Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. rugpjūčio 9 d., sekmadienis

Taikos receptas - reguliariai nuleisti kraują

Ar žvelgdami į Rytų Ukrainą dar tikite amžina taika senutėje Europoje? Aš – ne, kad ir kaip norėtųsi tuo tikėti. Milijonai netikėjo karu 1914-aisiais ir 1939 metais: tuomet taip pat švietė saulė ir kiekvienas „mažas žmogelis“ buvo paskendęs begalėję savo mažų gyvenimiškų reikalų.

Kiekvienas karas, kaip nepakenčiamos įtampos atomazga, bręsta ilgai, tačiau užgriūna visuomet netikėtai. Daugelis mūsų tarytum ir neatmeta teorinės karo galimybės, tačiau iš tiesų veja šias mintis: tikras karas? Pas mus? Argi tai įmanoma?

Niekas nenorėjo ir nenori mirti, tačiau žmonija juk taškosi „artimo savo“ kraujais nuo žiliausių laikų, kai bene vienintelis ginklas buvo kuoka. Trumpesni ar ilgesni taikos periodai – tai nelyginant tarpinė būsena, dažniausiai – pasiruošimas reguliariai pasikartojančiam kraujo nuleidimui, ir viską traiškančios karo girnos pradeda suktis iš naujo.


Neretai girdėti tvirtinant: „žmonija pakankamai subrendo“, tačiau ar tai nebus tik dar viena saviapgaulė, savotiška nusiraminimo priemonė? Apie gerą pamoką žmonijai juk kalbėta ir po Pirmojo, ir po Antrojo pasaulinio karo, bet kas iš to? Jei nebūtų Hitlerio ir Stalino, piktasis istorijos Dėsningumas į jų vietą iškeltų ką nors kitą. Masėms pritariant ir entuziastingai saliutuojant, su tūkstančiais priežasčių pulti atakon, perkąsti kitam gerklę.

Kažkas yra taikliai pastebėjęs, kad mūsų civilizacija – tarytum kiaušinis, po kurio išorine „kultūringumo“ luoba slepiasi dalykai nepažinti, paslaptingi, dažnai netgi baisūs. Ir galima iki begalybės postringauti apie žmogaus „progresą“, tačiau gelminis mūsų elgesys dažnai instinktyvus ir stichiškas. Žmonija civilizuota tik išoriškai, nors ir velkasi vis padoresnį kostiumą.

 
Net patys racionaliausi mūsų veiksmai dažniausiai sąlygoti vieno ar kito instinkto, o mūsų masės, ir pačios to nejausdamos, mąsto kolektyviniais vaizdiniais, simboliais, epochai būdingais mitais. Mes nuolat konkuruojame vieni su kitais, bet ar pagalvojame, kad bet kokia konkurencija, siekis įsitvirtinti, įrodyti pranašumą – tai ir yra miniatiūrinis karas dėl patogesnio būvio. 

Žmogus konkuruoja asmeniniame, masės – kolektyviniame, valstybės ar jų blokai – geopolitiniame lygmenyje. Ir visiems būdingi lygiai tie patys įsitvirtinimo, netgi dominavimo bei įtakos plėtimo instinktai. Ekonominiai, politiniai, kariniai – visur veikia tos pačios konkurencijos spyruoklė. Kai labai norisi, bet aplinka tam priešinasi – iškyla pagunda užkurti kruviną karą!


Visas daugelio valstybių ceremonialas, kad ir ne visada tiesiogiai, persmelktas karo mitologijos: pergalingi didžiavyriai, galingi kunigaikščiai ir karaliai, herojinis epas, feodaliniai herbai, atmintinos mūšių datos, šventas kritusiųjų kraujas... Tai nenuostabu – juk mūsų pasaulis gimė nuolatiniuose karuose, o daugelis išradimų bei technologijų, kuriomis mes ir šiandien mielai naudojamės, yra tiesioginis ginkluotos konkurencijos ar net nuožmaus karo produktas. 


Daugybė išradimų padaryti būtent tobulinant panašių į save naikinimo priemones, ir tik vėliau šie išradimai pritaikyti taikesnėse gyvenimo sferose. Karo liepsnose ištirpdavo, persilydydavo ir vėl iškildavo civilizacijos, formuodavosi valstybės, gimdavo nacijos, iš atskirų etninių grupių vienydavosi tautos. 

Kad ir kaip ciniškai tai beskambėtų, bet visa žmonijos, taip pat ir Vakarų civilizacija, yra karo kūdikis tiesiogine to žodžio prasme. Ir, kad ateityje bus kažkaip kitaip, turint omenyje iš esmės agresyvų ir į nuožmią konkurenciją linkusį žmogaus pradą, viltis beprasmiška. Vargu ar per visą žmonijos istoriją buvo bent šimtmetis be karo. 


Daugelis mūsų turėjo laimės užaugti taikos sąlygomis. Duokdie lygiai tos pat laimės ir mūsų vaikams. Tačiau karo grėsmė niekuomet ir ne per žingsnį nesitraukia nuo mūsų: ilgesnės ramybės kaina dažnai – pats stipriausias kraujo nuleidimas. Reguliarus. Iki kito karto. 

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas

Skaityti taip pat:

1 komentaras:

  1. Neseniai teko Tesalonikuose sutikti vieną vokietį, kuris irgi kalbėjo apie kraujo nuleidimą. Tik jis sakė, kad karas prasideda, kai susikaupia didelis kiekis bedarbių. Bet ko gero tai tik viena iš sudedamųjų dalių

    AtsakytiPanaikinti