Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. gruodžio 18 d., penktadienis

Adolfas Eichmannas arba "normalus nenormalumas"

1961 m. gruodžio 15 d. Jeruzalėje teismo nuosprendį išgirdo Adolfas Eichmannas – nacistinės Vokietijos funkcionierius, SS karininkas ir vienas svarbiausių „galutinio žydų klausimo sprendimo“ organizatorių. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Eichmannas sugebėjo pasprukti iš amerikiečių karo belaisvių stovyklos, slapstytis Europoje, o po to pasitraukti į Lotynų Ameriką, kur gyveno svetima pavarde kol 1960 m. nebuvo susektas ir pagrobtas specialiųjų Izraelio tarnybų.

Adolfo Eichmanno susekimo, slapto pargabenimo į Izraelio kalėjimą operacijai bei jo teismo istorijai nušviesti skirti keli dokumentiniai bei meniniai filmai, išleista daugybė literatūros. Tačiau bene įdomiausiu kampu į šį SS karininką pažvelgė žydų kilmės amerikiečių istorikė ir totalitarizmo tyrinėtoja Hannah Arendt. 1963 m. autorė išleido knygą „Eichmannas Jeruzalėje: Blogio banalumas“ (Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil). Dėl drąsių teiginių šis kūrinys susilaukė daug prieštaringų vertinimų.

Kas gi toks buvo Adolfas Eichmannas – bene garsiausias kalinys per visą Izraelio istoriją? 


Adolfas Eichmannas (centre) vaikystėje

Adolfas Eichmannas gimė 1906 m. kovo 19 d. Vidurio Vokietijos mieste Zolingene tramvajų kompanijos buhalterio, ilgamečio evangelikų bažnyčios pastoriaus Adolfo Karlo Eichmanno ir jo žmonos, Marijos Schefferling, šeimoje. Tėvui darbo reikalais gavus paskyrimą į Austriją, visa šeima persikelia į Linco miestą, kur Adolfas Eichmannas pradeda lankyti tą pačią mokyklą, kurią kadaise lankė pats Hitleris. Dėl savo juodų plaukų, tamsių akių, siauro veido ir ilgos, kumpos nosies Adolfa bendramoksliai praminė žyduku (vok. kleine jude), nors žydiškų šaknų šeima neturėjo, ar bent jau jos niekada nebuvo įrodytos, o juk pagal SS vado Himmlerio nurodymą kiekvienas organizacijos narys turėjo pateikti archyvinių įrodymų, kad tarp jo protėvių nebuvo žydų bent kelis šimtus metų.

Tėvui pradėjus sėkmingą verslą, darbo jo kompanijoje atsirado ir sūnui. Vėliau šeimos pažinčių dėka jaunasis Adolfas Eichmannas gavo gana pelningą darbą naftos perdirbimo kompanijoje. Pasakojama, kad jaunuolis buvo mėgiamas draugų ir dažnai baruose kilniaširdiškai apmokėdavo kur kas skurdžiau gyvenančių bičiulių sąskaitas. 


Adolfas Eichmannas jaunystėje

Tuo metu Eichmannas niekuo nesiskyrė nuo daugybės paprastų Austrijos vaikinų. Politika jis domėjosi paviršutiniškai, nors, pagal to meto tendencijas nacionalistinės mintys buvo jam nesvetimos. Savo metu jis įstojo į krikščioniško jaunimo draugiją, po to ją paliko ir perėjo į patriotinę „Jaunųjų frontininkų sąjungą“, o 1932 m. savo bičiulio Ernsto Kaltenbrunnerio pasiūlytas stoja į tuomet Austrijoje uždraustą, tačiau pogrindyje veikiančią SS.

Savo stojimą į „juodąjį nacių ordiną“ Eichmannas vėliau aiškino paprastai: „Ernstas pasiūlė, o aš pagalvojau: kodėl neįstojus?“ Jis pripažino, kad niekad iki galo neskaitė Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“ ir net nebuvo susipažinęs su partine nacionalsocialistų programa. Savo knygoje Hannah Arendt daro išvadą, kad Eichmannas tiesiog susižavėjo skambiais „gerovės visiems vokiečiams“ lozungais ir pogrindinės veiklos romantika: tuomet tūkstančiai Austrijos jaunuolių pradėjo simpatizuoti naciams ir stoti į jų gretas visiškai negalvodami apie tokio pasirinkimo pasekmes. 


Karjeros SS pradžioje

Praradusį pelningą darbą naftos perdirbimo kompanijoje dėl narystės SS, Austrijos naciai Eichmanną komandiravo į Vokietiją, kur jis perėjo griežto muštro programą „juodojo ordino“ kareivinėse. Tačiau kariška kasdienybė Eichmannui nepatiko; save gana nekvailas jaunuolis laikė vertesniu atsakingesnės ir kur kas įdomesnės tarnybos. Netrukus Eichmannas parašė prašymą priimti jį į SS vado Heinricho Himmlerio saugumo tarnybą, ir tas prašymas, didžiai jo nuostabai, buvo patenkintas.

Tačiau naujojoje tarnyboje Eichmanno laukė nusivylimas: užuot lydėjęs SS vadovybę iškilminguose renginiuose, Adolfas pateko į slaptą „masonų problemai“ skirtą skyrių. Nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro Eichmannas sudarinėjo „nacių režimo priešininkų“ – masonų ložių turto aprašus, rūšiavo archyvus bei tvarkė didžiulę kartoteką. Tai buvo be galo monotoniškas ir mažai perspektyvus darbas tarp keturių sienų, kuris, kaip vėliau tardytojui pripažino Eichmannas, spėjo gerokai jam įgristi. Jaunasis režimo klerkas ieškojo bet kokios progos iš jo ištrūkti, tad 1935 m. pirmuoju kvietimu perėjo į kitą slaptą, „žydų skyrių“. Vadovybė pastebėjo biurokratinį Eichmanno kruopštumą bei patirtį dirbant su šūsnimis popierių: taip visiškai nieko apie žydus nenusimanąs raštininkas ėmėsi naujos, milijonus gyvybių kainavusios „veiklos“ .


SS - oberšturmbanfiureris Adolfas Eichmannas. 
Laipsnis maždaug atitinka kariuomenės pulkininką leitenantą. 

Į skyriaus darbą Eichmannas kibo uoliai. Jis savarankiškai išmoko žydų raidyną ir jidiš kalbą, skaitė visus įmanomus Vokietijos žydų leidinius, slapčia lankydavo žydų bendruomenių susirinkimus, „stažavosi“ Palestinoje bei rašė ataskaitas savo vadovybei. Vėliau Eichmannas gyrėsi, kad tapo neblogu žydų kultūros, religijos bei istorijos specialistu, nors daugelis šiandienos istorikų teigia, kad savamokslio Eichmanno žinios apie žydus buvo gana nesistemingos ir paviršutiniškos. Žinoma, galutinis veiklos tikslas buvo ne supažindinti nacių vadovybę su žydų pasauliu, o pakloti pamatus žydų eliminavimui iš vokiečių visuomenės, priverstinei emigracijai nusavinant jų turtą, o paskiau, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, ir fiziniam sunaikinimui. Vėliau Izraelio tardytojus Eichmannas tikino, kad galutinis skyriaus veiklos tikslas jam ilgus metus nebuvo žinomas. Ir Hannah Arendt linkusi juo tikėti: represinių struktūrų darbas Trečiajame reiche buvo organizuotas taip, kad kiekviena grandis vykdė tik savo siauras funkcijas ir nelabai domėjosi kitų grandžių veikla. Tokia sistema vėliau leido daugeliui nacių tvirtinti, kad jie tebuvo maži varžteliai milžiniškoje represinėje nacistinio reicho mašinoje: viską nuo pradžios iki pabaigos žinojo tik pačios viršūnės. 


Pokario metais Eichmannas gyveno Lotynų Amerikoje Rikardo Klemento vardu

Tolesnė Eichmanno biografija tokia: jis pradėjo vadovauti už priverstines žydų deportacijas atsakingam skyriui, emigracijos dokumentų išdavimui bei žydų turto nusavinimui. Sparčiai kilo karjeros laiptais, ir, nepaisant to, kad pačių aukščiausių SS laipsnių negavo, buvo tiesiogiai pavaldus Trečiojo reicho represinių struktūrų vadovybei. Kaip teigė Eichmannas, apie tiesioginį fiurerio nurodymą fiziškai išnaikinti žydus jis sužinojo ir nacistinio „saugumo tėvo“ Reinhardo Heydricho. Eichmannas „inspektavo“ mirties stovyklas, stebėjo masines egzekucijas (kurių metu, pasak jo paties, jam darydavosi bloga), organizuodavo pasmerktųjų transportavimą. Tačiau didžiąją dalį savo darbo Eichmannas atliko ramioje aplinkoje, savo kabinete prie rašomojo stalo, toli nuo šūvių ir dujų kamerų, kas ir paskatino Hannah Arendt parašyti knygą apie blogio banalumą. 


Rikardas Klementas - Adolfas Eichmannas

Praėjus penkiolikai metų po karo Eichmannas buvo susektas, pagrobtas ir atsidūrė Jeruzalės teisiamųjų suole. Izraelio spauda rašė apie dvikojį monstrą, pamišusį nacių fanatiką ir paties šėtono įsikūnijimą, nors, pasak Eichmanną tardžiusio policijos kapitono Avnerio Lesso, į pabaisą panašus jis nebuvo. Su Eichmannu kalbėję psichiatrai pripažino, kad šis žmogus, nepaisant visų įvykdytų piktadarybių, yra pačios normaliausios psichikos. Krikščionių dvasininkas, pabendravęs su buvusiu esesininku kameroje teigė, kad Eichmanno požiūris į savo šeimą, vaikus ir tėvus, yra pats normaliausias: neaptikta nei iškrypimų, nei užslėptų kompleksų, nei sadistinių ar fanatiškų polinkių, nei netgi... neapykantos. Paklaustas apie tikėjimą Dievu, Eichmannas pripažino esąs tikintis, nors ir seniai nutraukęs ryšius su Bažnyčia. Tai kaip, po velniais, toks žmogus galėjo siųsti milijonus mirti? 


Vienišas pasivaikščiojimas po uždarą Izraelio kalėjimo kiemą

Teismo posėdžiuose dalyvavusi, su bylos medžiaga bei nuodugnia Eichmanno biografija susipažinusi Hannah Arendt rašė, kad teisiamasis vargu ar buvo fanatiškas nacistas. Veikiausiai jis nebuvo net aršus antisemitas. Iki biologinės Hitlerio ir Himmlerio lygio neapykantos žydams Eichmannui buvo toli, kad ir kaip neįtikėtinai tai beskambėtų. Šis klerkas aklai vadovavosi vyresnybės nurodymais bei instrukcijomis, o ne asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis. Nuolankų paklusnumą vyresnybei laikydamas aukščiausia karininko dorybe bei valstybės tarnautojo pareiga, Eichmannas būtų vykdęs bet kokius įsakymus. Viskas esą suplanuota ten, „viršuje“. Paklaustas, ar jo negraužė sąžinė dėl milijonų mirties, teisiamasis atsakė, kad sąžinė graužtų jį kur kas labiau jei jis būtų sulaužęs ištikimybės Hitleriui priesaiką. Iki pat gyvenimo galo save Eichmannas laikė pareigingu ir klusniu Trečiojo reicho pavaldiniu, o reiškia – garbingu žmogumi ir doru piliečiu, kuris tik dėl nelemtai susiklosčiusių aplinkybių buvo priverstas vykdyti „atgrasų darbą“. Žengdamas ant ešafoto Eichmannas jautėsi nekaltas: esą, remdamasis valstybės įstatymais, jis daręs tai kas liepta, ir niekuomet nesvarstęs, – teisinga tai, ar ne. Beveik nėra abejonių, svarstė H. Arendt, kad kitokioje valstybinėje santvarkoje tokie kaip Eichmannas klusniai tarnautų kitai valdžiai. Akli vykdytojai toli gražu ne visuomet yra idėjiniai fanatikai. 


Adolfo Eichmanno teismas

Būtent tame ir pasireiškia visas blogio banalumas. Bet kokio totalitarizmo pavojus yra tas, kad visas visuomenės gyvenimo sferas persmelkia iškreiptos realybės pojūtis, į savo verpetą įtraukiantis ne tik fanatikus ir psichopatus, bet ir daugybę tų, kurie kitomis aplinkybėmis gyventų visiškai normalų gyvenimą, taptų gerais piliečiais ir doriausiais žmonėmis. Teisėtumu bei „pareigos jausmu“ užmaskuota barbarybė tapo puikiu saviapgaulės narkotiku daugybei tokių eichmannų totalitarinėse valstybėse. O juk tokie patys, tik nenuteisti „raštvedžiai“, sovietijoje nešiojo Stalino NKVD pažymėjimus.

1962 m. metų naktį iš gegužės 31-osios į birželio 1-ąją Eichmannas buvo pakartas Ramlos miesto kalėjime. Jo malonės prašymas buvo atmestas nepaisant to, kad, pasak H. Arendt, išsaugoti buvusiam esesininkui gyvybę mainais į įkalinimą iki gyvos galvos prašė Centrinė JAV rabinų tarybą ir Žydų universiteto Jeruzalėje profesorių grupė.

Vieni paskutinių Eichmanno žodžių buvo: „Aš privalėjau vykdyti karo taisykles ir tarnavau savo vėliavai“. Po egzekucijos kūnas sudegintas, o pelenai išbarstyti virš Viduržemio jūros.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą