Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. vasario 24 d., trečiadienis

"Airių respublikonų armijos" istorija (2 dalis)

Kaip rašyta pirmojoje dalyje, Pilietinis airių karas 1922 – 1923 m. į dvi priešiškas stovyklas suskaldė ne tik airių visuomenę, bet ir IRA. Palaikiusieji kompromisinę sutartį su anglais (kaip „mažesnį blogį“ už atvirą karą su Britų imperija) stojo į buriamą Airijos vyriausybės kariuomenę, o nepalaikiusieji pradėjo kovą su „šalies išdavikais“. 

Tačiau paskiros grupelės negalėjo ilgai priešintis nors ir nepatyrusiai, tačiau reguliariai, britų apginkluotai Airijos kariuomenei, tad 1923 m. balandžio mėnesį opozicinių pajėgų vadas Earmonas de Valera įsakė nutraukti ginkluotą kovą ir pagaliau visiems susitaikius kurti naują Airiją.
 
Būtent čia ir išryškėja ankstyvosios „Airių respublikonų armijos“ paradoksas, kadangi Airijos, kaip valstybės, tapsmas, neįsivaizduojamas be IRA narių. Dalis buvusių IRA kovotojų tapo Airijos kariuomenės kūrėjais, žymiais politikais ir dabar airių tarpe prisimenami su didžiausia pagarba, daugelis prieš Vyriausybės pajėgas kovojusių opozicionierių buvo amnestuoti ir pradėjo ramų civilį gyvenimą, tačiau buvo ir trečia grupė, nenorėjusi sudėti ginklų ir nusprendusi toliau kovoti už visišką Airijos suvienijimą. Būtent apie juos kalbėsime kaip apie kitą „Airijos respublikonų armijos“ etapą. 


Pagal 1921 m. Didžiosios Britanijos - Airijos sutartį britams atiteko Šiaurės Airija - šešios istorinio Olsterio grafystės, kuriose Londonui lojalūs protestantai sudarė balsavusių daugumą. Vakarinė istorinio Olsterio dalis, kurioje vyravo katalikai, atiteko Airijai.
 
1920 – 1940 m. laikotarpiu naujosios IRA santykiai su Airijos Respublikos valdžia kito nuo itin gerų iki itin priešiškų. Iš vienos pusės šalies valdžioje atsidūrė daugybė buvusių „Airių respublikonų armijos“ kovotojų, tačiau iš kitos – vyriausybei reikėjo kažkaip gyventi ir tartis su šalimais esančiu Londonu. Anglai nuolat spaudė airius galų gale susitvarkyti su britams atitekusioje Šiaurės Airijoje besireiškiančiomis radikaliomis IRA grupuotėmis ir nekart grasino, jei Dublinas nesiims spręsti šio klausimo, anglai jį išspręs taip, kad maža nepasirodys. 


IRA smogikų pratybos (antroji XX a. pusė) 
 
Spaudžiant anglams, airių valdžiai pavyko suvaryti nepaklusniausias IRA grupeles į gilų pogrindį. Ne, pati „Airių respublikonų armija“ nebuvo uždrausta kaip Nepriklausomybės kovų veteranų organizacija (šalyje veikė save iš senosios IRA kildinantis skyriai, buvo rengiamos eisenos ir senų kovotojų susitikimai). Tačiau nuo šios vietos, kalbėdami apie IRA, turėkime omenyje būtent radikalias ginkluotas grupuotes, kadangi po vienu pavadinimu dažnai veikė ištisas radikalesnių ir nuosaikesnių, IRA save įvardijančių organizacijų spektras.

Antrojo pasaulinio karo metu, Didžiajai Britanijai pradėjus kariauti su Vokietija, daugelis airių ir, žinoma, IRA narių, visiškai palaikė hitlerinės Vokietijos pusę, nors oficialiai Airija buvo neutrali. Įdomu tai, kad iš visų Britų Sandraugos narių būtent Airija parodė ragus hegemonui. Kanados ir Australijos kariai kovojo išvien su britais, o štai Airijos premjeras Eamonas de Valera pareiškė vokiečiams užuojautą dėl Adolfo Hitlerio mirties. Karo metu vokiečių lėktuvai nuolat bombardavo Belfastą, kas „Airijos respublikonų armijos“ kovotojams kėlė itin didelį džiaugsmą. 


Eamonas De Valera (1882 - 1975 m.). Airių nacionalistas, šalies Konstitucijos kūrėjas ir bene vienintelis Europos premjeras, pareiškęs vokiečiams užuojautą dėl Adolfo Hitlerio mirties. 
 
1949 m. Airija pagaliau atgavo visiška nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos, tačiau anglams pasiliko šiaurinė salos dalis su gausia protestantų lojalistų mažuma. Pamačiusios, kad net atgavus visišką nepriklausomybę šalis taip ir nebuvo galutinai suvienyta, radikalios „Airių respublikonų armijos“ grupės Šiaurės Airijoje suaktyvino veiklą. Tiesa, savo taikinius IRA rinkosi ne tik Šiaurės Airijoje, bet ir "priešo teritorijoje" - Didžiojoje Britanijoje.


IRA teroro aktas angliškame Koventryje (1939 m.)
 
Pasakytina, kad tais laikais tarp Dublino vyriausybės ir IRA susiklostė gana įdomūs santykiai. Vyriausybė iš dalies užmerkdavo akis į kovotojų aktyvumą Olsteryje mainais į tai, kad radikalusis pogrindis neginčys vyriausybės viršenybės pačioje Respublikoje. Žinoma, vargu ar Dublinas galėjo kontroliuoti radikaliausias IRA grupes, nors daugybė anglų manė būtent taip.
 
Taigi, šeštojo dešimtmečio pradžioje IRA sustipriną savo veiklą Šiaurės Airijoje bei jos pasienyje. Neretai čia kildavo susišaudymai, buvo rengiamos diversijos, pasalos, griaudėjo sprogimai ir liejosi kraujas. Visa tai gerokai įbaugino protestantų tikėjimą išpažįstančius lojalistus, kurie į IRA smurtą atsakydavo masiniais katalikų airių pogromais. Į vienų agresiją kiti atsakydavo tokia pat agresija. Virtinė abipusio smurto proveržių dažnai taip viską sujaukdavo, kad jau nebuvo aišku, nei kas pirmas pradėjo, nei kas daugiau kaltas. Paprastai puolančia puse laikoma IRA, nors radikalios lojalistų organizacijos greitai išmoko veikti tais pačiais metodais (pavyzdžiui, 1974 m. "Olsterio savanorių pajėgos" surengia serija sprogimų Airijos miestuose, kurių metu žuvo 33 žmonės). Be to, lojalistų pusėje buvo Šiaurės Airijos policija ir kariuomenė. 


Dublino gatvė po lojalistų įvykdyto teroro akto (1974 m.) 
 
Truputis istorijos. Šiaurinės Airijos dalies, Olsterio, kolonizacija prasidėjo dar XVI a. Norint palaužti maištingų airių dvasią ir sudaryti forpostą britų ekspansijai čia kėlėsi anglų bei škotų kolonistai. Airiai būdavo išstumiami iš savo žemių, tremiami į vakarinę, pačią nederlingiausią salos dalį, jų ūkiai perduoti naujiems atvykėliams. Per kelis kolonizacijos šimtmečius anglai bei škotai rytinėje Olsterio dalyje pradėjo sudaryti ženklią gyventojų dalį. Būtent tos grafystės, kuriose buvo "nubalsuota" (žinoma, pagal anglų taisykles) už uniją su Britanija, ir tapo britiška Šiaurės Airija. XX a. pradžioje airiai ten sudarė mažiau nei pusę gyventojų.
 
Atrodytų paprasta: vieni – senųjų gyventojų palikuonys, kiti - „okupantai“, tačiau reikalas tas, kad tarp Šiaurės Airijos protestantų susiformavo vietinis patriotizmas ir vietinis mentalitetas. Prieš tris keturis amžius atsikėlusių škotų bei anglų ainiai jau prarado daugelį ryšių su istorine tėvynė. Jų seneliai bei proseneliai gimė ir buvo palaidoti Olsteryje, tad Šiaurės Airijoje jie taip pat visiškai nuoširdžiai jautėsi teisėtais šeimininkais. 


Religinis pasiskirstymas Šiaurės Airijoje (2011 m.). Mėlyna spalva - katalikų dominavimas, raudona - protestantų.  Čia religinis pasiskirstymas faktiškai reiškia ir tautinį bei politinių simpatijų pasiskirstymą. Nors žemėlapyje pasiskirstymas atrodo apylygis, iš tiesų protestantų daugiau, nes jie koncentruojasi palei tankiau gyvenamą rytinę Olsterio pakrantę.

Padėtį sunkino tai, kad pasilikdami sau Šiaurės Airiją britai faktiškai net nesistengė panaikinti daugelį amžių trukusios kitatikių diskriminacijos. Tradiciškai Londonui lojalūs protestantai gavo kur kas daugiau privilegijų, o katalikai turėjo tenkintis antrarūšių vaidmeniu. Netrukus Šiaurės Airijos katalikų aktyvistai pradėjo kovoti už savo pilietines teises. Ko gi jie reikalavo? 


Susirėmimai su policija bei kariuomene Belfaste (1972 m.) 
 
Vien iš protestantų sudarytos vietos policijos bei valdininkijos reformos, padaryti galą katalikų diskriminavimui darbe (visas verslas buvo anglų-škotų kilmės protestantų rankose), suvienodinti balsavimo teises (balsuoti Šiaurės Airijoje galėjo tik namų savininkai. Faktiškai tas pats pasiturinčių protestantų sluoksnis), supaprastinti painią rinkimų sistemą (dėl to, kad balsuoti galėjo tik namų savininkai, katalikų kandidatai pralaimėdavo net ten, kur jų rinkėjai sudarydavo daugumą), atšaukti Ypatingų įgaliojimų įstatymą (kuris leido be tyrimo ir teismo suimti nelojalumu įtariamus asmenis).


1972 m. Derio skerdynės. Britų kariuomenė sušaudė taikią airių katalikų aktyvistų eiseną

Kadangi tarp dviejų grupių nuolat vyko stipresni ar silpnesni susirėmimai, britai „pusėms išskirti“ nusprendė pasitelkti kariuomenę, įvesdami tiesioginį regiono valdymą iš Londono. Iš pradžių kareivių patruliavimą gatvėse sveikino vieni nuo kitų smurto pavargę tiek katalikai, tiek protestantai, tačiau netrukus paaiškėja, kad kareiviai net nesistengia slėpti savo simpatijų lojalistams. 


1969 m., Londonderis. Airių jaunuolis ant pastato stogo su paruoštais Molotovo kokteiliais

Galiausiai 1972 m. sausio 30 d. Derio mieste britų kariuomenė atidengė ugnį į taikias katalikų eitynes už pilietines teises. 13 žmonių nukauti, dar 14 - sužeisti. Būtent šis įvykis tapo naujo galingo smurto proveržio tarp katalikų ir protestantų pradžia. Už Derio skerdynes britų premjeras Davidas Cameronas airių bendruomenės atsiprašė tik 2010 m. Nuo 1972 iki 1975 m. Šiaurės Airijos susirėmimuose žuvo beveik 500 žmonių.
 
Kaip jau minėta, tuometinė IRA nebuvo vieninga organizacija, o daugybės grupuočių visuma. Aptarinėti jas visas nėra prasmės, kadangi jos tai skildavo, tai vėl vienydavosi, o neretai atvirai konfliktuodavo tarpusavyje. Dvi gausiausios bei įtakingiausios - „Laikinoji IRA“ ir „Oficialioji IRA“. Beje, pastarosios ideologijoje nacionalizmas pynėsi su marksizmu. 


IRA kovotojas Belfasto gatvėse (1978 m.) 
 
Įtampa Šiaurės Airijoje kaito. Į vienus miestų rajonus bijojo užeiti katalikai, į kitus – protestantai, jei nenorėjo būti sumušti, pagrobti ar net nužudyti. Katalikų gyvenamuose kvartaluose IRA bei artimos jiems grupuotės tapo neoficialia vietos valdžia. Ten niekas nevyko be jų žinios, ten vengė užklysti britų kariai ir Šiaurės Airijos policininkai. Jei visgi anglų pajėgos pasirodydavo, jų ant stogų visada laukdavo IRA snaiperiai ir granatsvaidininkai. „Airijos respublikonų armijos“ nariai laimino vietos gyventojų vestuves ir rengė laidotuves, sprendė konfliktus ir teisė, prižiūrėjo, kad būtų laikomasi jų nustatytos tvarkos. Tuo metu lojalistai jau buvo irgi susibūrę į ginkluotas „Olsterio savanorių pajėgas“, „Olsterio gynybos asociaciją“ bei kitas sukarintas grupuotes, kurios nuolat kovojo su IRA dėl įtakos zonų. Tam, kad atskirti neapykanta liepsnojančius piliečius valdžia statė „taikos linijas“ - milžiniškas sienas tarp katalikų ir protestantų rajonų. Jas galima pamatyti ir mūsų dienomis.


"Taikos siena" Belfaste, skirianti katalikų ir protestantų gyvenamus rajonus
 
Pagrindinis visų radikalių IRA grupuočių tikslas buvo išvaryti anglus iš Olsterio ir prijungti Šiaurės Airiją prie likusios Airijos dalies, tačiau jos beveik nesistengė iš miesto partizanų virsti rimtesne politine jėga, kaip tai darė jų pirmtakai 1919 – 1921 m. Milžiniškas sumas pinigų IRA gaudavo iš turtingų airių kilmės rėmėjų užsienyje, pusiau legalaus verslo bei nusikalstamos veiklos (ginklų perpardavinėjimo, kontrabandos, reketo, visokių „rinkliavų“), kurią teisino „šventais Airijos suvienijimo tikslais“. Ginklų IRA susiveikdavo pačiais įvairiausiais kanalais: iš simpatizuojančių už Atlanto, iš socialistinio bloko šalių, iš Libijos, Palestinos. Neabejotina, kad per arabų šalis „Airių respublikonų armija“ tiesiogiai ar netiesiogiai kontaktavo su sovietais bei jų satelitais, kuriems padėties destabilizavimas Didžiojoje Britanijoje buvo labai naudingas. Smogikai nuolat „stažavosi“ Palestinoje ir Libijoje, kur mokėsi partizaninio karo pagrindų bei teroristinės praktikos. Akivaizdu, kad XX a. antrosios pusės IRA – tai ne visai ta IRA, kuri veikė amžiaus pradžioje. Naujoji IRA karta yra vertinama kur kas prieštaringiau. 


Prieš IRA kovojusių "Olsterio savanorių pajėgų" (Ulster Volunters Force - UVF) smogikai 


Kita lojalistų grupuotė - "Olsterio gynybos asociacija" (Ulster Defence Association - UDA) 
 
Bombų sprogdinimai masinių susirinkimų vietose ir beprasmės civilių (įskaitant vaikus) žūtys atstūmė nuo naujosios kartos IRA daugelį tų, kurie jiems seniau labai simpatizavo. Teroro aktus Anglijoje pasmerkė daugybė airių, iš esmės palaikę šalies suvienijimo idėją, tačiau ne tokiais būdais. Neretai nusikalstama IRA savivalė pavaldžiuose jiems Šiaurės Airijos rajonuose piktino ir tuos, kuriuos jie skelbėsi giną nuo „lojalistų teroro“. IRA tapo savotiška vidine politizuota mafija, kurios veikloje derėjo romantiškas kovotojų idealizmas, politinis terorizmas ir ne visai politinis kriminalas.


IRA įvykdytas sprogdinimas Londono centre (1993 m.)

Iš pusketvirto tūkstančio žuvusių viso konflikto Šiaurės Airijoje laikotarpiu daugiau nei pusė buvo taikūs gyventojai. Iš visų 1972 – 1998 m. įvykusių nužudymų 60 proc. įvykdė IRA, 30 proc. - sukarintos lojalistų grupuotės ir tik 10 proc. - britų kariuomenė bei policija.
 
