Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis

Ar pradėsime skirti pabėgėlius nuo "pabėgėlių"?

Kol mūsuose susirūpinę „ekspertai – integratoriai“ kalba apie vargšus apiplėštus ir išprievartautus pabėgėlius, aš, įsijungęs lietuviškus, o dažniausiai - užsienio kanalus, matau kiek kitokį vaizdą. Dažnas tų pabėgėlių neitin primena likimo talžytą nelaimėlį: sotūs veidai, išmanieji telefonai rankose, ne pats blogiausias apdaras, pikta, o dažniausiai - reikli kalba.

Klausyk – kalba dvimetrinis žaliukas žurnalistui – ką aš veiksiu toj Vengrijoj? Nei pinigų, nei darbo! Man reik į Vokietiją!“ Pridėkime prie šio reportažo dar begales identiškų, ir pamatysime kiek objektyvesnį šių dienų „pabėgėlių“ pasaulį.

Užmirškite visas senas Antrojo pasaulinio karo nuotraukas su tuntais apiplyšusių, luošų, alkanų iš vietos į vietą genamų europiečių. Jei skaityti jų atsiminimus, tai dažnas buvo pasiruošęs bučiuoti jį priglobusio krašto žemę, dirbti už grašius juodžiausius darbus nepaisant kažkur toli tėvynėje palikto statuso, daryti viską ir sutikti su viskuo, kad tik vaikai daugiau neišgyventų karo siaubo.

Nūnai, pasirodo, pabėgėliai kitokie. Jie renkasi kur nori gyventi ir tarsi nuolatinis bedarbis biržoje atmeta jo prakilnybei „per prastus“ pasiūlymus. Jie žino savo, o jei tiksliau – netoliaregiškų europiečių į kairę ir į dešinę dosniai išdalintas teises, kaip ir tai, kad Europa jiems yra kažką skolinga.


Austrijoj tokie „pabėgėliai“, pasak per TV kalbėjusios vietos lietuvių bendruomenės pirmininkės, vaikšto būriais, naudojasi prabangiais iPhon'ais, pernelyg žvaliai atrodo, ir apskritai, nei savo išvaizda, nei elgesiu karo nugenėtų vargšelių neprimena. Vengrijoj „pabėgėlių“ vadeivos piktai išspardo policijos jiems pasiūlytus vandens butelius: be „jų malonybių“ leidimo prie vandens prisiliesti nevalia nei moterims, nei vaikams. Stovyklose irakiečiai mušasi su sirais, sirai – su atvykėliais iš Šiaurės Afrikos. Viename iš reportažų olandas savanoris renka „pabėgėlių“ paliktus kalnus šiukšlių. „Ar atvykėliai negali išnešti šiukšlių į konteinerius?“ - teiraujasi suglumęs žurnalistas. „Gali“ - šypteli olandas - „tačiau supraskite: jie pratę gyventi ir elgtis kiek kitaip nei mes“. O dabar vėl prisiminkime praeito amžiaus vidurio Europos pabėgėlius svečiose šalyse. Skirtumas akivaizdus, ar ne?

Kita užsienio žiniasklaidos reportažas: Makedonijos policininkui sportiškas pabėgėlis rodo Vakaruose puikiai suprantamą gestą – vidurinį pirštą, garsiai klykdamas kirsiąs sieną, kad ir kiek tai jam kainuotų. Prisiartinus žiniasklaidos atstovams, „pabėgėliai“ griebia rankų vaikus ir atsuka juos į policijos skydus. Dar vienas „įrodymas“ ašaringai Vakarų publikai: uniformuoti žvėrys mūsų nepraleidžia! O juk taip reik į Vokietiją!


Tas „reik į Vokietiją!“ - puikiai leidžia skirti pabėgėlį nuo „pabėgėlio“. Nesakau, kad nėra tų tikrųjų pabėgėlių – didžios nelaimės genamų žmonių. Tačiau ką dažniausiai matome iš reportažų Makedonijoje, Vengrijoje, kitose šalyse? Stiprūs 20 – 40-mečiai vyrai pačiame jėgų žydėjime (kurie, beje, būtų rimta paspirtis kovojant su ISIS) konfliktuoja su policija, braunasi į traukinius ir niekada nepamiršta savo „teisių“. Skurdesnės šalys jų kol kas nedomina: jiems reik į Vokietiją! „Pabėgėliai?“ - stebis pagyvenęs graikas Koso saloje - „Kokie dar pabėgėliai? Tai paprasčiausi visuotine sumaištimi pasinaudoję ekonominiai migrantai, vardan išsvajoto tikslo nebijantys rizikuoti nei savo, nei savo artimųjų gyvybėmis“. Atsimenat vargšo nuskendusio berniuko nuotraukas ir graudžias jo tėvo ašaras, kurias „turi pamatysi visas pasaulis?“ O ar nepagalvojot, kad saugioje šalyje (o šiuo atveju Turkija pripažinta būtent tokia šalimi) į varganas valteles mažamečius vaikus sodinantys ir baisiai kelionei jūra pasmerkę tėvai yra paprasčiausi avantiūristai, jei ne nusikaltėliai. Atmerkite akis: minėtam tėvui joks karo pabėgėlio statusas paprasčiausiai negalėjo būti taikomas, ir tai, kad skęsta vaikai, - pačių beprotiškų avantiūristų kaltė, kuriuos derėtų teisti už netyčinį šeimos pražudymą vietoj to, kad rodant visam pasauliui apeliuoti į patiklios Europos sąžinę. Žinoma, naikintinos ir bet kokios pelningiausiu verslu tapusios „žmonių kontrabandos“ apraiškos, negailestingai baudžiant visus to „verslo“ organizatorius. 


Tai ar tokie tie pabėgėliai? Kas apskritai daugeliui jų avansu suteikė statusą? Be jokių konkrečių aplinkybių tyrimo, vengiant registruotis pirmoje saugioje šalyje, be nuodugnios patikros. Kas tai per sau prisiskirta padėtis, leidžianti pažeidinėti valstybių įstatymus, kur nori ir kada nori kirsti šalių sienas, spjaudyti pareigūnams į veidus, svaidyti priekaištus tiems kas ničnieko jiems neskolingas. Dažnas jau visiškai nesivaržydamas į kamerą prabyla pirma ką padarysiąs, tai pretenduosiąs į visą galimą priglobusių šalių paramą: „Europa juk kišosi į mūsų pasaulį, todėl dabar mes jai pateiksim savo sąskaitas“. Berlyno pabėgėlių registravimo centre, sprendžiant iš užsienio žurnalistų rengiamų reportažų, būtent taip galvoja daugelis...

Tai gal užtenka tos graudulingos lyrikos apie nuo karo besigelbėjančius šimtus tūkstančių vargšų? Tikrieji pabėgėliai vargu ar įžūliais veidais diktuos sąlygas ir reikalaus sau išskirtinių teisių. Paprastai taip kalba kiek kitoks kontingentas. Būtent šiuo atveju – įžūlūs nelegalai ir avantiūristai, neatmestina – potenciali grėsmė Europos saugumui. Tai gal metas galų gale skirti tikruosius pabėgėlius nuo šimtų tūkstančių prisidengusių jų vardu?

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas tinklaraštyje

Nuotraukos imtos iš įvairių informacinių Vengrijos šaltinių


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą