pačioje Europoje virsta atvykėlių nepakantumu tiems patiems europiečiams. Kodėl turėtume netikėti, kad tai negali pasikartoti čia, leiskite paklausti? Ar Lietuva turi kažkokią išskirtinę, šimtu procentu pasiteisinusią integracijos programą, kurios Europoje neturi niekas? Nė velnio mes neturime. Tiesiog „privalome“, ir viskas...

Europa bijo, ji nežino kaip elgtis, todėl ir moka, todėl ir priima. Nenustodama giedoti ditirambų iškreiptai suvokiamam „humanizmui“, kurio niekam aplinkui be mūsų pačių, europiečių, nereikia. Ir tai, kad Europoje vis labiau stiprėja radikalių politinių jėgų palaikymas – tai kitas tos pačios lazdos galas, pamoka už šokinėjimus nuo vilko ant meškos. 

Nepasakysiu didelės paslapties, bet jei kas netikit – nueikit ir paklauskit žmonių gatvėse. Žinot ką galvoja bent jau du trečdaliai Lietuvos gyventojų? Ogi tai, kad nereikia jiems jokių tolimų šalių imigrantų. Jie nenori minaretų savo pašonėse, nenori uždarų rajonų savo miestuose su svetima tvarka, nenori burkų ir chidžabų, nenori keliamų sąlygų tolimesnėje ar artimesnėje perspektyvoje. Visuomenė to nenori ne todėl, kad ji – rasistinė ar gyvenanti aklos neapykantos pasaulyje, o dėl to, kad žvelgiant į „multikultūrinės integracijos“ praktiką Vakaruose, yra daugybė objektyvių priežasčių to nenorėti.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą