Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. lapkričio 27 d., penktadienis

Molenbekas. Kaip upelis prie malūno virto teroristų irštva?

Molenbekas. Dar prieš kelias savaites šis beveik niekam nežinomas pavadinimas dabar linksniuojamas viso pasaulio žiniasklaidoje. Pasirodo, Molenbekas – tai ne tik vienas iš Belgijos sostinės Briuselio rajonų, bet ir radikalių islamistinių idėjų sklaidos centras, didžiausia teroristų irštva Vakarų Europoje. 

Po kruvinų išpuolių Paryžiuje paaiškėjus, kad dalis juos organizavusių ekstremistų gyveno Molenbeke, pastarosiomis dienomis šiam imigrantų rajonui skiriamas ypatingas policijos bei valdžios dėmesys.

Verčiant iš flamadų kalbos, Molenbekas (Molenbeek) reiškia „malūno upelį“ arba „upelį prie malūno“. Sakoma, kad senovėje taip buvo vadinamas čia trykštantis šaltinis, kurio vanduo esą pasižymėjo stebuklingomis gydomosiomis savybėmis. Garsas apie šventąją versmę sklido toli: čia nuolat traukdavo begalės maldininkų. Tad Molenbeku netrukus pradėta vadinti ir visa apylinkė.

Viduramžiais Molenbekas jau buvo virtęs gana stambia gyvenviete su IX a. statyta parapine šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Būtent todėl šis krikščionių šventasis atsidūrė XIX a. patvirtintame Molenbeko herbe. Dabartinis oficialus rajono pavadinimas - šv. Jono (Žano) Molenbekas (flam. Sint Jans Molenbeek, pranc. Molenbeek Saint Jean). Šiandien tai skamba keistokai žinant, kad didžioji dalis jo gyventojų – musulmonai.

Ko gero, savo metu Molenbekas turėjo visas galimybes tapti atskiru klestinčiu miestu, jei ne itin artima nuolat besiplėtusio Briuselio kaimynystė.

Į Briuselio sudėtį Molenbekas pirmąkart pateko XIII a. pabaigoje, tačiau prabėgus penkiems šimtmečiams, XVIII a., vėl trumpam atgavo nepriklausomybę. 1801 m. čia gyveno kiek daugiau nei pusantro tūkstančio gyventojų, bet pašonėje iškasus didelį laivybos kanalą, jų skaičius pradeda sparčiai augti. Per šimtmetį Molenbeko, kuris tuo metu jau virto pramoniniu Belgijos sostinės priemiesčių, populiacija padidėjo daugiau nei trisdešimt kartų.

Būtent tada Molenbeke įsikurė pirmieji imigrantai. Tiesa, ne musulmonai, o atvykėliai iš skurdesnių Europos kraštų: italai, lenkai, vengrai, Balkanų gyventojai. Šie juodadarbiai plušo priemiesčio gamyklose ir fabrikuose, butai čia buvo palyginti pigūs, o gyvenimo sąlygos – ne pačios geriausios.

Molenbekas pradėtas vaizdžiai vadinti Briuselio ir visos Belgijos prieangiu, kadangi daugybė atvykėlių pirmuosius žingsnius svečioje šalyje pradėdavo būtent čia. Gyventojų kaita darbininkų kvartaluose visuomet buvo didžiulė: per porą metų įsitvirtinusieji paprastai išsikeldavo į geresnius ir švaresnius rajonus, o jų vietą užimdavo nauji.

XX a. Europą supurtę du Pasauliniai karai palietė ir Belgiją. Smukusiai ekonomikai stabilizuoti, o vėliau ir po truputį kelti verkiant reikėjo naujų darbo rankų. Iškart po karo Belgija pradėjo ieškotis darbininkų tai Italijoje, tai Ispanijoje, tai Graikijoje, tačiau atvykstančiųjų skaičius pasirodė nepakankamas.

1964 m., kai Briuselio vyriausybė pasirašė sutartis su musulmoniškais Maroku ir Turkija, į šalį plūstelėjo dešimtys tūkstančių naujų atvykėlių, daugelis kurių, išstumdami ankstesnius imigrantus iš Europos kraštų, įsikūrė Molenbeke. Spartų migrantų iš Šiaurės Afrikos bei Azijos skaičiaus didėjimą sąlygojo gana liberalios „šeimų susijungimo“ programos, pagal kurias galėjai atsivežti ne tik žmoną ir vaikus, bet ir tėvus, brolius, seseris, pusbrolius, dėdes, kitus giminaičius. Belgijos pilietybė buvo dalinama po trijų metų gyvenimo šalyje, vienos iš dviejų valstybinių kalbų mokėjimas nebuvo būtinas. Dėl tradicinio musulmonų įpročio gyventi didelėmis giminių bendruomenėmis Molenbekas netrukus virto tankiausiai gyvenama vieta Belgijoje.

Kylant šalies ekonomikai ir augant gyvenimo lygiui musulmonų integracijos klausimai niekam per daug nerūpėjo. Ir iš tiesų: pirmoji imigrantų iš Šiaurės Afrikos bei Azijos banga didesnių problemų belgams nekėlė, tačiau tai nereiškia, kad prielaidos būsimajam kultūriniam konfliktui nebrendo besiformuojančiame atvykėlių gete.

Ilgametės integracijos politikos nebuvimas, liberalūs įstatymai ir dosni belgiška pašalpų bei įvairiausių socialinių išmokų sistema lėmė, kad antros trečios kartos musulmonų imigrantų palikuonys ėmė elgtis kur kas laisviau ir įžūliau už kadaise dirbti bei įsitvirtint čia atvykusius savo tėvus. Jaunimas suprato, kad visai neblogai gyventi galima nieko nedirbant, kad lojalumo šaliai iš jų nieks nereikalauja ir niekas jų, kaip piliečių, nedeportuos. Tai puikiai paaiškina, kodėl nedarbas tarp jaunimo iki 25 metų Molenbeke siekia beveik 50%, brandos atestatų nesugeba įgyti beveik 30 % musulmonų moksleivių, o dalis gimusių bei augusių Belgijoje imigrantų vaikų nekalba jokia kalba, išskyrus gimtąją savo tėvų kalbą. Nuo 1992 iki 2012 m., tai yra, ištisą dvidešimtmetį Molenbeko bendruomenei vadovavo socialistinių pažiūrų burmistras Philippe Moreaux, kuris laikėsi požiūrio, kad integracijos jokios nereikia – esą ji įvyks nesikišant iš šalies, savaime, tenkinant daugelį mažumos užgaidų, o bet kokią atvykėlių elgesio kritika nurašant tariamai belgų ksenofobijai. Juk kažkada atvykę lenkai ir italai puikiai pritapo prie Belgijos visuomenės, kalbėjo Moreaux, tai kodėl dabar turėtų būti kitaip? Deja, jis smarkiai klydo. Viena – integruoti europiečius krikščionis, o kas kita – tolimų kultūrų musulmonus. Pirmieji islamą išpažįstantys imigrantai nebuvo radikalai, arba tas radikalumas bent jau neišeidavo už vidinių bendruomenės ribų, o dabar rajono gatvėse net mokinukai nesivaržo postringauti apie tai, kad „Alachas baudžia pasileidusią Europą“.

Būtent Molenbeke brendęs pūlinys krauju driokstelėjo Paryžiuje. Senovinio gydančio šaltinio pavadinimas tapo barabriško terorizmo sinonimu!


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto puslapyje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą