Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. spalio 11 d., sekmadienis

V.Putino kultas: "viršaus" ar "apačių" iniciatyva?

Spalio 7 dieną šiandienos Rusijoje tikrai neeilinė. Savo 63-iąjį gimtadienį švenčia trečią kadenciją einantis prezidentas Vladimiras Putinas. Nepaisant Vakarų sankcijų, rublio kritimo ir neguodžiančių ekonominių prognozių, visuomeniniai prezidento reitingai šalyje be galo aukšti. Krymo „suvienijimas“ su motule-Rusija, kova prieš „fašistinę chuntą“ Ukrainoje ir bravūriška „pasaulinės supergalybės“ retorika daugelio širdis veikia tarytum dieviškas balzamas.

Ar Rusijoje egzistuoja prezidento Putino asmenybės kultas? Politologai pasiskirstę į dvi dalis. „Taip, egzistuoja“ - sako pirmieji - „nors jis toli gražu ir bent jau kol kas neprilygsta Stalino ar Šiaurės Korėjos vadų kultams“. „Ne, jokio kryptingai iš viršaus formuojamo asmens kulto nėra, tačiau valdžia neprieštarauja „privačioms iniciatyvoms“ - tvirtina kiti.

Kaip ten bebūtų, savo meilę nepamainomam prezidentui tvirtos rankos išsiilgusi posovietinė siela kartais išreiškia netikėčiausias būdais, dažnai mažai besiskiriančiais nuo atviros politinės rytietiškos stabmeldystės.

Užmirškite šimtatūkstantiniais tiražais leidžiamus, Rusijoje itin populiarius marškinėlius su „šalies gelbėtojo“ Vladimiro Putino atvaizdais. Užmirškite graibstyte graibstomus Kremliaus lyderio atvaizdus ant puodelių, plakatų, mobiliųjų telefonų dėklų, raktų pakabukų bei visų įmanomų suvenyrų. Neretai meilė „geležiniam“ Vladimirui Vladimirovičiui pasireiškia kur kas labiau iškreiptai.

Visame civilizuotame pasaulyje gatves įprasta vadinti tų nusipelniusių šaliai asmenybių vardais, kurių jau seniai nebėra gyvųjų tarpe. Tačiau Rusijos Federacijoje egzistuoja kelios Vladimiro Putino vardo gatvės ir netgi Putino prospektas Čečėnijos sostinėje Grozne. Taip prospektas pavadintas Putino numylėtinio Ramzano Kadyrovo iniciatyva, nors, kaip buvo skelbta, pats Rusijos prezidentas, gal dėl akių, o gal pabijojęs dėl savo įvaizdžio, „išreiškė pageidavimą, kad panašūs dalykai ateityje nesikartotų“. Beje, tuomet, 2008-aisiais, prieš gatvių pervadinimą gyvų šalies lyderių vardais pasisakė beveik 50% apklaustųjų rusų, ir tik 7 proc. sutiko tokią idėją entuziastingai.

2010 m. Kirgizijos kalnuose atsirado Vladimiro Putino viršukalnė. Pati idėja kilo Maskvoje gyvenančiai kirgizų bendruomenei, kuri netrukus ją pasiūlė gimtosios šalies vyriausybei.

2014 m. Sankt-Peterburge pristatyta skandalinga opera „Krymas“. Paskutiniame jos veiksme verkiantys vaikai maldauja kostiumuoto Gynėjo nepalikti jų vienų. Operos režisierius Jurijus Aleksandrovas savo interviu net nemėgino slėpti, kad gerasis Gynėjas simboliškai vaizduoja patį Putiną. „Žvėris klastingas, besotis, piktas. Siekiantis paversti viska, kas gyva, pelenais“ - kalba Gynėjas-Putinas ant scenos. Suprasti, kas tas apokaliptinis žvėris - nesunku. Tai - „fašistinė Kijevo chunta“, o raudantys vaikai – engiami „pavergto“ Krymo gyventojai.

Nuo teatralų neatsilieka ir dainų kūrėjai. Žymesni „nusipelnę artistai“ paprastai apsiriboja žodinėmis liaupsėmis režimui, bet štai mažiau žinomi atlikėjai, galbūt vaikydamiesi populiarumo, o gal tiesiog iš begalinio kvailumo, nevengia šlovinamų himnų. Vienas tokių „autorių“, Olegas Lichačiovas, ne tik sukūrė internetą sudrebinusį hitą „Vladimiras Putinas - šaunuolis“, bet ir privertė jį įdainuoti savo mokyklinio amžiaus sūnų. Komentatoriai taip ir nepriėjo vieningos nuomonės: tyčiojasi Lichačiovas iš Putino, o gal tai nuoširdus „meniškos sielos“ šauksmas? Treti krizendami burnojo, kad visiškai jokio muzikinio talento neturinčiam „muzikantui“ tiesiog ne visi namie...

2012 m. Rusijos kanalas NTV pranešė apie „stebuklingą“ Vladimirą Putiną vaizduojančią ikoną ir Žemutinio Naugardo apylinkėse veikiančią religinę „Prikeliančios Rusios“ bendruomenę. Pasak bendruomenės lyderės „motulės“ Fotinjos, Putinas - apaštalo Pauliaus ir kadaise rusų žemės krikštijusio kunigaikščio Vladimiro inkarnacija, gimusi, kad vestų Rusiją „dievo ir šviesos kelių“. Tiesa, net Putinui itin palankiai Rusijos Stačiatikių cerkvei to pasirodė per daug, tad „Prikeliančios Rusios“ bendruomenė be jokio gailesčio apšaukta komercine sekta.

2014 m. Saratove išleista pamokamų eilėraščių knygelė vaikams, pavadinimu „Putiniata“. Knygos sudarytoja Irina Kononova visoje šalyje siūlo steigti „Putino vaikučių“ - „putiniatų“ būrelius kadaise buvusių spaliukų pavyzdžių. Režimo oponentai panašias idėjas apibūdino paprastai: „Putinjugendas!“

Šiais metais Sankt-Peterburgo pašonėje „kazokai“ atidengė Romos imperatoriaus apdarais vilkinčio Putino paminklą. Kadangi masyvus biustas stūkso privačioje valdoje, jokio leidimo jam neprireikė. Kazokų teigimu, iš pradžių Putinas planuotas su pergalės simboliu - laurų vainiku ant galvos, tačiau galiausiai nuspręsta apsieiti be jo: po velniais, juk jis vis dėlto rusas, o ne romėnas!

Vladimiro Putino atstovai spaudai nesiliauja tvirtinti, kad Kremliaus šeimininkas nepalaiko jokių bandymų idealizuoti ar herojizuoti jo paties asmenį, o „pasitaikantys lazdos perlenkimai“ tėra privačių asmenų iniciatyva. Deja, visi šie „perlenkimai“ - tiesioginė ilgus metus „viršuje“ formuoto išimtinai teigiamo ir nekritikuotino Kremliaus šeimininko įvaizdžio išdava - „apačioje“ netrukdomai išvešėjusios primityviausio asmenybės kulto metastazės.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą