Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

Nekropolis prie Kremliaus sienos: politinio nekrokulto apraiškos

1982 m. lapkričio 15 d. Sovietų Sąjunga laidojo ilgametį genseką Leonidą Brežnevą, kuris dėl begalės ligų paskutiniaisiais savo gyvenimo metais veikiau priminė gyvą lavoną, nei savarankišką „šeštadalio pasaulio“ lyderį. Leidžiant velionį į iškastą duobę prie Kremliaus sienos, nugriaudėjo artilerijos pabūklų salvė, kas liaudyje pagimdė daug kalbų esą karstas nutrūko nuo virvių ir garsiai trinktelėjo į duobės dugną. 

Tikintieji šnibždėjo: tai - blogas ženklas. Negausūs režimo priešininkai „ramino“: kas gali būt blogiau už raudonųjų išperų kapines pačioje sostinės širdyje? „Nekropolis prie Kremliaus sienos“ - taip oficialiai vadinamas beveik prieš šimtmetį Raudonojoje aikštėje įsteigtas ateistinio kulto objektas su didžiausia komunistų šventenybe - Lenino mumija granito mauzoliejuje.

Maskvos Kremlius ir prie jo besišliejanti Raudonoji aikštė - bene labiausiai žinoma istorinė Rusijos sostinės vieta. Tiesa, Raudonąja aikštė kadaise virto ir Gražiosios; juk rusiškas žodis „krasnyj“ (raudonas) senovėje reiškė „gražus“, „išvaizdus“. Kartu vystėsi ir Raudonosios aikštės, kaip vieno iš rusiško, o vėliau ir sovietinio valstybingumo centrų, simbolika.


Raudonoji (tuomet - Gražioji) aikštė XVIII - XIX a. sandūroje. Teigiama, kad laidojama čia buvo ir seniau

Priešingai paplitusiai nuomonei, mirusius šioje vietoje pradėjo laidoti ne bolševikai. Prieš daugelį amžių Kremliaus pasienyje buvo ne vienos kapinaitės, o griovyje netoli dabartinio Pokrovo soboro kadaise užkasdavo myriop nuteistų nusikaltėlių kūnus. Tikėtina, kad po Raudonąja aikšte dar ir dabar galima rasti seniau čia palaidotų žmonių kaulų, tačiau kapyną paversti naująja didžiavalstybine – ideologine Meka, galėjo sugalvoti tik komunistai.

Pirmuosius savo „kankinius“, neabejotina - su paties Lenino palaiminimu, Kremliaus pasienyje sovietai palaidojo 1917 m. lapkričio 17 d. Tai buvo keli šimtai Maskvos gatvėse žuvusių „revoliucionierių“, daugelio kurių vardai nežinomi iki šiol. Beje, masinių laidojimų metu bolševikai nuogąstavo dėl galimo miestiečių pasipriešinimo, tad ceremoniją saugojo šautuvais ginkluoti kareiviai. Pirmasis asmeninio kapo įsteigtame nekropolyje 1919 m. nusipelnė Jakovas Sverdlovas - vienas žymiausių to meto bolševikų lyderių ir vienas pagrindinių caro Nikolajaus II šeimos nužudymo iniciatorių.


Pirmųjų bolševikų laidojimas prie Kremliaus sienos. 1917 m. lapkritis

1924 m. sausį mirė Vladimiras Leninas. Iš pradžių nežinota ką daryti su „didžiojo vado“ kūnu, tačiau galiausiai nuspręsta jį „išsaugoti ateities kartoms“, prieš tai išėmus širdį ir smegenis. Didžiuliame šaltyje priešais Kremliaus Senato bokštą paskubomis suręstas medinis „neoegiptietiškas“ mauzoliejus, kurio vietoje tų pačių metų pavasarį išdygo didesnis, taip pat medinis, o 1930-aisiais - gelžbetoninis su išorine granito bei marmuro plokščių apdaila.


Vainikais nukabinėti palei Kremliaus sieną augę medžiai

Jau pirmasis mauzoliejus su balzamuotu lavonu viduje tapo pagrindiniu raudonosios imperijos altoriumi. Čia nuolat rikiavosi raudonojo nekrokulto „piligrimai“, įrengtas garbės sargybos postas Nr.1 bei tribūna ugningoms Sovietijos lyderių kalboms. 


Pirmasis "neoegiptietiško" stiliaus Lenino mauzoliejus buvo medinis. 1924 m. žiema.

Tuo tarpu kapinės vis plėtėsi nuo mauzoliejaus į kairę ir į dešinę. Svarbesni veikėjai laidoti žemėje, statant virš jų kapų granito biustus, mažiau reikšmingi - kremuoti, urnas su jų pelenais talpinant Kremliaus sienoje. Ilgainiui „revoliucijos tėvo“ pašonėse atgulė beveik visas komunistinis elitas: kruvinasis Feliksas Dzeržinskis (1926 m.), Stalino epochos budelis Andrejus Vyšinskis (1954 m.), raudonasis maršalas Vorošilovas (1969 m.), kuriam pasirašius sušaudyta mažiausiai 18 tūkst. žmonių, o taip pat Kalininas, Ždanovas, Suslovas, SSSR gensekai Brežnevas, Andropovas, Černenka. Pats kruviniausias iš jų, Josifas Stalinas, iš pradžių balzamuotas ir paguldytas drauge su Leninu, tačiau Nikitos Chruščiovo valdymo laikais jo kūnas slapčia išneštas iš mauzoliejus ir palaidotas žemėje. Paties Chruščiovo palaikams vietos prie Kremliaus sienos neatsirado: maištingasis generalinis sekretorius buvo nušalintas nuo valdžios, savo gyvenimo dienas baigė gerokai pamirštas, o amžinojo poilsio 1971 m. atgulė Maskvos Novodevičės kapinėse. 


Palaidotų kraugerių biustai. Stalinas, kiek tolėliau matomas Dzeržinskis...

Beje, iškart po Stalino mirties valdžios viršūnėse gimė įdomi iniciatyva, dar XX a. viduryje galėjusi nulemti viso raudonojo nekropolio prie Kremliaus sienos likimą. 1953 m. SSSR ministrų taryba paskelbė planus kažkur Maskvoje sukurti „didžių Sovietų Sąjungos asmenybių panteoną“, į kurį būtų perkelti visų palaidotų prie Kremliaus sienos, tame tarpe ir Lenino, palaikai. Netrukus pradėtas konkursas tinkamai vietai parinkti ir panteono projektui sukurti, tačiau šie ketinimai taip ir liko neįgyvendinti. Paskutinis sovietiniame nekropolyje 1984 m. palaidotas Jurijus Andropovas, o netrukus subyrėjo ir pati SSSR. 


Į Kremliaus sieną talpinama urna su kremuotos įžymybės pelenais

Visuomenėje vis dažniau pasigirsdavo kalbos: ar tikslinga viešai demonstruoti tirono lavoną pagrindinėje sostinės aikštėje, ar Kremliaus pašonė - pati geriausią vieta milijonų žudikams? 


Stalino kultas iki šiolei gyvas. Kai kurie jam lankstosi tarytum dievybei.

Rusijoje šiuo klausimu niekuomet nebuvo vieningos nuomonės. Nėra jos ir dabar. 2010 m. Lenino perlaidojimo tema pasisakęs Vladimiras Putinas teigė galutinį sprendimą linkęs palikti „ateities kartoms“.

Nematys ramybės Rusija kol šlovinami žmogėdros“ - nedrąsiai kalba pavieniai dabartinio režimo kritikai, rodydami į gėlėmis nuklotą Stalino kapą. Pastarasis iki šiol traukia daugybę garbintojų: SSSR subyrėjo, tačiau dešimtmečiais kurtas nekrokultas liko.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą