Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. gruodžio 4 d., penktadienis

Rusų ir turkų santykiai: daug karų, mažai taikos

Po to kai lapkričio 24 d. Turkija numušė Rusijos karinių oro pajėgų lėktuvą pasaulis apmirė laukdamas tolimesnių įvykių. Kaip paprastai būna tokiais atvejais, abi pusės pradėjo kaltinti viena kitą neteisėtais veiksmais bei visų įmanomų tarptautinių susitarimų laužymu. 

Didžiausi politiniai Rusijos isterikai plyšavo kviesdami leistis į kryžiaus žygi prieš „suįžūlėjusius osmanus“ (beprotis Žirinovskis net pasiūlė panaudoti atominį ginklą), buvo atsimintos visos istorinės amžių senumo „skriaudos“, o turkai, norėdami užsitikrinti sąjungininkų paramą, kreipėsi į kolegas iš NATO šalių.

Abipusiai rusų - turkų santykiai visuomet buvo be galo sudėtingi. Vien jau ko vertas faktas, kad nuo antrosios XVII a. pusės iki XX a. pradžios šios šalys tarpusavy kariavo daugiau nei dešimt kartų. Vidutinė taikos periodų trukmė tarp ginkluotų konfliktų tetrukdavo kelis dešimtmečius.

Tiek savo metu pietryčių Europoje įsigalėjusi turkiška ir musulmoniška Osmanų imperija, tiek Moskovija (o po to ir Rusijos imperija) kaimynų atžvilgiu vykdė gana agresyvią politiką. Abiems buvo nesvetima religinio bei kultūrinio mesianizmo persunkta ideologija, tad jų susidūrimas buvo tiesiog užprogramuotas. Anuometinių interesų sferų bei konfliktų geografija buvo gana plati: Juodosios jūros pakrantės, Krymas, Kaukazas, Besarabija, visas Balkanų pusiasalis. Tiek rusai, tiek turkai manė čia turį gyvybinių interesų, kuriuos suderinti tarpusavy nebuvo įmanoma.

Trintis tarp rusų ir turkų prasidėjo jau XV a. pabaigoje, pastariesiems nukariavus Krymą ir vietos totorių chaną padarius savo vasalu. 1541 m. jungtinė totorių ir turkų kariuomenė pajuda grobti Maskvos, bet netrukus buvo sustabdyta. Vėliau seka Ivano Rūsčiojo užgrobtos Astrachanės puolimas, tačiau ir vėl nesėkmė.

Aštuntajame XVII a. dešimtmetyje kovos dėl įtakos lauku tampa Ukraina - teritorinių nesutarimų tarp Abiejų Tautų Respublikos, Rusijos, ir staiga panūdusios savo gabalą atsiplėšti Osmanų imperijos, objektas. Šiose susirėmimuose tiek su lenkų - lietuvių valstybe, tiek su maskvėnais, turkai ir jų sąjungininkai mažai ko pasiekė. Kovose aktyviai dalyvavo ir įvairios Ukrainos kazokų grupės, kurios, priklausomai nuo aplinkybių, dažnai jungėsi tai prie vienos, tai prie kitos kariaujančios pusės.

Vėliau seka 1686 - 1700 m. ir 1710-1713 m. turkų karai su rusais. Beje, pastarajame į žygį išsirengusi rusų kariuomenė buvo apsupta kartu su caru Petru I-uoju. Pasak šaltinių, nevilties apimtas Petras „lakstė po stovyklą mušdamasis kumščiu į krūtinę ir negalėjo pratarti nė žodžio“. Beviltiškoje padėtyje atsidūrusias rusų pajėgas išgelbėjo tik tai, kad taip pat nemažų nuostuolių patyrę turkai sutiko derėtis dėl taikos sudarymo. Atsisakiusiai dalies užgrobtų teritorijų ir gėdingai nuleidusiai vėliavas Petro I-ojo kariuomenei buvo leista saugiai pasitraukti iš apsupties.

1735 m. - vėl karas! Šįkart rusai, pasinaudoję kova dėl valdžios Osmanų imperijos viduje, ryžtasi ginklu prasibrauti prie Juodosios jūros. Bet išprovokuotas konfliktas apčiuopiamesnės naudos neatneša: dalį nukariautų miestų rusai patys palieka dėl karių gyvybes šienavusio maro bei kitų baisių epidemijų.

Antroji XVIII a. pusė ir XIX a. pradžia turkams buvo neitin sėkminga. Iš pradžių jie prarado Krymo kontrolę, o po to ir išvis buvo priversti pripažinti pusiasalį Rusijai. Vėliau iš jų rankų išsprūdo Besarabija (dab. Moldavija) ir visa rytinė Juodosios jūros pakrantė. Tačiau šiuos Osmanų pralaimėjimus sąlygojo ne tiek rusų kariuomenės pranašumas, kiek bendras valstybės nuosmukis.

Įdomų tai, kad abi imperijos nuolat skelbėsi kovojančios ne šiaip ekonominį ar politinį, bet religinį, netgi ideologinį karą. Visi Osmanų nukariavimai buvo lydimi kovos su netikėlis bei pasaulinės islamo sklaidos šūksnių. Jų valdžioje atsidūrę krikščionys vertinti kaip antrarūšiai gyventojai, skatinta religinė asimiliaciją, „netikėlių“ šeimų jaunuoliai grobti ir siųsti į turkų miestus kur buvo auklėjami nepakančiais fanatikais bei ištikimais sultono tarnais.

Ekspansyviai Rusijos politikai panašios idėjos taip pat buvo nesvetimos, tik čia Europos gelbėtojos nuo „nekrikštų jungo“ vaidmuo teko karingajai stačiatikybei. Moskovija, o vėliau ir Rusijos imperija, nuo seno save laikė tiesiogine bizantiškos tradicijos paveldėtoja. Tačiau Bizantijos sostinė – Konstantinopolis buvo turkų valdžioje, todėl rusofilų tarpe nuolat girdėjosi raginimai atsiimti tai, kas „dievo valia turėtų priklausyti Rusijos karūnai“.

Planai visiems laikams išvaryti Mahometo garbintojus iš Europos bei išlaisvinti šventą Konstantino miestą nuo „bedievių“ buvo sudarinėjami dar Jekaterinos II laikais. Kiek vėliau, Europoje kylant tautinių judėjimų bangai, Rusijoje pasigirdo raginimų leistis vaduoti stačiatikių graikų, serbų, kitų Balkanų tautų. Kur tai matyta, kad musulmonai persekiotų Kristaus tarnus jų pačių žemėje? „Išlaisvintos“ stačiatikių tautos, žinoma, turėjo gyventi jei ne Rusijos imperijos sudėtyje, tai bent „amžinoje jos globoje“.

1853 – 1856 m. vykęs Krymo karas įsiliepsnojo taip pat dėl religinės priežasties, nors ji, tiesą sakant, buvo tik pretekstas (beje, tiesiogiai nelabai susijęs su kova prieš islamą). Reikalas tas, kad turkai valdė Betliejų Palestinoje, o Betliejuje yra Kristaus Gimimo bazilika, raktų nuo kurios reikalavo tiek Rusijos remiami vietos stačiatikiai, tiek Prancūzijos palaikomi katalikai. Ganėtinai nusilpę turkai nenorėjo veltis į naują karą, ir, nežinodami kaip geriau pasielgti, neapdairiai pažadėjo raktus tiek vieniems, tiek kitiems. Prancūzai suskubo grasinti karu, todėl pirmieji išsireikalavo išskirtinių teisių. Rusai baisiausiai įsižeidė ir išprovokavo karą su „klastingąją“ Turkija, kurią bematant palaikė Rusijos įsigalėjimo pietryčių Europoje nenorintys anglai su prancūzais.

Krymo karą, kuris vyko Juodosios jūros baseine, Rusija pralaimėjo. To meto jos kariuomenės ginkluotė nedaug pranoko turkų ginkluotę, tačiau Osmanų sąjungininkai anglai ir prancūzai turėjo kur kas daugiau graižtvinių šautuvų. Vakariečių kariai tolimais šūviais išguldydavo ištisus rusų pulkus; rusų paleistos kulkos iš lygiavamzdžių šautuvų iki priešo tiesiog nenuskriedavo! Taikos sąlygos ganėtinai suvaržė Rusijos veiklą visame regione, bet 1877 - 1878 m. kovose rusai vėl atsikovojo daugelį prarastų pozicijų.

Pirmasis pasaulinis karas buvo paskutinis didelis ginkluotas konfliktas, kuriame susigrūmė dvi senos varžovės - carinės Rusija ir Osmanų imperija. Šįsyk mažai ką pakeitę susirėmimai vyko Kaukaze ir Persijoje, o netrukus sugriuvo ir abi imperijos.

Besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui Rusijoje valdžią užgrobė bolševikai, o Turkijos lyderiu tapo sultono valdžią panaikinęs ir šalį pasaulietiniu keliu nukreipęs Mustafa Kemalis Atatiurkas. 1921 m. tarp sovietų ir Turkijos pasirašyta taikos sutartis. Antrojo pasaulinio karo metais neutralumą paskelbę turkai į konfliktą nesikišo, ir tik 1945 m. pradžioje, spaudžiami sąjungininkų, paskelbia karą Trečiajam reichui ir Japonijai.

Į NATO Turkija įstojo 1952 m. Tai padaryti ją paskatino nuolatinės teritorinės sovietų pretenzijos, šantažas iš Stalino pusės bei didelių karinių mokymų rengimas Turkijos pasienyje.

1962 m. Turkijoje JAV dislokavo vidutinio nuotolio balistines raketas „Jupiter“, galinčias pasiekti bet kurį europinės SSSR dalies miestą. Tai sužinoję sovietai perkėlė savo raketas į JAV pašonėje esančią Kubą. Įtampa pagimdė vadinamąją Karibų krizę, nustūmusią pasaulį prie branduolinio karo bedugnės. Laimei, tuomet viskas išsisprendė taikiai.

Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo Turkijos ir Rusijos santykiai buvo bene ramiausi per visą dvišalę istoriją. Tačiau labai gali būti, kad nuolat agresyvėjančios Rusijos karo lėktuvo numušimas virš Turkijos teritorijos atvers visiškai naują šių santykių puslapį.

Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas svetainėje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą