Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. sausio 30 d., šeštadienis

Ar generolas L. Rochlinas rengė perversmą?

Ar galėjo pasaulis taip niekada ir neišgirsti Boriso Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino pavardės, o Rusija pasukti kiek kitu, galbūt dar agresyvesniu keliu? 
Istorikai ne itin mėgsta svarstyti apie tai kas būtų jei būtų, tačiau yra rimto pagrindo manyti, kad 1998 m. tuomet neįtikėtinai visuomenėje populiaraus generolo Levo Rochlino vadovaujama grupė buvusių sovietų karininkų rengė ginkluotą valdžios perversmą.

Kas buvo tas L. Rochlinas ir kaip galėjo jis pakreipti Rusijos likimą?

Būsimasis generolas gimė 1947 m. žydų kilmės tremtinio ir rusės šeimoje. Įkalbėtas pažįstamo pasirinko studijas karo mokykloje, vėliau tarnavo Rytų Vokietijoje, vadovavo karo veiksmams Afganistane. Subyrėjus Sovietų Sąjungai liko tarnauti Rusijos kariuomenėje, 1994 – 1995 m., kaip korpuso vadas, „įvedinėjo konstitucinę tvarką“ Čečenijoje, kurią laikė neatsiejama Rusijos dalimi.


L. Rochlinas 
 
Kariškos hierarchijos laiptais pakilęs tremtinio sūnus garsėjo nostalgija sovietų imperijai bei agresyvia didžiavalstybine pasaulėžiūra. Buvo gana stačiokiško, netgi mužikiško būdo, ji pažinojusių teigimu – narsus, tačiau tuo pat metu – ūmus, netoliaregis žmogus.
 
Būtent toks generolas L. Rochlinas iš kariuomenės atėjo į politiką. Į Valstybės Dūmą jis pateko kiek nuosaikesnės partijos sąrašuose, tačiau netrukus įkūrė savo „Kariuomenės, gynybos pramonės ir karo mokslo palaikymo judėjimą“. Po šios organizacijos sparneliu susibūrė ne tik buvę aukšti Sovietų Sąjungos funkcionieriai, įtakingi, plačiais ryšiais pagarsėję KGB bei Raudonosios armijos vadai, bet ir visas tuntas atviriausių politinių ekstremistų. Ir nors pagrindiniu savo tikslu „Kariuomenės palaikymo judėjimas“ skelbė šalies „gynybinio potencialo“ atkūrimą, faktiškai virto pavojingu valdančio elito konkurentu.


Prakeiksmai valdžiai... 
 
Pats L.Rochlinas nuolat keliavo po visą šalį ir rinko pilnas aikštes šalininkų. Nuo tribūnos skambėjo atviriausi raginimai „liaudžiai vienytis su kariuomene ir nusukti galvas valdžioje esantiems nusikaltėliams“. Didžiausi Rochlino prakeiksmai bei grasinimai sklido tuometinio prezidento B. Jelcino adresu. Žinoma, Kremlius turėjo rimtai sunerimti: juk maištingąjį generolą palaikė ne tik daugelis aukščiausių šalies karininkų, bet ir karinės pramonės magnatai!
 
Bet ar tikrai 1998 m. „Kariuomenės palaikymo judėjimo“ lyderis rengė ginkluotą perversmą?
 
Faktas tas, kad per tradicinius pasisėdėjimus pirtelėse kartu su savo bendražygiais generolas Rochlinas mėgo girtis, kad jam pakanka jėgų užgrobti Maskvą ginklu. Pavojingos išgėrusio, tačiau didžiulę įtaka visuomenėje turinčio karininko kalbos pasiekė Federalinės saugumo tarnybos darbuotojų ausis: generolą pradėjo sekti, įrašinėti jo pokalbius, o po to nušalino nuo vadovavimo Gynybos komitetui Dūmoje.
 
1998 m. vasarą įvyko netikėta atomazga. Liepos 3 d. generolas L.Rochlinas buvo nušautas į galvą savo lovoje. Šūvio metu jis miegojo. Namų apsauga nieko įtartino nepastebėjo, o atvažiavusi milicija suėmė neblaivią L.Rochlino žmoną, kuri prisipažino nužudžiusi vyrą po tarpusavio barnio. 


Spaudoje netrukus išplito į smilkinį nušauto L. Rochlino nuotrauka

Keista ir netikėta maištingojo karininko mirtis pagimdė daugybę kalbų, kad su Rochlinu buvo susidorota asmeniniu B.Jelcino ar jo aplinkos įsakymu. Priežastis? Generolas ne tik kalbėjo apie valstybinį perversmą, bet ir rimtai jam rengėsi, ką vėliau Rusijos spaudai patvirtino ir buvę jo bendražygiai: pulkininkas Nikolajus Batalovas, generolas Vladislavas Ačalovas, papulkininkis Stanislavas Terechovas.
 
Viskas turėjo prasidėti 1998 m. liepos 20 d. Volgograde, miesto gatves užėmus Rochlinui ištikimam 8-ajam kariuomenės korpusui, kuriam generolas vadovavo ilgus metus. Iš Volgogrado numatyti išsiųsti pranešimai kitiems šalies daliniams, kurių vadovybės būtų prašoma paremti sukilimą arba bent netrukdyti jam. Pasak pulkininko Batalovo, prieš organizuodamas perversmą Rochlinas stengėsi užsitikrinti pagrindinių karinių šalies pajėgų paramą, ir tai jam dalinai pavyko. Vėliau planuotas žaibiškas kelių tūkstančių ginkluotų karių permetimas iš Volgogrado ir Riazanės į Maskvą, kur, pakursčius visuomenės nepasitenkinimą esama valdžia ir užėmus visas pagrindines valstybės įstaigas, būtų paskelbta apie Boriso Jelcino atsistatydinimą (o vėliau ir suėmimą) įvedant šalyje laikiną karinį režimą. Batalovo teigimu pučistai neabejojo sėkme, nors dabartiniai ekspertai perversmininkų galimybes vertina ne taip optimistiškai. Rochliną rėmė daugybė generolų, bet toli gražu ne visi. O jeigu, pavyzdžiui, Maksvoje ar Pamaskvėje dislokuotos pajėgos ginklu stotų ginti teisėtos valdžios? Tokiu atveju vargu ar kas nuspėtų įvykių baigtį.
 
Taigi, iki galimai planuoto pučo dienos Rochlinui trūko beveik trijų savaičių. Akivaizdu, kad visą teisybę apie generolo žmogžudystės aplinkybes galėtų atvirai papasakoti jo žmona Tamara, tačiau dabar ji nuolat tvirtina vyro nežudžiusi, buvusi mirtinai įbauginta įsiveržusių nusikaltėlių, todėl pirminės apklausos metu liudijo prieš save. Tamara Rochlina jau atliko teismo paskirta bausmę ir šiuo metų gyvena laisvėje. Kremliaus pėdsakas šioje žmogžudystės byloje neįrodytas, tačiau mielai aptarinėjamas visuomenėje. 


L. Rochlino kapą iki šiol mielai lanko komunistai bei įvairaus plauko "velikoderžavnikai" 
 
Ir vis dėlto, kas lauktų Rusijos, jei galimai rengtas perversmas būtų pavykęs? Faktas, kad įsigalėjus Rochlino tipo asmenybėms šalis, ko gero, nusiristų į autoritarizmą ir revanšizmą dar greičiau nei valdant Putinui. Tikėtina, pasaulis taip niekada ir nebūtų sužinojęs dabartinio Rusijos prezidento pavardės, užtat galbūt išvystų dar agresyvesnio neosovietinio monstro gimimą.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą