Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Bolševikų simbolikos kilmė

Raudona penkiakampė žvaigždė ir kūjis su pjautuvu – bene labiausiai atpažįstami sovietiniai simboliai, besipuikavę ant „broliškų respublikų“ vėliavų, herbų ir visur, kur tik buvo galima.


Be valstybinių SSSR institucijų pastarąją simboliką itin mėgo ir iki šiol mėgsta neokomunistinės partijos, įvairios radikalios kairiųjų organizacijos, o taip pat pavieniai asmenys, jaučiantys begales sentimentų „prasmingos idėjos vainikuotai jaunystei“.

Lietuvoje viešas komunistinės simbolikos demonstravimas, lygiai kaip nacistinės, uždraustas, jei to imamasi ne norint supažindinti su tam tikros istorinės epochos kontekstu, o propagandos sklaidos, visuomenės provokavimo bei kiršinimo tikslais. Tačiau net ir patys draudžiamiausi simboliai turi savo istoriją, tad šįkart apie žvaigždę ir kūjį su pjautuvu...

Jeigu pažvelgsime į seniausias bolševikų organizuotų mitingų nuotraukas ar plakatus, tenai nepamatysime nei kūjų su pjautuvais, nei raudonų žvaigždžių. Nelabai pažįstami šie simboliai buvo ir 1917-ųjų spalio perversmininkams: komunistų vėliavos švietė raudoniu, tačiau ant jų dažniausiai puikavosi negrabia ranka išvedžioti prakeiksmai „buržujams“ bei nenumaldomai artėjančios „proletariato aušros“ pranašystės.


Ant pirmųjų bolševikų vėliavų nebuvo nei žvaigždžių, nei kūjų su pjautuvais. 
Revoliuciškai nusiteikusių jūreivių vėliava su užrašu "Mirtis buržujams!"

Nors su užgimstančiais Vakarų Europos darbininkų judėjimais kūjo simbolika buvo susieta antrojoje XIX a. pusėje ir netrukus šios sąsajos pasiekė Rusiją, radikaliausias vietos kairiųjų ekstremistų sparnas – bolševikai, šio darbo įrankio savo skiriamuoju ženklu nelaikė. Bet kokia, kad ir idėjiškai artimiausia „heraldika“ laikyta „feodalinės-buržuazinės sistemos“ atgyvena, todėl smerkta kaip neatitinkanti „laikmečio dvasios“.

Ir visgi iškart po revoliucijos naujų simbolių bolševikams prisireikė: juk kaipgi be jų pristatysi „pažangiausios pasaulyje valstybės“ idėja? Ir čia atsimintas kūjis – vakarietiško „proletariato“ ženklas, tačiau tuo pat metu nuspręsta, kad vien tik kūjo, išreikšti „darbininkų bei valstiečių sąjungos“ idėjai, neužtenka. 


Buvo surengtas konkursas, kuriame dalyvavo daugybė projektų: kūjis su žagre, kūjis su šakėm ir netgi kūjis su dalgių – daugelio europiečių sąmonėje įsirėžusiu mirties simboliu. Sukryžiuotų kūjo ir pjautuvo dizainą, kaip dažniausiai teigiama, 1918 m. gegužės 1 – osios iškilmėms Maskvos Serpuchovo aikštėje sukūrė iš pasiturinčių pirklių giminės kilęs, tačiau bolševikams be galo simpatizavęs dailininkas Eugenijus Kamzolkinas. Savo eskizus jis nusiuntė į Mossovetą (Maskvos tarybą) ir tik po daugelio metų pripažino nustebęs, kad jo vienam renginiui kurtas ženklas tų pačių metų liepos mėnesį patvirtintas kaip pagrindinė sovietų valstybės emblema ir kiek vėliau faktiškai tapo visos komunistinės ideologijos simboliu. 


