Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. rugsėjo 7 d., pirmadienis

Bolševikai ir raudonasis teroras

1918 m. rugpjūčio 30 d. per visą sovietų kontroliuojamą Rusijos teritoriją nuvilnijo „liaudies pasipiktinimo“ banga: trimis brauningo šūviais pasikėsinta į raudonosios revoliucijos ikonos – Vladimiro Lenino gyvybę. Ir nors sučiuptoji, neaiškių politinių pažiūrų šaudytoja Fani Kaplan teigė viską suplanavusi viena, sunkiu sužeidimu pasibaigęs išpuolis prieš bolševikų lyderį tapo signalu pradėti masinį raudonąjį terorą. 

Potvarkis dėl raudonojo teroro“ - būtent taip vadinosi 1918 m. rugsėjo 5 d. kelių sovietų liaudies komisarų pasirašytas dokumentas, kuriame teigiama, kad norint neutralizuoti „kontrevoliucinių jėgų veiklą“ būtina imtis ypatingų priemonių. Dekrete atviru tekstu skelbta, kad Sovietų Respublika turi apsivalyti nuo „klasinių priešų“ izoliuojant pastaruosius koncentracijos stovyklose, o visus kitus asmenis, „susijusius su baltagvardiečių judėjimais, sąmokslais bei maištais“ - nedelsiant šaudyti viešinant jų vardus.

Žinoma, bolševikų kurtos represinės struktūros kruviną mėsmalę užkūrė iškart po 1917 m. spalio perversmo, nors mirties bausmės vykdymą jie iš pat pradžių skelbėsi visiškai panaikinę. Tačiau 1818 metų birželio viduryje egzekucijos grąžintos ir pradedamos taikyti masiškai, tad netrukus pasirodęs „Potvarkis dėl raudonojo teroro“ turėjo suteikti joms „revoliucinio teisėtumo“. F.Dzeržinskis griaudėjo: „Šie įstatymai suteikė mums teisę, neatsiklausiant kažkieno leidimo, pagaliau pabaigti su kontrevoliuciniais niekšais“ (originale – сволочью). Kartu buvo raginama „nedelsiant išspręsti“ visas vilkinamas bylas, kurioms „išnagrinėti“ trūko įrodymų ar įstatymų suteiktų galių. Ir daugelis šių bylų „pabaigta“ paprastai: pripažinimu kaltu, sušaudymu ar tiesiog - nukankinimu.

Raudonasis teroras įsisiautėjo visur, kur tik galėjo pasiekti Ypatingosios komisijos – ČK rankos. Kartu su „Potvarkio dėl raudonojo teroro“ pasirodymu vietos saugumo skyrių vadovai faktiškai gavo neribotus įgaliojimus spręsti kas kaltas, ką suimti ir kam derėtų atimti gyvybę. Būtent atimti gyvybę dažnai žvėriškai nukankinant, nors vienintelė teisėta mirties bausmės forma to meto sovietų valstybėje buvo sušaudymas. Paplito įkaitų ėmimo praktika, kai už kelis nužudytus komunistus būdavo vietoje nukankinama dešimtys ar net šimtai tų, kurių lojalumu bolševikų diktatūrai pakako tik suabejoti. Po šūvių į Leniną daugelis nužudyta „už pasikėsinimo į revoliucijos vadą organizavimą“, nors nei su Kaplan, nei su jos atstovaujamomis idėjomis šie žmonės neturėjo nieko bendro. „Apsivalant“ priežastis buvo visiškai nesvarbi: dažnai nereikėjo nei liudininkų, nei įrodymų, nei netgi „kaltės“ pripažinimo. Priklausomai nuo tardytojo nuotaikos ir sadistinių polinkių, kaltinamieji kankinti. Nuosprendžiai jau buvo aiškūs iš anksto.

Be buvusių carinių valdininkų ir karininkų į persekiojamų asmenų sąrašą pateko dvasininkijos atstovai, visų buvusių partijų nariai (išskyrus bolševikų), miestų buržuazija ir kaimo „buožės“. Ne ką saugiau galėjo jaustis ir patys neturtingiausi, bolševikų savivale pasipiktinę visuomenės sluoksniai. 1921 m. sovietai ginklu numalšina kadaise jiems simpatizavusių ir Spalio perversmą parėmusių Kronštato jūrininkų sukilimą, maždaug tuo pat metu nuodingomis dujomis, artilerija ir aviacija sutriuškintas „valstiečių maištas“ Tambovo srityje.

Raudonojo teroro klausimus nagrinėjęs ir bolševikų nekart kalintas Rusijos istorikas Sergejus Melgunovas (1879 – 1956 m.) teigė, kad kiekvienas ČK skyrius taikė savus kankinimų metodus. Charkove dyrė plaštakų odą, Voroneže ridendavo vinių prikalinėtoje statinėje, Carycine pjūklu pjaudavo galūnes, Poltavoje sodindavo ant kuolo, Jekaterinoslavyje nukryžiuodavo ar užmušdavo akmenimis, Armavire diržais traiškydavo kaukoles, Oriolo gubernijoje apliedavo lediniu vandeniu minusinėje temperatūroje ar sušaldydavo nelaiminguosius eketėje. Ir net sušaudymas nereiškė greitos mirties: lemtingas šūvis aukai į galvą būdavo paleidžiamas dažnai prieš tai jau peršovus kojas ir rankas, pilvą, dubens kaulus...

Mūsų moralė – visiškai nauja, mūsų humanizmas – absoliutus, kadangi jis kyla iš šviesių bet kokios priespaudos ir prievartos panaikinimo idealų. Mums viskas leista, kadangi mes pirmieji pasaulyje pakėlėme kalaviją ne siekdami pavergti, bet išlaisvinimo vardan“ - taip kruvinas skerdynes 1919 m. rugpjūčio 18 d. numeryje teisino Ypatingosios komisijos (ČK) oficiozas „Krasnyj meč“ (rus. Raudonasis kalavijas).

Pasikėsinimo į Leniną vykdytoja Fania Kaplan buvo nušauta be jokio teismo 1918 m. rugsėjo 3-iąją, tai yra, likus dviem dienoms iki „Potvarkio dėl raudonojo teroro“ pasirodymo. Kūnas jos buvo sugrūstas metalinę į deguto statinę, apipiltas benzinu ir padegtas. Visa tai vyko prie pat vidinės Kremliaus sienos...

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą