Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienis

"Baltųjų pėdkelnių" mitas

Jeigu kas yra matęs liūdnai pagarsėjusio rusų režisieriaus Aleksandro Nevzorovo 1997 m. filmą „Skaistykla“ (rus. „Чистилище“), veiksmas kurio vyksta Pirmojo Čečėnijos karo metu, turėtų prisiminti ir dvi ne itin simpatiškas personažes – neva iš Lietuvos atvykusias, „teroristų“ pusėje kovojančias snaiperes. Šios „Pribaltikos bestijos“ - sadizmo ir neregėtos patologinės rusofobijos derinys. 

Už amerikietiškus šlamančius paprastiems slavų vaikinams jos šaudo tiesiai į tarpkojį, nevengia šlapintis vos ne ant kritusių karių kūnų, riebiai keikiasi ir kvatoja tarytum arkliai.

„Argi tai moterys?“ - stebis naivus Rusijos kareivėlis nekaltomis tyriausio vaiko akimis. Baisisi jis dvikojėmis monstrėmis, kurioms nėra nieko švento pasaulyje.

Taigi, būtent taip absoliučiai propagandinėje žymaus provokatoriaus režisuotoje kino juostoje buvo įamžintas XX a. pabaigoje gimęs „baltųjų pėdkelnių“ (arba „baltųjų kojinių“) mitas. Pasakojimai apie klastingas šaules iš Baltijos kraštų, iš pasalų medžiojančias „morališkai nepalaužiamus „rusų pasaulio bohatyrius“.

Sovietų Sąjungai braškant per siūles tarpusavy susidurė kardinaliai priešingos politinės bei visuomeninės jėgos. Atsiranda atsiskyrimo nuo „didžiojo brolio“ judėjimai prieš kuriuos tučtuojau pakyla neoimperiniai „stabilumo gynėjai“ iš metropolijos. Kai kur viskas pasibaigia be didesnio aukų skaičiaus ir sugriautų miestų, tačiau kitur Kremliaus siųstoms ar remiamoms promaskvietiškoms pajėgoms tenka susidurti su „separatistais“ aršioje ginkluotoje kovoje. Buvusios SSSR, o vėliau ir pačios Rusijos Federacijos teritorijoje vienas po kito įsižiebia vadinamieji „karštieji taškai“, o karas – puikiausia terpė gimti įvairiausiems mitams.

Niekas tiksliai nežino, kada ir kur pasirodė pirmieji gandai apie „baltąsias pėdkelnės“. Propagandinis Kremliaus iš anksto sumanytas projektas tai buvo ar kažkokio pavienio bepročio galvoje gimusios klejonės, kurias kaip mat pasigavo „ura-patriotine“ žiniasklaida? Faktas tas, kad Rusijos spaudoje užuominos apie „žudikes iš Pribaltikos“ atsirado dar prieš Čečenijos karą, tačiau didžiausio populiarumo šis mitas įgavo būtent jo metu.

Paties pavadinimo „baltosios pėdkelnės“ kilmė taip pat nenustatyta, tad aiškinama skirtingai. Vieni teigė, kad rusų karius medžiojančios snaiperės apsitempdavo kojas baltomis pėdkelnėmis ar iš tokių pėdkelnių darydavosi sau kaukes. Kiti tvirtino, kad jos, kaip savo skiriamąjį ženklą, nešiojo baltas sportinio tipo kepuraites. Treti dievagojos, kad „baltą spalvą“ reikėtų suprasti perkeltine prasme. Esą tai reiškė „baltapūkę bestiją“ - palyginti šviesų lietuvaičių, latvių ir esčių gymį.

Paleistas propagandinis mitas netrukus taip paplito kariškame rusų folklore, kad iš „karštų taškų“ grįžę kareivos viens už kitą garsiau prisiekinėjo savo akimis regėję garsiąsias „pėdkelnes“. Dažniausiai šie „parodymai“ buvo vienas už kitą prieštaringesni ir taip prasilenkiantys su logika, kad skaitant „veteranų“ atsiminimus dažnai tenka suabejoti psichine jų būkle.

Vienur „baltąsias pėdkelnes“ matė“ veikiant pavieniui, kitur kalbėta apie ištisus puikiai organizuotus bei apmokytus jų būrius. Kartais jos apibūdintos kaip seksualios ilgakojės gražuolės, o kartais – kaip pagiežingos susitaršiusios raganos. „Pėdkelnių“ taiklumas dažniausiai aiškintas jas buvus biatlonininkėmis ar kitokių šaudymo rungčių sportininkėmis; esą jos retai prašauna pro šalį, todėl atsidurti jų optiniame taikiklyje tolygu neišvengiamai mirčiai.

Nepaisant „parodymų“ skirtingumo, „liudininkai“ sutinka dėl vieno: visos „baltosios kojinės“ nekenčia rusų iš principo, tad žudo juos ne tik dėl pinigų, bet ir „iš idėjos“. Tai – šaltakraujiškos sadistės, dažnai mėgdavusios ne tiesiog pribaigti auką, bet dar ir ją kankinti. Taikosi jos papratai į pilvo apačią ar tarpkojį tam, kad sukeltų mirštančiajam kuo didesnes kančias ar bent jau paliktų jį nevaisingu luošiu.

Panašias nesąmones mielai ištransliuodavo Kremliui dirbantys žurnalistai, o smulkiausi pasakojimai nuolat apaugdavo dar smulkesnėmis detalėmis. Tiesa, niekas niekada nesivargino pateikti svarių įrodymų: anei viena „iš šimtų“ Čečenijoje neva kariavusiu „Pabaltijo žudikių“ taip ir nebuvo pristatyta visuomenei. Nei gyva, nei mirusi, su neginčijamais jos kilmės įrodymais. Galima numanyti kas būtų, jei Maskva tokius įrodymus turėtų, bet šiuo atveju – visiška tyla. Niekas taip pat nebandė paaiškinti, kodėl kariauti būriais vyksta būtent Baltijos moterys, o ne vyrų batalionai, ar logiška mūšio sąlygomis veikiančiam snaiperiui dėvėti baltas pėdkelnes, tokios pat spalvos jį išduodančią kepurę?

Akivaizdu, kad mitas apie kraugeriškas „pribaltes“ galėjęs gimti iš emocinės pačios Rusijos visuomenės negalios. Savo paties neapykanta kitam čia suvokiama kaip būtinoji gynybinė reakcija, o asmeninės ydos projektuojamos į aplinką. Lietuviai, latviai, estai ypač tinka amžinojo priešo vaidmeniui: juk „fašistų tankus jie pasitiko su gėlėmis“, o „iš SSSR pasitraukė ne tiek laisvės troškimo, kiek neapykantos rusams vedami“.

Na, o kraugeriškas moters-sadistės vaizdinys, ko gero, puikiai pagrindžiamas ne itin sveiku seksualiniu pačių „mitų kūrėjų“ susirūpinimu: o kaipgi kitaip paaiškinsi nuolatinį smaguriavimą šaudymų į tarpkojį tema, foruminiais šaunios „desantūros“ pasigyrimais prievartavus pagautas snaiperes - „kekšes“ (matyt todėl taip nei vienos ir neparodė!), begaliniais išvedžiojimais apie seksualinę aistrą žudant, kurią neva patirdavo mitinės „pribaltės“ su baltomis pėdkelnėmis.

Skaistyklos“ režisierius ponas Aleksandras Nevzorovas dabar jau kalba kiek kitaip. Sąmonei prablaivėjus jau gerus porą metų jis visiškai viešai vienas po kito neigia savo kadaise populiarintus mitus. Tačiau, deja, to nepasakysi apie jo pasekėjus.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje

Iliustracija:
kadras iš filmo "Skaistykla" (1997 m.)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą