Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. rugsėjo 15 d., antradienis

Kodėl aš esu prieš "pabėgėlių" priėmimą

Apskritai, surašyti šias mintis norėjau seniai. Kur kas laisvesne forma, nei rašyčiau į kokį internetinį portalą. Ten savi reikalavimai, o tinklaraštis, šiaip ar taip, nedaug įpareigoja, kadangi čia esi pats sau žurnalistas, pats sau vyr. redaktorius ir pagrindinis akcininkas. 

Pabėgėlių tema iki šiol drebina lietuvišką visuomenę bei žiniasklaidą: nuo griežtų, kartais net per daug radikalių „prieš“, iki graudulingų „už“ su apeliavimais į „sąžinę“, „bendražmogiškumą“, su moraliniu šantažu paskendusiu vaikų nuotraukomis ar tariamų „istorinių skolų“ priminimais.

Asmeniškai aš palaikau pirmąją poziciją būdamas prieš šalies virtimą „pabėgėlių“ prieglauda, ir tuoj pasakysiu kodėl. Iš pradžių bandžiau trumpai ir aiškiai, bet gavosi kiek ilgesnis tekstas:

- Kodėl pavadinime "pabėgėliai" kabutėse? Tiesa sakant, jau gerokai įgriso tas pabėgėlių statuso kabinimas visiems avansu. Žiniasklaida nuolat trimituoja apie pabėgėlius, tačiau vaizdai TV reportažuose dažnai visiškai priešingi. Po velniais, jūs norite kažką įtikinti, kad tie sveiki, neblogai apsirengę žaliukai su iPhonais rankose yra pabėgėliai? Kad pabėgėliai spardo jiems atnešama maistą su vandeniu, siaubia traukinius, šnerkščia visas pakeles, stumdosi su teisėtai veikiančia policija, vengia registruotis, laužo pasienio užkardas ir klykia: „Man reik į Vokietiją?“. Jus norite kažką įtikinti, kad tuntai 20 – 40 – mečių pavienių vyrų, anot jų pačių, laikinai palikusių žmonas ir vaikus karo zonoje, yra pabėgėliai? Ar, kad pabėgėliai yra tie kas prieš porą mėnesių gimtinėje bravūriškai fotografavosi su ginklais rankose?

Kvailelius jūs gal ir galite įtikinti, bet ne žmones, turinčius galvoje šiek tiek smegenų. Didžiulė dalis jų – paprasčiausi ekonominiai, nelegalūs migrantai, iš anksto „pametę“ dokumentus (bet ne telefonus ir navigacijos įrangą) ir su puikiai paruošta „persekiojimų“ istorija. Visiškai realus radikalaus elemento patekimas įsipainiojus į pabėgėlių bei nelegalių migrantų srautus, bet apie tai netrukus. Faktas, tikrų pabėgėlių esama, bet koks jų procentas agresyvokų vyrukų minioje?

- Nė viena Europos valstybė iki šiol neturi efektyvios atvykstančiųjų filtravimo sistemos, tad Lietuvos pareigūnų tvirtinimai: „mes žinome kaip tai padaryti“ manęs nė kiek neįtikina. „Mes atskirsime potencialius teroristus“ - skamba pernelyg naiviai žinant, kad teroro aktus vykdo vienetai palyginus su kur kas didesniu pritariančių, o jei ir tiesiogiai nepritariančių – tai vienaip ar kitaip pateisinančių skaičiumi. Atvykėlis per visą savo gyvenimą gali nenušauti, nesusprogdinti nė vieno doro Vakarų biurgerio, tačiau tuo pat metu būti neįtikėtinai pavojingas savo garsiu ar nebyliu pritarimu, ekstremistų dangstymu, stiprių bendruomeninių ryšių sąlygotu nenoru išduoti ar pranešti (kam reikia) apie „savus“. Bet koks terorizmas gimsta palankioje tam terpėje: etniniai anglai, visi kaip vienas, pasmerkė sprogdinimus savo šalyje, bet štai migrantų iš Rytų bendruomenės vertinimuose atsirado įvairių išlygų („na taip, terorizmas – blogai, bet juk Vakarai patys kalti“). Tiek pritariantis, tiek aršiausias potencialus ar esamas teroristas tikrai nevažiuos pas jus su iki alkūnių krauju permirkusiomis rankomis: jis gali atvykti su žmona ir vaikais, su geru išsilavinimu ir respektabilia išvaizda, gali dirbti, mokėti mokesčius, rodyti norą „integruotis“ ir tuo pat metu visa širdimi nekęsti „pasibjaurėtinos netikėlių visuomenės“ laukdamas tinkamo momento. Tai yra, tarsi patekdamas į tą geidžiamų imigrantų ir karo pabėgėlių kategoriją veikti sąlygotas vidinių savo įsitikinimų.