Raudona penkiakampė žvaigždė reprezentavo ne tiek pačią sovietų valstybę, kiek Raudonąją „valstiečių ir darbininkų“ armiją. Pats simbolis veikiausiai „paveldėtas“ iš carinės Rusijos kariuomenės, nors jo prasmė buvo visiškai perrašyta.

Penkiakampės žvaigždės naudojimas carinės Rusijos pajėgose – gana įdomus, nors ir mažai žinomas faktas. Ši žvaigždė, kartu su dvigalviu ereliu, puikavosi ant XX a. pradžios karinių rusų traukinių ešelonų, nuo caro Nikolajaus I-ojo laikų penkiakampės žėrėjo ant aukščiausių karininkų epoletų, o įvedus antpečius – ir ant pastarųjų. Kartais manoma, kad penkiakampę žvaigždę Nikolajus I perėmė nusižiūrėjęs į Napoleono kariuomenę. Esą šiuos ženklus, kaip romėnų karo dievo Marso simbolį, nešiojo Didžiosios Armijos generolai. Beje, ir mūsų laikais penkiakampė žvaigždė – viena pagrindinių JAV kariuomenės emblemų. 


Penkiakampė žvaigždė ant karinių carinės Rusijos ešelonų. 1905 m. 

Karinės bolševikų formuotės iš pradžių jokių griežtai nustatytų skiriamųjų ženklų bei specialiai sukurtų emblemų neturėjo. Iškart po revoliucijos komunistai panaikino visus carinės kariuomenės naudotus ženklus, tačiau įsiplieskęs Pilietinis karas privertė kurti savus. 


Ankstyvoji raudonarmiečių kokarda su kūju ir plūgu

Kas pirmasis pasiūlė naudoti raudoną, „proletarišką“ penkiakampę – nėra tiksliai žinoma. Vieni šios idėjos autoriumi įvardija karinės Petrogrado apskrities vadą Konstantiną Jeremejevą, kiti – Maksvos apskrities komisarą Nikolajų Polianskį. Šiaip ar taip, 1918 m. gegužės 7 d. naująjį bolševikinės armijos simbolį oficialiai patvirtina Levas Trockis. Maždaug tuo pat metu apibrėžiama ir naujoji penkiakampės reikšmė – „pasaulinės revoliucijos“ siekiamybė penkiuose žemynuose bei „visų šalių proletarų vienybė kovoje su išnaudotojais“.


Sovietinis ordinas su apversta žvaigžde 


1918 m. plakatas "Sovietų Rusija - apgulta stovykla. Visi į gynybą!".
Kaip matome, čia irgi figūruoja apversta žvaigždė.

Beje, iki 1923 m. raudonžvaigždės sovietinės kokardos viduryje puikavosi ne kūjis su pjautuvu, o kiek sudėtingesnis simbolis - kūjis su ratuotu plūgu. Pirmaisiais bolševikinės diktatūros metais, kol dar nebuvo griežtai apibrėžta vaizdavimo tvarka, pasitaikydavo ir apverstos penkiakampės atvejų – dviem spinduliais į viršų. Tai tikintieji režimo oponentai buvo linkę aiškinti satanistine režimo prigimtimi. Ir, tiesą sakant, ne be pagrindo.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto svetainėje

***
Uždrausta komunistinė simbolika šiame įrašė pateikiama pažintiniais ir šviečiamaisiais, o ne propagandos tikslais!

1 komentaras:

  1. felikso Džeržinskio dvase yra gyva kėkvieno čekisto širdyje.Ir aš nesigailiu nešiodamas KGB ženkliuka prie savo krūtinės.Jus buržujai esat tik stambiu imperelistų vygdytojai, bei ištvirkusi visuomenės dalis ir taip jus galima apibūdinti kuri tik sėja neapykanta bei be prasme baime tarp klasiu žmonių ir proletaro todėl jus reikia naikinti, t.y reikalingas raudonas teroras.

    AtsakytiPanaikinti