Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2015 m. gruodžio 21 d., pirmadienis

Su čekisto diena!

Iškilmingi renginiai, apdovanojimų lietus, griausmingos sveikinimo kalbos. Taip kasmet gruodžio 20 d. Rusijoje minima ypatinga „profesinė šventė“ - valstybinių saugumo organų darbuotojo diena. 

Iš sovietinio KGB klano kilusio šalies prezidento Putino kalba salėje susirinkusiems buvusiems ir esamiems saugumiečiams kasmet palydima garsiomis ovacijomis: „Rusijoje su pagarbą žvelgiama į ištisas kartas tų žmonių, kurie gynė valstybę nuo vidinių bei išorės priešų. Tačiau grėsmės kyla ir dabar. Tam panaudojamos visos priemonės: šantažas, provokacijos, ekonominis bei informacinis spaudimas, pasitelkiamos radikalios jėgos, nacionalistinės grupuotės, bandymai destabilizuoti šalį iš vidaus“. Jei nežinotum, kad tai ištrauka iš 2014 m. gruodžio 20 d. „proginio“ Rusijos lyderio pasisakymo, galima būtų pagalvoti, kad apie visur esančius kenkėjus trimituoja partinis stalinistinio teroro šauklys. Tačiau stebinti tai neturėtų... Juk Rusijos Federacijos saugumo darbuotojų diena pasirinkta bolševikinės ČK įkūrimo data.

Taip, būtent kruvinos „Ypatingosios komisijos kovai su kontrrevoliucija ir sabotažu“ (ČK) įkūrimas 1917 m. gruodžio 20 d. laikomas šiandienos „saugumiečio dienos“ ištakomis, nors ši data patinka toli gražu ne kiekvienam kritiškiau mąstančiam šalies piliečiui. Pačioje Rusijoje nuolat bandoma kalbėti apie „skirtingų istorinių šalies epochų sutaikymą“, tačiau ar tą sutaikymą tikslinga pradėti skelbiant minėtina diena raudonos teroristinės organizacijos veiklos pradžią?


Netrukus po bolševikinio perversmo tiesioginiu Lenino pavedimu suburta ir liūdnai pagarsėjusiam Feliksui Dzeržinskiui pavesta valdyti ČK pilietinio karo bei pokario metais pasižymėjo tokio lygio teroru ir masinėmis represijomis, kad, pasak sovietų saugumo struktūrų istoriją tyrinėjusio lenkų politologo Mareko Ciesielczyko, per kelis savo veiklos metus sugebėjo nugalabyti kur kas daugiau žmonių, nei visos carinės saugumo policijos (XVIII a. veikusi „Slaptoji kanceliarija“, XIX a. - „Trečiasis skyrius“, XIX – XX a. - „Saugumo skyrius (Ochranka) kartu sudėjus. Ypatingąją „geležinio Felikso“ komisiją aplenkė nebent tiesioginės jos įpėdinės - Stalino laikų GPU – OGPU, NKVD, NKGB, MGB.

Taigi, valstybinio saugumo struktūrų Rusijoje būta ir prieš ČK sukūrimą, tačiau 1995 m. tuometinio prezidento Boriso Jelcino sprendimu Dzeržinskio „Ypatingosios komisijos“ gimtadienis vėl tapo „profesine švente“, kuri, beje, dar iš šiandien Rusijoje neoficialiai vadinama „čekisto diena“.

Išties puiki data „skirtingoms epochoms taikyti“, nuo kurios kadaise prasidėjo lig tol neregėtos pačių rusų skerdynės! Būtent taip, o ne kitaip buvo dorojami „išoriniai ir vidiniai valstybės priešai“: tariami šnipai, provokatoriai, sabotuotojai, monarchistai, nacionalistai, kiti „kenkėjai“. Su ČK teroru vienaip ar kitaip susidūrė ne mažiau kaip trečdalis tuometinės Sovietų Rusijos gyventojų. Jei ne patys, tai jų giminės ar pažįstami.

Ypatingoji Dzeržinskio komisija bei jai pavaldžios organizacijos griovė cerkves ir eketėse skandino dvasininkus, sukūrė koncentracijos stovyklų tinklą ir kulkosvaidžiais šienavo „maištaujančius“ valstiečius. ČK faktiškai likvidavo ar privertė emigruoti labiausiai išsilavinusią tautos dalį, o į jos vietą iškėlė ištikimiausius „proletariato diktatūros“ švonderius ir šarikovus. Revolveriais čekistai pliekė ne tik į nekenčiamą carą, bet ir į penkis jo vaikus. Kryžiuojami, skalpuojami ir ketvirčiuojami „revoliucijos priešai“ buvo nelyginant viduramžių nusikaltėliai. Kyla klausimas: ar buvo galima rasti atgrasesnę datą „valstybinės ramybės sergėtojų“ dienai minėti? Klausimas retorinis - atsakymo į jį nereikia..

1991 m. rugpjūčio pabaigoje įtūžusi minia Maskvoje vertė priešais Lubianką - liūdnai pagarsėjusį saugumo pastatą, stūksantį Felikso Dzeržinskio paminklą. Dabar jau vis dažniau pasigirsta raginimų grąžinti budelio balvoną į savo vietą ar nulieti naują „čekisto Nr. 1“ stabą.

Skirtingų epochų susitaikymas“ dabartinėje Rusijoje dažnai pasireiškia ir vaikščiojimu į cerkvę, ir simpatijomis kruviniausiems tautos budeliams tuo pat metu. Kone religinė pagarba kietai „didvalstybininkų“ rankai vis labiau užgožia atmintį apie kadaise sutryptas tėvų ir senelių gyvybes.


Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas puslapyje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą