Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. vasario 18 d., ketvirtadienis

"Airių respublikonų armijos" istorija (1 dalis)

Airių kovų prieš užkariautojus anglus istorija prasideda dar viduramžiais. XVII a. vietos partizanų būriai sunaikino saloje buvusias anglų pajėgas, nors viskas pasibaigė pakartotiniu salos nukariavimu ir prieš vietos gyventojus nukreiptu Oliverio Cromwellio teroru. 

Tada į salą masiškai ėmės keltis protestantų tikėjimą išpažįstantys anglų bei škotų kolonistai, kurie mūsų istorijoje suvaidins labai reikšmingą vaidmenį. Paskiau airiai dar kelis kartus beviltiškai bandė nusimesti anglų jungą, tačiau nesėkmingai.
 
1916 m. ginkluotas Velykų sukilimas (Easter Rising) prieš britus taip pat patyrė nesėkmę. Jo lyderiai buvo suimti ir sušaudyti, beveik 3 tūkstančiai sukilėlių bei prijaučiančių jiems gyventojų žuvo ar buvo sužeisti. 


1916 m. Velykų sukilimas Airijoje 
 
Visiems airių patriotams, nuo kraštutinių kairiųjų ir dešiniųjų tapo aišku, kad pralaimėjimo priežastis glūdi vienybės stokoje, tad 1917 m. metais visos daugiau ar mažiau įtakingos, prieš britų viešpatavimą nukreiptos politinės airių organizacijos susibūrė po „Sinn Féin” (air. „Mes patys“) sparnu. Ši partija surengė nemažai politiškai gana nusisekusių akcijų (pavyzdžiui, nutraukė anglų planus surengti airių jaunimo šaukimą į britų kariuomenę) ir 1918 m. Airijos parlamento rinkimuose surinko absoliučią daugumą vietų parlamente. Tačiau realios įtakos tarptautinei krašto padėčiai šie rinkimai neturėjo: buvo visiškai aišku, kad anglai Airijos taip lengvai nepaleis. 


 Britų pajėgos malšina Velykų sukilimą

Pirmojo pasaulinio karo metu anglai prarado beveik milijoną gyvybių, o airių nacionalistai net ypatingai neslėpė savo simpatijų vokiečiams. Tai britų visuomenėje kėlė didžiulį priešiškumą airiams. „Sinn Féin” aktyvistai suprato, kad anglus reikia išprovokuoti jėga spręsti konfliktą, kadangi taikus nepriklausomybės siekis nusikelia gana neapibrėžtam laikui. Gimsta „kruvinos tautos aukos“ dėl Nepriklausomybės idėja. 1919 m. „Sinn Féin” vienašališkai paskelbė Airijos Respublikos gimimą, o radikaliausias jos sparnas pradėjo ginkluotą kovą prieš okupantus. Tiesa, ginklu buvo bandoma kovoti ir anksčiau, tačiau dabar taktika iš esmės pakito. 


1916 m. "Airijos piliečių armijos" kovotojai. Vėliau šios, ir dar kelių organizacijų pagrindu buvo sukurta IRA

1916 m. airiai manė, kad Nepriklausomybę pavyks pasiekti atviros ginkluotos kovos dėka: užimant anglų administracijos pastatus, telegrafą, paštą. Tačiau problema buvo ta, kad airiai neturėjo nei galimybių nei patirties įtvirtinti laikinas savo pergales, tuo tarpu kariniai Britų imperijos resursai, atrodė, buvo neišsemiami. Airiai suprato, kad jokia išorinė jėga jiems nepagelbės. Juk XVII a. jie bergždžiai laukė Habsburgų, 1798 m. - Napoleono, o 1916 m. - kaizerio pagalbos. Taigi, padėti „iš išorės“ jiems niekas neskubėjo, todėl šįkart nuspręsta ne stoti prieš anglų kariuomene į atviras kautynes, o sukurti britų administracijai bei kolaborantams išties nepakenčiamas gyvenimo sąlygas. 


 "Airių respublikonų armijos" kovotojai 1917 - 1922 m.


IRA kovotojai. 1921 - 1922 m. 

„Airių respublikonų armija“ (Irish Republican Army – IRA) susibūrė 1917 m. iš kelių kovinių nacionalistų grupuočių. Jos lyderiai buvo Ernie O'Malley, Michaelis Collinsas, Richardas Mulcahy, Cathalas Brugha, kiti. Apie 1920 m. IRA sudarė apie 15 000 aktyvių narių, iš kurių 3000 buvo paruošti ginkluotoms operacijoms vykdyti. Lyginant su ankstesniais laikais, airių nacionalistų taktika pakito. Jie neprovokavo britų atviram mūšiui, tačiau siekdami gauti ginklų užpuldinėjo policijos skyrius, grobė bei žudė kolaborantus, anglų administracijos narius. Rengtos diversijos ir prieš nedidelius britų kariuomenės būrius. Savo kovoje IRA pasitelkdavo ne tik šaunamuosius ginklus, bet ir bombas. Dubline net buvo sukurtas specialus diversinis Michaelio Collinso vadovaujamas padalinys, pavadinimu "Dvylika apaštalų" (Twelve Apostles), kurio smogikai specializavosi tik priešų bei išdavikų "likvidavime".


Pirmasis IRA štabo vadas Cathalas Brugha (1874 - 1922 m.)

„Airių respublikonų armija“ naudojosi didžiuliu visuomenės palaikymu, kas leido nepastebimai pradingti įsimaišius tarp civilių gyventojų, sukurti ištisą informatorių bei pasiuntinių tinklą, gauti prieglobstį praktiškai kiekviename name. Savaime suprantama, tai dar labiau kėlė britų įtūžį: per 18 mėnesių anglai surengė kelis tūkstančius policijos bei kariuomenės reidų, sulaikė apie 5 tūkst. įtariamųjų, organizavo 1600 ginkluotas atakas prieš IRA aktyvistų susirinkimų vietas, nužudė 77 civilius asmenis. 


"Specialaus Karališkojo Airijos policijos rezervo" nariai, pasižymėję ypatinga savivale airių atžvilgiu

Susidūrę su IRA ir pamatę, kad vietos pajėgų nepakanka, anglai pasitelkė „Specialų Karališkąjį Airijos policijos rezervą“ (Royal Irish Constabulary Special Reserve). Šiuose junginiuose paprastai tarnavo Pirmojo pasaulinio karo veteranai, kurie pasižymėjo dideliu nuožmumu bei neslepiama neapykanta „maištaujantiems bailiams“ (airiai masiškai vengė rašytis į britų kariuomenę ir kautis už svetimą jiems imperiją Pirmajame pasauliniame kare, kadangi pagrįstai manę, kad šis karas jų neliečia). 


"Policijos rezervistai" sustabdo įtartiną airį

„Karališkojo policijos rezervo“ reidai Airijos miestuose bei kaimuose gyventojams kėlė didžiulį siaubą. Šie „pareigūnai“ nevengė mušti ir kankinti, plėšti ir padeginėti „įtariamųjų“ (dažnai be jokių įrodymų) namus. Senu savo papročiu anglai žvelgė į airius kaip į antrarūšius, necivilizuotus laukinius. Neretai atsisakymas kalbėti angliškai buvo priežastis suėmimui, kankinimui ir net nužudymui. Savaime suprantama, tokie britų veiksmai gyventojų tarpe tik stiprino IRA palaikymą. Abi pusės nevengė veiksmų, kurie kitaip, nei atviru teroru, nepavadinsi. Ir vienos pusės teroras tik stiprino kitos pusės atsaką.


Britų kariuomenė ir "policijos rezervistai" surengė masinį gyventojų patikrinimą. Visa Airija buvo nusėta policijos kontrolės postais.

„Airių respublikonų armiją“ nuolat persekiojo policija, kariuomenė ir „rezervistai“, tačiau vietoje sunaikintų IRA skyrių tuoj pat atsirasdavo nauji. Ginkluotus „respublikonus“ gelbėjo tai, kad atskiros jų grupuotės buvo organizuotos ir veikė pusiau autonominiu pagrindu, tad lokalios britų pergalės negalėjo sunaikinti viso judėjimo. Didžiulės visuomenės simpatijos IRA lėmė, kad anglai netrukus susivokė kariaujantys faktiškai su visa šalimi. Beveik kasdien griaudėjo sprogimai, beveik kasdien žūdavo britų kariai, policininkai bei valdininkai. Milžiniškų pajėgų išlaikymas Airijoje Londonui kasdien kainavo didžiulius pinigus, o karo pabaigos kaip nesimatė, taip nesimatė.


Michaelis Collinsas (1890 - 1922 m.). Vienas iš IRA vadų, Airijos Nepriklausomybės kovų dalyvis. Nužudytas Londono sutarties priešininkų. 

Anglijoje greitai suprato, kad anksčiau ar vėliau teks pasitraukti iš Airijos, tačiau pasitraukti geriau savo sąlygomis... Ir Londonas suskubo kviesti „Sinn Féin“ delegaciją prie derybų stalo. 
 
1921 m. airių nacionalistų lyderiai atvyko į Londoną, kur anglai jiems išdėstė savo pasiūlymus. Esą jie sutinka suteikti Airijai beveik visišką nepriklausomybę, tačiau su sąlyga, kad Airija liks Britų Sandraugos nare (Kanados ir Australijos pavyzdžiui) ir atsisakys Šiaurės Airijos, kurioje gyveno daugybė protestantų tikėjimą išpažįstančių anglų bei škotų. Jeigu deleguoti airiai nesutiksią, britai „maištingam regionui“ paskelbsią atvirą karą, panaudodami šarvuočius, artileriją, aviaciją. 


 Žymusis Winstonas Churchillis 1921 m. buvo Britų kolonijų ministras. Vienas iš tų, kas pasirašė sutartį su Airijos delegatais. Ryžtingas, į karinės jėgos panaudojimą linkęs "Britų imperijos liūtas" Churchillis airių tarpe vadintas vienu pagrindinių piktadarių.

Būtent čia prasidėjo „Sinn Féin“ delegato, vieno iš IRA įkūrėjų, aktyvaus kovotojo už Airijos nepriklausomybę Michaelio Collinso drama. Žinodamas, kad britų divizijos sulygins Airijos miestus ir kaimus su žeme, jis pasirašo Londono sutartį, nors vėliau ir prasitaria, kad šis žingsnis tikriausiai jam kainuos gyvybę.
Sutartis su anglais, dominijos pripažinimas ir Šiaurės Airijos atsisakymas suskaldė airių visuomenę į dvi priešiškas dalis. Nuosaikieji Collinso šalininkai buvo linkę palaukti kol visiškai šalies nepriklausomybei bei galutiniam Šiaurės Airijos klausimo sprendimui pribręs tinkamos sąlygos, o palaikantieji kitą politinį lyderį, Eamoną de Valerą, sutartį su anglais apšaukė išdavikiška. Kartu į dvi dalis suskilo ir „Airių respublikonų armija“.


 Airių pilietinio karo akimirkos. Prieš vyriausybę kovojantys sukilėliai


 Airių pilietinio karo akimirkos. Vyriausybinės pajėgos

1922 m. šalyje tarp dviejų priešiškų stovyklų prasidėjo karas, kurio metu iš abiejų pusių žuvo nemažai Airijos patriotų, kadaise su ginklu rankose bendrai kovojusių tiek Velykų sukilime, tiek IRA gretose. Būtą pagrįstų įtarimų, kad karas prasidėjo ne be kiršinančios britų „pagalbos“, tačiau iš esmės jų kišimasis apsiribojo ginklų Collinso šalininkams tiekimu. 


Airijos pilietinio karo akimirkos. Vyriausybinės pajėgos šaudo "maištininką". Dažnai buvę IRA nariai kovojo prieš IRA narius

Per nepilnus metus trukusį Pilietinį karą brolis ėjo prieš brolį tiesiogine to žodžio prasme. Jo metu surengus pasalą buvo nušautas ir vyriausybinėms Airijos pajėgoms vadovaujantis Michaelis Collinsas, kurio šalininkai, beje, karą laimėjo.
Mūsų dienų Airijos visuomenėje Pilietinis 1922 – 1923 m. karas iki šiol kelia daug ginčų. Kiekvienas palaiko vieną ar kitą pusę, nors bemaž bendrai sutariama, kad tai buvo beprasmiškiausios airių tarpusavio skerdynės per visą šalies istorija.

Netrukus persitvarkiusi IRA atvers naują savo istorijos lapą, tačiau apie tai kitoje dalyje. 


Senosios "Airių respublikonų armijos" (Old IRA) istorija baigiasi jai suskilus į priešingas stovyklas po Londono sutarties pasirašymo.  Šioje 1939 m. nuotraukoje Dubline žygiuoja "senosios" IRA veteranai.


iš užsienio šaltinių vertė ir parengė
Vitalijus Michalovskis

1 komentaras:

  1. Įdomi tema. Šiaip neseniai visai neblogas serialas išėjo apie airių kovą už nepriklausomybę, Rebellion vadinasi. Ten būtent apie 1916 metų sukilimą.

    AtsakytiPanaikinti