1982 – 1988 m. laikotarpis buvo pats sunkiausias kariniu atžvilgiu, tačiau pats vaisingiausias politiniu. 1985 m. pasirašyta anglų – airių bendradarbiavimo sutartis kiek nuramino aistras. 1989 – 1998 m. abi pusės nuolat derėjosi, tačiau jų derybas pastoviai lydėjo teroro aktai prieš civilius (beje, tuo metu ženkliai sumažėjo išpuolių prieš kariuomenę). 


Susirėmimai Belfaste

Pagaliau 1998 m. viskas pasibaigė Didžiojo Penktadienio Sutarimu, kuriuo patenkinti beveik visi Šiaurės Airijos katalikų reikalavimai: amnestuota daugelis suimtų kovotojų, pažadėtas proporcingas katalikų atstovavimas regiono vyriausybėje (iš 1,7 milijono Šiaurės Airijos gyventojų apie 60 proc. yra protestantai ir 40 proc. - katalikai).
 
Šiuo metu pirmoji Šiaurės Airijos ministrė yra lojalistė Arlene Foster, o jo pavaduotojas – buvęs IRA narys Martinas Mc Guinessas, kuris 1973 m. buvo nuteistas kalėti už neteisėtą sprogmenų ir šaudmenų gabenimą. 


Pirmosios Šiaurės Airijos ministrės pavaduotojas, buvęs IRA narys Martinas Mc Guinessas 


Martinas Mc Guinessas žuvusio kolegos iš IRA laidotuvėse (1988 m.)
 
Iš pradžių Didžiajai Britanijai lojalūs protestantai piktinosi, kad vyriausybė juos „pardavė teroristams“, tačiau Londonui pareikalavus jų grupuotės sudėjo ginklus. Su IRA reikalai klojosi sudėtingiau: nusiginkluoti jie neskubėjo, o kai kurios smulkios, bet itin karingos formuotės veikia po šiai dienai. Dalis senų IRA kovotojų persikėlė į Didžiąją Airiją, kur neretai užsiima kontrabanda, prekyba ginklais, kitais ne itin legaliais dalykais. 


Šiaurės Airijos grafičiai - atskira tema.  "Respublikonų" kvartaluose paišomi savi (viršuje), o lojalistų - savi (apačioje). Dažnai vaizduojami žuvę draugai, etninės priklausomybės simboliai, ir pan.


Dabar Šiaurės Airijoje kur kas ramiau nei anksčiau, tačiau įtampa tarp katalikų ir protestantų niekur neišnyko. Kartą per pusę metų ten nutinka kas nors nemalonaus. Pavyzdžiui, randa užminuotą automobilį ar įvyksta masinės „respublikonų“ muštynės su „lojalistais“. Abipusiu susitarimu amnestuoti abiejų pusių kovotojai, taigi šiandien tiek katalikai, tiek protestantai žino, kad kažkur šalimais gyvena atpildo nesulaukę jų artimųjų žudikai. Mišriose protestantų – katalikų mokyklose, nepaisant nuosaikių politinių jėgų pastangų tokias kurti, mokosi viso labo 7 proc. visų Šiaurės Airijos vaikų. Taigi, ir vieniems, ir kitiems pamiršti praeities skriaudas nėra lengva, tačiau galbūt kada nors tai įvyks... 


 IRA mūsų dienomis
 
Pagal 1995 m. Londono susitarimą su Dublinų Šiaurės Airija priklausys Didžiajai Britanijai tol kol už šią priklausomybę sąžininguose rinkimuose pasisakys didžioji dalis gyventojų. Protestantų nuošimtis Britų Olsteryje nuolat mažėja, tad krašto suvienijimas su Didžiąją Airija, matyt, tik laiko klausimas. Kaip šią žinią sutiks vietos lojalistai – galime tik spėlioti. 


iš užsienio šaltinių vertė ir parengė
Vitalijus Michalovskis 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą