Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

Kalėdos tarpukario Vilniuje

Automobilių grūstys, pirkimų karštligė, languose žybsinčios eglutės ir girliandos, margaspalviai šventiniai renginiai gatvėse – būtent taip atrodo Vilnius prieš kiekvienas Kalėdas. Tačiau mažiau nei prieš šimtą metų, tarpukario laikotarpiu, Kūčios ir Kalėdos sostinėje švęstos kur kas kukliau, bet galbūt – nuoširdžiau.


Tuomet laikas bėgo lėčiau, be skubotumo, šou elementų ir bereikalingos įtampos. Būtent tai ir prisimena senieji Vilniaus gyventojai.

Didžiąją tarpukario dalį dėl visiems žinomų istorinių aplinkybių Vilnius buvo tapęs Lenkijos dalimi, nors Lietuva sostinės praradimo niekuomet nepripažino. Būtent todėl daugumą su Kalėdų šventimu Vilnijoje susijusių prisiminimų galima išgirsti iš kadaise emigravusių lenkų tautybės gyventojų lūpų, nors, ko gero, galima teigti, kad katalikiškos Vilniaus gyventojų dalies, įskaitant lietuvius ir katalikybę išpažįstančius gudus, tradicijos bei prisiminimai turėtų būti gana panašūs.


Mūsų laikais besniegės Kalėdos jau nieko nebestebina, nors tarpukariu, prisimena seni žmonės, tai buvo neįsivaizduojama. Pirmasis sniegas dažnai iškrisdavo rudens pabaigoje ar net viduryje. Tai buvo tas ženklas, kad Kalėdos jau ne už kalnų. Kartais sniego būdavo tiek daug, kad iš namų sunkiai nosį beiškiši. Arklių traukiamos rogės – visiškai įprastas to meto miesto reginys, nekalbant jau apie priemiesčio kaimus, kuriuose be rogių tiesiog nuskęstum pusnyse. Speigas ir šerkšnas ant medžių – taip pat buvo nuolatinis mūsų krašto Kalėdų palydovas.

Daugelis senųjų vilniečių tų laikų prisiminimų – tai vaikiški prisiminimai. Religija tuomet užėmė kur kas svarbesnę vietą visuomenės gyvenime, o pasakomis bei stebuklais šventai tikėdavo net paaugliai. Vilnius tuomet buvo palyginti nedidelis, už jo iškarto prasidėdavo priemiesčiai su savo kaimišku gyvenimu, tamsiais miškais ir užsnigtomis dykromis. Vaiko akimis tai buvo baugus ir kupinas paslapčių pasaulis, kuris Advento metu kartu ir traukė, ir gąsdino.

Iškart po Pirmojo pasaulinio karo iš Vokietijos atkeliavusi Kalėdų eglutės tradicija vilniečių namuose buvo retenybė. Vakariau nuo Lietuvos esančioje Mozūrijoje pirmosios eglutės pradedamos puošti pačioje XX a. pradžioje, vėliau šią tradiciją perima Suvalkų, Gardino, Balstogės, Vilniaus gyventojai. Tiesa, iš pradžių Kalėdų eglute buvo džiaugiamasi tik turtingesnių miestiečių šeimose, tačiau netrukus mada išplito. Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje eglutė namuose jau mažai ką stebino; parsinešti ją iš netoliese esančių miškų nieko nereiškė.

Remiantis atsiminimais, apie pirktinius Kalėdų eglutės papuošimus daugelis tais, didžiajai miestiečių daliai gana sunkiais laikais, galėjo tik pasvajoti. Papuošalų galima buvo nusipirkti Lukiškių kermošiuje ar pasirūpinti Kaziuko mugėje, tačiau kainavo jie brangiai. Todėl daugelis gyventojų kalėdine namų puošyba rūpinosi patys. Iš spalvoto popieriaus būdavo karpomi šventiniai serpantinai, sniegą imituodavo vata, naudota viskas – nuo kiaušinių lukštų iki kankorėžių. Turtingesnės šeimos ant eglės šakų tvirtindavo tikras žvakes ir Kūčių vakarienės metu jas uždegdavo. Mūsų laikais šią tradiciją vargu ar sutiksi: žvakes pakeitė kur kas saugesnės spalvotos lemputės.


Dauguma senukų, tuomet buvusių vaikais, prisimena, kad kalėdinės dovanėlės dažniausiai būdavo grynai simbolinės, namų gamybos. Tėvai išdroždavo medinius žaislus, mamos pasiūdavo skudurines lėles. Gauti dovanų tikrą kamuolį buvo laikoma prabangos viršūne! Vaikai ypač vertino saldainius iš Bemo cukrainės, įsikūrusios Trakų ir Vokiečių gatvių sankirtoje. Kiek vėliau skaniausiais saldumynais mieste prekiavo d'Ammanas. Dovanas dovanojo tėvai – Šv. Mikalojaus (vėliau tapusio Santaklausu) tradicijai iš pradžių priešintasi, kadangi ji laikyta svetima, atneštine, netgi nepatriotiška (Vakarų Lenkijoje ji vadinta vokiška, o Gudijoje ir Vilnijoje - rusiška) tačiau ketvirtajame dešimtmetyje dovanas vaikams dalijantis Mikalojus tapo vis labiau įprastu švenčių personažu.

Kūčių vakarą buvo stengiamasi laikytis dvylikos nemėsiškų patiekalų tradicijos, kuri Lietuvoje populiari ir mūsų laikais. Tiesa, patiekalų iš žuvies buvo gaminama kiek mažiau, nei šiandien. Populiariausia žuvis buvo silkė; visa kita paprastai gaminta iš miltų, kruopų, daržovių, grybų, uogų.

Įdomu tai, kad lietuvški kūčiukai (tarmiškai - „šližikai“) Lenkijoje dažniausiai vadinami vilnietiškais arba lietuviškais „šližikais“. Emigravę Vilnijos lenkai mielai prisimena šį savo jaunystės patiekalą, kadangi pačioje Lenkijoje kūčiukų tradicija nesutinkama.

Tiek Vilnijos lietuvių, tiek lenkų šeimose už stalo būdavo giedamos Kūčių bei Kalėdų giesmės, o lygiai vidurnaktį miestiečiai lankydavosi per naktį atidarytose bažnyčiose. 1930 m. Lentvaryje gimusi, iš kadaise sulenkėjusios lietuvių giminės kilusi žymi pasaulinio lygio operų solistė Teresė Žylis – Gara savo interviu Lenkijos radijui prisiminė esą Kalėdų naktį jos gimto krašto bažnyčiose buvo giedama taip, kad drebėjo mūrai. Pokario metais į Lenkiją išvykusį būsima operos žvaigždė pasakojo, kad niekad kitur Lenkijoje negirdėjo taip nuoširdžiai ir garsiai giedant, kaip buvo giedama Vilniaus krašte. Būtent Vilnijos gyventojų dainingumas ir paskatino mažą mergaitę susieti tolimesnį gyvenimą su muzika, ir žiemos švenčių giesmės – ne paskutinis jos apsisprendimą lėmęs veiksnys.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje ir priede "Sostinė"

Iliustracijos:

1. Žiemiškas Vilnius. Senas atvirukas (imta iš gidas.mb.vu.lt)
2. Annos Święcickos graviūra „Dievo gimimas“, 1935 m., Vilnius (nuotrauka paimta iš wilnoteka.lt)
3. Kalėdų eglutė, Boleslawos Zdanowskos nuotr., 1930 m., Vilnius (nuotrauka paimta iš wilnoteka.lt)


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą