Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

Kaip barbarai pribaigė Romą

Europą užgriuvus karo pabėgėlių bei ekonominių migrantų iš Rytų bangoms dažnas ieško analogijų istorijoje. Vieni prisimena masinį XIX – XX a. europiečių judėjimą į „neribotų galimybių šalį“ - Jungtines Valstijas, kiti – milžiniškus pabėgėlių srautus abiejų Pasaulinių karų laikotarpiu, treti, atsiminę liūdną kadaise didingos Romos imperijos likimą, prabyla apie kone apokaliptinę grėsmę – Europą vėl ištikusį „didįjį tautų kraustymasį“.

Didysis tautų kraustymasis – skamba baugiai ir paslaptingai, netgi groteskiškai. Juk būtent jis po savimi palaidojo pačią galingiausią žmogaus sukurtą senovės civilizaciją. Didžiausi „Vakarų saulėlydžio“ teorijos šalininkai įžvelgia tiesiogines paraleles tarp anuometinės merdinčios Romos ir šių dienų Europos. Tačiau kas gi iš tiesų tuomet įvyko?

Žinoma, graudžią Amžinosios Romos pabaigą nulėmė toli gražu ne vien tautų kraustymasis, o visa virtinė priežasčių, dėl kurių eiliškumo ir svarbos ginčai istorikų tarpe iki šiol. Faktas tas, kad savo galybės bei teritorinės ekspansijos viršūnę pasiekusią Romą netrukus ėmė krėsti rimti vidiniai sukrėtimai, sudavę skaudų smūgį politiniam, kariniam, ekonominiam valstybės stabilumui.

Ilgus amžius triumfuojanti Roma plėtėsi, o jos legionai pergalingai žygiavo Britanijoje ir Galijoje, Palestinoje ir Šiaurės Afrikoje. Tačiau veržli ekspansija turėjo savo kaina: į imperijos sudėtį pateko daugybė visiškai skirtingų tautų bei genčių: kartais romių, o kartais - itin karingų ir sunkiai suvaldomų. Nuo šiaurinių gūdžiose giriose gyvenančių „barbarų“ Roma atsitvėrė pylimų ir galingų įtvirtinimų siena. Pradžioje tai kažkiek gelbėjo, tačiau neilgai. Teritoriniu principu iš visų imperijos pakampių gyventojų formuojama kariuomenė buvo etniškai margaspalvė ir dideliu patriotizmu širdyse neliepsnojo. Laikai, kuomet legionieriais galėjo tapti tik Romos piliečiai, buvo jau seniai pasibaigę (o ir tų pačių piliečių karo tarnybai tragiškai trūko).

Bet išorinė barbarų grėsmė bei nuolatiniai neramumai „kolonijose“ buvo dar ne viskas, kadangi būsimo kolapso požymiai vis labiau ryškėjo ir pačioje imperijos širdyje.

Nesibaigiančios kovos dėl valdžios lėmė ekonominių nuosmukių virtinę, gilėjo didžiulis turtinis atotrūkis tarp metropolijos ir jai pavaldžių teritorijų, šalis blaškėsi įvairių religinių srovių ir egzotiškų kultų kryžkelėje, išgyveno tiek socialinę, tiek, pasak amžininkų, „dorovinę krizę“.

Apie moralinį visuomenės nuopuolį „pamynus griežtus ir asketiškus protėvių papročius“ dar prieš Kristų rašė visi kas netingėjo: pradedant Katonu Jaunesniuoju ir baigiant Gajumi Saliustijumi. IV a. istorikas Amianas Marcelinas teigė, kad „veidmainiška bei išpuikusi“ Romos visuomenė paskendo girtuoklystėje, žaidimuose ir ištvirkavime. Į diduomenės gretas prasimušė buvę vergai ir „cirko padugnės“, suteiktą laisvę bei pilietines privilegijas daugelis prasčiokų suprato kaip laisvę daryti ką nori, o daugelis kilmingųjų, ir netgi imperatorių, savo dvasinėmis savybėmis, pasak Marcelino, nė iš tolo neprilygo kilniems bei karingiems protėviams.

Kiek iš tiesų prie Romos žlugimo prisidėjo „moralinis nacijos degradavimas“ – nežinia, tačiau akivaizdu, kad prieš pat prasidedant didžiajam tautų kraustymuisi buvusi pasaulio galybė veikiau priminė milžiną ant molinių kojų. Amžinasis miestas anapus imperijos sienų gyvenantiems „barbarams“ atrodė gana viliojantis kąsnis, nors vargu ar masinė „laukinių genčių“ migracija prasidėjo nuo siekio apiplėšti Romą.

Didįjį tautų kraustymąsi Europoje II a. po Kr. pradeda Skandinavijos gotai, kurie, matyt, dėl klimato atšalimo ar ženkliai padidėjusios populiacijos ryžosi persikelti per Baltiją ir pasiekė Juodosios jūros priekrančių stepes. Masinė gotų migracija išjudino Vidurio Europos germanų genčių masyvą: frankai, burgundai, alemanai ir vandalai vis dažniau pradėjo siaubti imperijos pasienio sritis, nevengdami veržtis gilyn.

IV a. Europos rytuose pasirodė klajokliai hunai. Jie sutriuškino gotus, dalis kurių (vestgotai) pasiprašė prieglobsčio Romos imperijos teritorijoje. Prieglobstį vestgotai gavo, tačiau netrukus su savo globėjais susipyko ir sumušė romėnus prie Adrianopolio (378 m.). Po to jie nusiaubė Balkanus ir patraukė Italijos link. Tuo pat metu hunai slinko Vidurio Europa stumdami kitas germanų gentis į vakarus. 395 m. formaliai vieninga ir jau krikščioniška spėjusi tapti Romos imperija galutinai padalinama į dvi, faktiškai nepriklausomas valstybes – Vakarų ir Rytų Romą (pastaroji dar vadinama Bizantija).

406 m. hunų vejami svebai ir vandalai įveikė Reiną – seną imperijos sieną, ir, kraujyje paskandinę Galiją, įsitvirtino Ispanijoje. Tuo tarpu Italijoje Romos legionai iš pradžių gana sėkmingai priešinosi Alariko vadovaujamiems vestgotams, tačiau 410 m. imperijos sostinė visgi buvo užimta ir nusiaubta pirmąkart per visą tūkstantmetę jos istoriją.

Tačiau Romoje vestgotai nepasiliko, kas padėjo romėnams išsaugoti cezarių valdžią. Daugelis istorikų sutinka, kad Amžinojo miesto likimas vestgotams mažai terūpėjo. Slinkdami toliau į Vakarus, vestgotai susidūrė su Ispanijoje anksčiau įsikūrusiais vandalais ir nustūmė pastaruosius į Šiaurės Afriką. Dar ir dabar ispanų tarpe paplitusi legenda, kad visa šios šalies aristokratija yra kadaise čia įsikūrusių gotų, bei kitų germanų genčių, palikuonis.

Baisieji hunai buvo sustabdyti 451 m. Katalauno laukuose, netoli dabartinio Trua miesto Prancūzijoje. Po lemtingo pralaimėjimo germanų genčių ir romėnų sąjungai, jų imperija, nors dar ir spėjo nusiaubti Šiaurės Italiją, netrukus subyrėjo. Na, o bene galutinį tašką Vakarų Romos imperijos gyvavimo istorijoje padėjo iš Šiaurės Afrikos įsiveržę ir 455 m. miestą išplėšę vandalai. Barbarams pasitraukus Roma merdėjo dar dvidešimt metų iki kol buvo nušalintas paskutinis jos imperatorius. Ant senojo pasaulio griuvėsių visoje Europoje, nuo Britanijos iki Bizantijos, iškilo naujosios „barbarų karalystės“ - ankstyvosios kai kurių dabartinių valstybių užuomazgos.

Ištisus amžius romėnų akyse pasaulis buvo dalinamas į „civilizuotą“ ir „barbarišką“, „primityvų“. Viename gyvavo sudėtingos teisinės ir socialinės sampratos, prabanga ir pažangios technologijos, o kitame – kone šventais laikomi gentiniai papročiai ir stiprus, netgi agresyvus bendruomeniškas veržlumas. Šiame visiškai priešingų pasaulių susidūrime būtent „barbarai“ tapo nugalėtojais, tačiau pernelyg paprasta būtų viską nurašyti tik „laukinio“ instinkto pergalei prieš „racionalų“ protą.

Visą savo ekspansijos laikotarpį Roma nuolat kišosi į šiaurinių kaimynų pasaulį: iškeldavo sau naudingus vadus ar sunaikindavo netinkamus, išmokė juos kariauti, apipildavo dovanomis ar atvirkščiai – kiršino tarpusavy. Būtent germanai sudarė ištikimas vėlyvųjų imperatorių gvardijas; jie matė Romos prabangą ir galią, o perdėtos kalbos apie medaus upes visko pertekusioje šalyje sklido ir anapus Reino. Užteko imperijai keliskart parodyti nesugebėjimą gintis, ir ji iškart tapo gardžiu kąsniu tiems kas pagaliau pasijuto esantys stipresni!

Ironiška, bet nuo germanų antpuolių vėlyvosios imperijos ramybę daugeliu atvejų saugojo tie patys germanai, kurių lojalumas centrinei valdžiai priklausė ne nuo patriotizmo tolimai metropolijai, o nuo atlygio už tarnybą bei asmeninės naudos. Ekonominei padėčiai prastėjant dažnai nutikdavo taip, kad pasienio ruožų tiesiog nelikdavo kam ginti: to meto šaltiniuose nemažai kalbama apie masinio dezertyravimo ar perėjimo į priešo pusę atvejus.

Tačiau klaidinga būtų manyti, kad pralaimėjusi Roma nepakeitė pačių „barbarų“. Po Vakarų imperijos žlugimo susikūrusiose karalystėse naujieji Europos valdovai mėgdžiojo romėnų madas ir gyvenseną, dažnai atmiešdami ją iš tolimos tėvynės atsineštais papročiais. Anot lenkų profesoriaus Karolio Modzelevskio, „barbarai“ perėmė daugelį klasikinės kultūros gairių, kartu atversdami naują Europos istorijos puslapį.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje


1 komentaras:

  1. Gerai, bet geriau sekasi detalesni tekstai nei apibendrinantieji.
    Migracijos periodo tyrėjai perdaug akcentuoja barbarų veržimąsį į Romą, bet visai apeina klausimą kur pasidėjo 50M Imperijos populiacijos.
    Skandinavijos istoriografijoje Migracijos periodo pradžia datuojama 375-400m, o po nusistovėjo Vendelio periodo terminas.
    Kodėl?

    AtsakytiPanaikinti