Toli gražu ne visais atvejais galima apčiuopti skirtumą tarp ekonominio migranto ir karo pabėgėlio. Pasiekę pirmą saugią šalį buvę pabėgėliai staiga virsta „ekonominiais“ (pavyzdžių tam – tūkstančiai), o ekstremistinių nuostatų nešėjas apskritai gali būti tiek „pabėgėlis“, tiek „ekonominis“. Prieš garsiąją ISIS kovoja ir nuo jų bėga ne tik nuosaikūs geradūšiai musulmonai (o būtent toks paplitęs mitas!), bet religiniai ISIS konkurentai „dėl tikėjimo tiesų“ iš kitų, ne itin pakančių islamo sektų.

Tai kaip skirsim? Smegenis skanuosim, mintis ant stalo išdėliosim, ar užteks parašo: „nesu susijęs su ekstremistais ir jiems nepritariu“? Žodžiu, netgi jei būtų 0,1 % panašių elementų Lietuvon patekimo tikimybė – bet kokius prieglobsčio teikimo planus reikia nedelsiant atmesti. Kam importuoti visiškai tikėtiną problemą kol jos neturime? Ar mūsų „filtravimo“ specialistai galėtų savo atsakomybe prieš įstatymus ir savo karjera užtikrinti, kad pavojingieji nepateks? Suteikti garantijas 10 – 15 metų perspektyvoje? Kol ne, nematau pagrindo rėkti „mano namai – jūsų namai“ ir ploti tolerantiškų katučių. Žinot, šiuo atveju man savo, mano vaikų ir bendrapiliečių saugumas kur kas svarbesni už abstrakčias, dargi kažkieno primetamas „atvirumo visam pasauliui“ nuostatas.

- Nė viena Europos valstybė neturi patikimos integracijos sistemos. O jeigu turi, tai iš kur gi tos bėdos kiekvienoje Vakarų šalyje? Iš kur ištisi kvartalai, kuriose migrantai atkuria tikslią savo tėvynės kopiją su nerašytomis elgesio normomis ir įstatymais, iš kur nenoras prisitaikyti prie esamos tvarkos juos priglaudusiose valstybėse, prie europietiškos gyvensenos, elgesio normų, darbo kultūros. Dievaži, puiki integracijos politika, kuomet problemas kelia ne tik pirmos, bet jau antros, trečios kartos atvykėliai, kuriuos politkorektiškumo sumetimais jau įprasta vadinti tikrais britais ir prancūzais! Tai yra tie, kurie, pasak visų nenusisekusių „integratorių“, turėjo būti jau kadaise „europizuoti“... Aš manau, kad žmonės, tikintys masine rytiečių integracija, yra arba nepataisomi naivuoliai, arba, atleiskit už išsireiškimą, nepataisomi kvailiai. Kad ir ką bekalbėtų visokie padebesiais skrajojantys „mitų sklaidytojai“, rytietis pasižymi visai kitokiu mąstymo tipu ir požiūriu į pasaulį. Vakarų kultūra – individualistinė, rytiečių ir pietiečių – kolektyvistinė, su stipriais bendruomeniniais – gimininiais ryšiais. Vidutinis vakarietis jau senokai nusisipjovęs į tradiciją, papročius, religiją ir tikisi savaip perdaryti rytietį. Rytiečiai turi atsparą neginčijamose dogmose ir gyvenimo nuostatose, už kurias dažnas nebijo kovoti ir net mirti, o mes neturime nieko, apart seilėjimosi ir tariamu humanizmu maskuojamos negalios. Už tikėjimą mes nesikausim, už savo papročius – juo labiau, savo prosenelių tradiciją vertinantis žmogus mūsuose dažnai pristatomas kaip egzotiškas, ar net kiek kvanktelėjęs, keistuolis, apdergsi tikėjimo simbolius – ir nieko tau nebus (pabandyk apdergti musulmoniškus!). Už mūsų deklaruojamų „lygybės ir brolybės“ lozungų niekas nestovi, o už mūsų pseudoeuropietiškų „vertybių“ (kurios niekada nebuvo europietiškomis) nėra fundamentalios Tradicijos testinumo. Geležinių principų, už kuriuos galima pergraužti gerklę (perkeltine, perkeltine prasme, nesijaudinkit). Pasak Oswaldo Spenglerio, rytietis bijojo europiečio ir gerbė jį, kol tas gyveno Tradicija ir principais, bet kai europietis juos prarado, rytietis, pajutęs silpnumą, pradėjo spjaudyti paliegusiam liūtui, kurios šlovės dienos seniai praeityje, į akis. Civilizacijų tarpusavio santykiuose niekada nebūna ilgalaikės lygsvaros: kai kažkas plečiasi - kažkas priverstas trauktis.

Tai ką mes norime integruoti? Žmones, kurie galbūt mažiau „civilizuoti“, mažiau „intelektualūs“, mažiau „progresyvūs“, bet dažnai lenkia mus narsa, įžūlumu, nebijojimu kautis ir ištikimybe savo Tradicijai, kad ir kokia tolima mums ji bebūtų. Kam mes jiems reikalingi, bedvasiai ir paliegę, su savo tuščiomis, jų požiūriu, taisyklėmis? Europiečių kurti ginklai, technologijos, patogaus gyvenimo mechanizmai – taip, jiems reikalingi, bet patys europiečiai – niekaip „neįsipaišantis“ balastas ateities pasaulio vizijoje. Netikėliai, kafyrai...

O Vakarai taikosi, daro nuolaidas: „neįžeiskit“, „reik suprasti“. Jei atvykėlius žeidžia tas ar anas: „reikia prisitaikyt“. Vietoj to, kad integruoti juos, prisitaikome mes... Tačiau didieji Lietuvos „integratoriai“, be jokios, abejonės, protingesni už vakariečių...

- Tai, kad tarp lietuvių, ar Lietuvos rusų, lenkų yra nusikaltėlių, ar, kad lietuvių buduliai kokioje Airijoje kažką nužudo – nieko vertas „argumentas“. Tai nėra pagrindas įsileisti šalin dar vieną rizikos grupę, kurios anksčiau neturėjome. Tegul Airijoje iš Lietuvos ar Lenkijos atvykusius žmogžudžius bei prievartautojus, jei jų kaltė visiškai įrodyta, karia nors ant kiekvieno Dublino stulpo – nepratarsiu nė žodelio prieš. Bet savo šalyje aš nenoriu nei migrantų keliamų riaušių (kaip Prancūzijoje), nei „Charlie Hebdo“ scenarijaus (kaip irgi Prancūzijoje), nei Theo van Gogho likimo (kaip Nyderlanduose), nei barzdočių su plakatais „Pasaulinis džihadas“ (kaip Britanijoje), nei sprogimų ir galvų pjaustymo (kaip Britanijoje ir kitose šalyse), nei neproporcingo bendruomenės dydžiui nusikalstamumo (kaip Švedijoje). Apskritai, kuri Vakarų šalis išvengė su tolimų kultūrų imigrantais susijusių nusikalstamumo problemų? Jei jau taip atvirai? Pasikartosiu: netgi jei būtų 0,1 % panašių elementų Lietuvon patekimo tikimybė, aš paaukosiu dalį savo beribio humanizmo ir geraširdiškumo vardan savo artimųjų ir savo šalies saugumo.

- Aukščiau užsiminus apie „mitų sklaidytojus“ negaliu neaprašyti pastarosios publikos. Kone kiekvienoje laidoje, kone kiekviename žiniasklaidos portale neabejotinai surasi tokį, kuris „Rytų žinovo“ tonu mokys kvailus runkelius gyvenimo tiesų, „atvers akis“, taip sakant. Apskritai tokie „mitų sklaidytojai“ pripučia dar daugiau miglos, bet nieko neišsklaido. Banalios frazės, kad „ne visi musulmonai tokie“ (o tai kas, po velniais, teigia, kad visi jie iki vieno – teroristai ir dykaduoniai?), kad „daugelis bėga nuo karo“ (šitą jau žinom), kad „europiečiai taip pat vykdo nusikaltimus“ (lyg Breiviko surengtos skerdynės kažkaip eliminuoja džihadistų terorizmo problemą). Jeigu kas matėte dokumentinį 2008 m. „National Geographic“ filmą „Koranas“, kuriame kalba rimti Rytų specialistai, o ne vietiniai apsišaukėliai, turėtumėte prisiminti, kad tai – labai plačių interpretacijų knyga. Ekstremistas ten ras savo veiksmų pateisinimą, nuosaikusis – savo, ir kiekvienas, kiekvienas yra savaip teisus. Tai ne katalikybė, kurioje visuotinai pripažįstamas, ar bent jau dėl akių parodoma, kad pripažįstamas, popiežiaus autoritetas. Šventa musulmonams knyga, priklausomai nuo jos traktavimo, gali skelbti ir karą, ir taiką, ir lankstų musulmonų santykį su „kitatikiais“, ir siūlyti kardinaliai priešingas to paties teksto interpretacijas atsižvelgiant į aplinkybes. O mūsuose, minkštame televizijos krėsle prie arbatos puodelio, kažkoks velniai žino kokio „tyrimų instituto“ atstovas užsispyrusiai aiškina, esą nėr ko bijoti. Jis, matai, geriau Rytų pasaulį pažįsta už dvasinius totalitarinius mulas. Gražūs Lietuvos musulmonų bendruomenės lyderių žodžiai apie savo tikėjimą? Ok, viskas tvarkoj, bet tai tik jų požiūris (ir ačiūdie, kad turime tokius nuosaikius). Bet migrantai atvyksta iš kraštų, kuriuose dvasininkų lūpomis skelbiamos ne tokios geranoriškos gaidos.

- Labiausiai pykina nuo to primygtinai peršamo „humanizmo“, kaltės už visas istorines pasaulio nelaimes peimetimo, reikalavimų „suprasti“ ir „užjausti“. „Humanizmas“ rašau kabutėse, nes išties - tai jo parodija. Aš irgi už bendražmogiškus, nekonfliktiškus, draugiškus santykius, bet kai jie yra to verti, kai esu tikras abipusiu geranoriškumu. Nei musulmonas, nei irakietis (vien dėl to, kad jis yra musulmonas ar irakietis) man savaime nėra priešas. Taip, tolimos kultūros atstovas, bet ne priešas. Tačiau, prašau man jei atleisti jei įžvelgsite tam tikrą cinizmą, artimųjų likimai man daug svarbesni už tarpgentines „razborkes“ Afrikoje ar karo aukas už jūrų marių, prie kurių apverktinos padėties aš nė pirštu neprisidėjau. Svetimo skausmo nebūna? Veidmainiška. Jūs juk nesiraunate plaukų ir nesitaškote ašaromis dėl eismo įvykyje žuvusio berniuko iš kito Vilniaus pakraščio. Sukrečia? Taip. Gerai, kad to nebūtų. Tačiau pasaulyje daug to, ko būti neturėtų ir kam mes nelabai turime įtakos. Problemas reikia spręsti ten, kur jos kyla, o ne bėjėgiškai stengtis sugromuluoti vis naujas ir naujas jų pasekmes. Galima be galo ir už savo pinigus stiklinti nuolat išdaužiamą langą, o galima pasistengti pagauti daužytoją ir pasirūpinti tinkama bausme.

Profesorius Preobraženskis iš Bulgakovo „Šuns širdies“ nepaaukojo „badaujantiems Vokietijos vaikams“ ne todėl, kad jų neužjaustų, o todėl, kad netikėjo šantažuojančių jį nuoširdumu ar būtent tokia paramos forma. Žmogui visada būdingas skirstymas į jam artimesnius ir tolimesnius, į jam labiau ir mažiau brangius. Aš ne gerasis samarietis, kad išdalinčiau visą savo algą ubagams, o pats likčiau prie pustuščio puodo, aš dar ne beprotis, kad linkėčiau savo vaikui savo paties šalyje vaikščioti aplenkiant pavojingus „sunkiai integruojamųjų“ rajonus, pro agresyvius barzdočius su Pasaulinio Kalifato lozungais, gyventi valstybėje kur natūraliai susiklosto nerašyta segregacija, tik visi bijo apie tai prabilti. Kodėl aš turiu išlaikyti daugiavaikius prieglobsčio prašytojus iš Šiaurės Afrikos ar Artimųjų (ir Vidurio Rytų) būdamas beveik tikras, kad jų uždribti pinigai niekad negrįš į mano kišenę? Kodėl aš apskritai turiu būti dosnus ir geras tikriems bei tariamiems viso pasaulio vargšams, pats nieko iš nieko neatėmęs, nieko neapiplėšęs, nieko neapgavęs ir niekada neprašęs to kas man nepriklauso.

- Taip, man yra tolimesni ar artimesni. Taip, man, kaip ir visiems mums, nepaisant skambių lozungų, dėl savų skauda kur kas labiau nei dėl svetimų. Aš noriu gyventi tarp žmonių, su kuriais mane sieja bendra istorija, kultūra ir tradicijos, žmonių, su kuriais esu panašaus mentaliteto, temperamento ir išvaizdos (leftistai tai iškart skelbia rasizmu!!!). Tradicinės europietiškos kultūros man yra artimesnės, priimtinesnės ir suprantamesnės už tolimas. Ir ukrainiečių, gudų ar net graikų pabėgėlis (grynai teoriškai, jei tokių, neduokdie, atsirastų) man yra kur kas savesnis už religiškai bei kultūriškai tolimą atvykėli. Būtent šiuo artumu ir turėtų būti grindžiama savitarpio pagalba, įskaitant bet kokio prieglobsčio teikimą. Lietuviai bėgo nuo raudonojo teroro. Bet bėgo į kultūriniu požiūriu artimus kraštus: jie nesteigė religiškai ir paprotiškai svetimų getų, kuriose galioja tik išskirtiniai lietuvių susikurti įstatymai, nesistumdė su policija ir nelaužė pasienio užtvarų, nespardė siūlomo maisto ir vandens, nesiaubė traukinių, nekėlė ypatingų sąlygų, nepalikdavo darbo vietos todėl, kad reikia atlikti religines apeigas, o juodai lenkė nugaras nepaisant išsilavinimo ir turėto statuso okupuotoje Tėvynėje. Kaip galima lyginti tai, kas nesulyginama? Ar atsiranda dar rimtai vertinančių panašius kliedesius, skirtus drumsti kvailelių protams?

Man, kaip ir kiekvienam normaliam žmogui, asmeniniame lygmenyje padorus kitatautis / kitarasis bus kur kas priimtinesnis už vaikžudę Bružaitę ar degradavusius lietuviško patvorio valkatas, tačiau bendrų pasirinkimo tendencijų tai visiškai nekeičia. Taip, aš visada labiau palaikysiu savus ir veiksiu jų interesuose, užuot veidmainiškai lakstęs ir isteriškai klykavęs su vargšo nuskendusio berniuko nuotrauka (kurio tėvui, beje, pabėgėlio statusas pagal apibrėžimą negalėjo būti taikomas). Ir grėsmės, kurias aš matau ir čia aprašau, yra pats natūraliausias savo teisės gynimas. Teisės gyventi savo šalyje saugiai, jaustis joje – saugiai, palikti saugius namus savo vaikams bei anūkams. Bet koks humanizmas, jeigu tai tikras humanizmas, negali būti primetamas iš išorės, šantažu, tendencingos propagandos pagalba, prieš daugelio valią, prievartaujant emocijas baisiomis nuotraukomis. Ar jūs žinote, kaip Mandelos laikų Pietų Afrikoje buvo deginami ir kirkomis užkapojami kultūriškai jums artimesni europietiškos kilmės būrai, įskaitant jų vaikus ir žmonas? Visa Europos žiniasklaida, Lietuvos žiniasklaida tylėjo... Nepaisant to, už pasaulinės bendruomenės pinigus PAR buvo surengtas Pasaulio futbolo čempionatas. Grynai politinė dovana už dyką šalyje, kur baltąjį rasizmą pakeitė juodojo proveržiai.

- „Bendraeuropietiškas solidarumas“. Čia turiu dvi pozicijas: asmeninę ir pilietinę. Kalbant apie asmeninę, tai referendume dėl stojimo į ES balsavau prieš, tuomet kai (peršikus dėl mažo atvykstančių balsuoti procento) daugelis buvo privilioti skalbimo milteliais ir alumi. Tad asmeniškai manęs vidiniai prieštaravimai dėl „nesolidarumo“ su „visa Europa“ (o tiksliau – didelėmis Vakarų šalimis), negraužia. Kas kita - pilietinė pozicija. O pilietinė pozicija tokia, kad jei jau mes Europos Sąjungoje, tai tokia Sąjunga turėtų būti savanoriška ekonominė suverenių valstybių sandrauga, o ne IV-asis vokiečių-prancūzų reichas, kaip teisingai pastebėjo vienas žymus Lietuvos blogeris. Europietiško solidarumo nebuvo „Nordstream“ dujotiekio strategijose, europietiško solidarumo nebuvo kai per Baltiją smogė baisiausia krizė, europietiškas solidarumas nepakankamai pasireiškė kai Rusija pradėjo boikotuoti lietuviškas prekes, o vakarietiškas mielai priėmė, europietiško solidarumo nebuvo kai Austrija atsisakė paisyti Lietuvos prokuratūros reikalavimų išduoti valstybinio masto nusikaltėlius, europietiško solidarumo nebuvo dar daugelyje dalykų, apie kuriuos dabar jau daugelis pamiršo. „Praleidot progą patylėti“ - kartą „Baltijos nykštukams“ rėžė buvęs Prancūzijos prezidentas.

Solidarumo prireikia tuomet kai užpakalis pradeda degti ES senbuvėmis. Bemaž pusė dabartinės ES prieštarauja tokiam primetamam „solidarumui“, bet, tikėtina, „įžūlių išsišokėlių“ valia priešintis greit bus nugesinta...

- „Tik tūkstantis – jūs net nepastebėsit!“ Jau nežinau, kokiam reikia būti avinui, kad netikėti, jog po to tūkstančio bus dar tūkstantis, o po to – dar tūkstantis, ir dar, ir dar. „Tai pabėgėliai pas mus neužsiliks – išrūks į Vokietiją“ - atsidūsta nelabai jų trokštantis optimistas. O aš beveik tikras, kad „vyresnieji broliai“ ras būdų juos čia sulaikyti. Na, pavyzdžiui, suraitys kokį įstatymą, kad per keletą metų pabėgęs iš jam „priskirtos“ šalies automatiškai neteks pabėgėlio statuso ir bus be kalbų deportuotas. Ne tam jie rengia kvotas, kad paskiau visi „teisingai paskirstytieji“ susirinktų Berlyne. Tikėtina, kad migrantai kažkokiais būdais bus „pririšti“ prie priimančios šalies. Galbūt didesnėmis išmokomis, jų išlaikymo padengimu Vakarų pinigais, milijoninėmis „integracijos“ programomis ir „otkatais“ vietos valdžios atstovams. „Bendra problemą“ turi dalintis visi. Dėl akių pabumbės mūsų „elitas“ (juk reik tautai parodyt: „darėm ką galėjom“), o po to prabils: „Reikia suprasti. Esame įsipareigoję savo partneriams“. Na, o, pavyzdžiui, referendumas? Koks dar referendumas? Antikonstituciška! Tik runkeliams ir spręsti, kas naudinga valstybei, o kas ne?

- „Fatališkas neišvengiamumas“. Kai kas trimituoja, kad reik susitaikyti: „gi visa tai neišvengiama, priimkim pasaulines tendencijas blaiviai“... Tai tokiems fatalistams galima pasiūlyt pasikarti. Juk visi mes laikini svečiai šiame pasaulyje, tai koks skirtumas – šiandien, ar ryt? Susitaikyt ir priimti, „nes tai neišvengiama“, yra tas pats kas pasiūlyti sunkiai sergančiam ligoniui negerti vaistų (juk vis tiek greičiausiai nepadės), o ramiai sulaukti paskutiniosios. Pagal minėto Spenglerio, Vakarų civilizacija sensta. Tai – globalinis reiškinys, ir ne vieno, net ne milijono žmonių pastangomis visą tai sustabdyti. Tačiau keisti kažką galima asmeniniame, bendruomeniniame, netgi atskirų valstybių lygmenyje, nors ir puikiai suvokiant, kad epochos svertai už mus galingesni. Žinoma, visa tai nereiškia, kad reikia pulti gyvam laidotis ar liūdnai dūmoti Rūpintojėlio pozoje. Susenti ir numirti visada suspėsim, o štai gyventi čia ir dabar – reikia. Kas nemato Vakarų saulėlydžio, tas tegul ir nemato: tegul džiaugiasi ir krykštauja savo susikurtoje europietiška vadinamoje pseudoeuropietiškoje beprotybėje, kuri greitai taps ir jų pačių pabaiga. Pasaulis visuomet priklausė jauniems, veržliems ir principingiems. Tokia kažkada buvo Roma, tokie buvo šiaurės germanai, vėliau – anglosaksai. Buvo, kažkada, bet jau ne dabar.

- Lyriška pabaiga.
Mano Europa niekuomet nebuvo tokia, kokią mums bando nupiešti kuoktelėję savižudžiai. Mano Europa – tai Tradicijos Europa su visa jos didinga istorija, su visu nemirtingu menu, kultūra, per ilgus amžius susiformavusiais ir nusistovėjusiais papročiais, didžiajai vakarų europidų atšakai būdingu gyventojų išvaizdos tipu. Būta jos istorijoje puslapių, kuriais verta didžiuotis, buvo puslapių, keliančių kur kas mažiau susižavėjimo, tačiau tai buvo mūsų Europa. Ištisus tūkstantmečius mes virėme jos sultyse: per karus ir sukrėtimus, per atradimus, pakilimus ir nuopuolius. Bet toji Europa (galbūt išskyrus Didįjį tautų kraustymąsį, kurio niekas neprisimena) niekuomet nekito taip drastiškai ir bejėgiškai, gąsdinančio pagreičio tempais.

Oswaldas Spengleris numatė Europos saulėlydį XX a. pradžioje. Dar tada, kai atrodė, jog Europos didybei niekas grėsti negali. Kai Europa buvo laikoma pasaulio bamba, eurocentristinis mąstymas buvo visiška to laikmečio norma, o kiekvienas įsibrovimas į jos identitetą buvo sutinkamas be gerojo samariečio komplekso. Deja, pasiekus galybės apogėjų, neišvengiamas staigus bildėjimas žemyn. Dažnai žemyn galva, nepaliekant galimybės bent už kažko užsikabinti.

Kam tai rašau? Ogi tam, kad skirtume tikruosius europiečius nuo mėgėjų savintis šį vardą. Nuo tų „europiečių“, kuriems vienintelis „europietiškumo“ rodiklis yra iškreiptai suvokta liberali, jau daugelio lietuvių sąmonėje keiksmažodžiu tapusi tolerancija viskam, bet tik ne pačiai Europai. Europa jiems – ne turtinga jos kultūra, ne paveldas, ne istorija ir ne Tradicija, apie kurią jie dažniausiai ničnieko nenutuokia, o XX a. vidury kaži kieno prikergtos beprotiškos, atvirai vergiškos ir mazochistinės tradicinio identiteto ištrynimo idėjos, kurios buvo palengva įgyvendinamos ištisus dešimtmečius prisidengus veidmainiškais „asmenybės išlaisvinimo“, „laisvės ir lygybės“ lozungais. Ar tai tokie tie „europiečiai“? Joks tikras Europietis tam ryžtis nedrįstų.

Vitalijus Michalovskis

Iliustracija:
Europos pagrobimas, antikinė mozaika.

1 komentaras:

  1. Terorizmas nėra tik sprogdinimas ir žudymas. Terorizmu galima vadinti ir parazitinį dauginimąsi, gyvenimą iš valstybės.
    Islamas yra teroristinė religija. Mahometas įsakė musulmonams plisti po pasaulį.

    Tarkime, atsikrausto vyras, kelios žmonos ir daugybė jo vaikų. Vyras susiranda darbą, o žmonas ir vaikus išlaikys valstybė? Musulmonėms draudžiama dirbti.

    AtsakytiPanaikinti