Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. vasario 23 d., antradienis

In memoriam Umberto Eco

Pristatinėti prieš kelias dienas savo namuose mirusio Umberto Eco neverta. Mokslininkas, rašytojas, daugelio teigimu - vienas didžiausių mūsų dienų Europos, o gal ir pasaulio, intelektualų. Grožinės literatūros autoriaus talentas puikiai derėjo su pripažinto kultūrologo, viduramžių specialisto, simbolikos tyrinėtojo, filosofo laurais. Tačiau ne mažiau įdomių dalykų galima atrasti ir paties Eco bei jo šeimos biografijoje. 

- Savo pavardę Umberto Eco paveldėjo iš senelio, kuris buvo kūdikystėje prie prieglaudos vartų paliktas pamestinukas. Gerieji vienuoliai, nežinodami nei tikrojo vaiko vardo, nei kilmės, suteikė jam pavardę Eco, sudarytą iš pirmųjų „Ex Caelis Oblatus“ raidžių, kas reiškė „Dangaus siųsta dovana“.

- Rašytojas pasakojo, kad pomėgį knygoms jis tikriausiai paveldėjęs iš savo tėvo Giulio Eco. Daugiavaikėje, vos galą su galu suduriančioje šeimoje gimęs Giulio ėjo per knygų krautuves ir skaitydavo patikusią knygą. Skaitydavo iki tol, kol krautuvininkas, pamatęs, kad jaunuolis knygos nepirks, jį išvarydavo. Kitoje krautuvėje jaunuolis susirasdavo tą pačią knygą ir skaitydavo ją nuo ten kur pabaigė. Umberto Eco juokėsi, kad tokiu būdu jo tėvas po daugybę kartų apeidavo tuos pačius miesto knygynus ir visuomet prisimindavo kur pabaigė skaityti praeitą kartą.

- 1942 m. dešimtmetis Umberto dalyvavo fašistinio režimo surengtoje mokinių olimpiadoje „Ludi Juveniles“, kurioje užėmė pirmą vietą. Būsimasis rašytojas turėjo išvystyti „prasmingos mirties už vadą Benito Mussolini“ temą, ir tai jam puikiai pavyko. Žlugus režimui berniukas nuoširdžiai stebėjosi: kaipgi valstybėje vietoj vienos partijos gali veikti kelios? 1995 m., jau būdamas žymus mokslininkas, U.Eco perskaitė pranešimą „Amžinasis fašizmas“, kuriame įspėjo, kad fašistinės idėjos, „fašistinis mąstymo tipas“ niekur nedingo, ir šiandienos pasaulyje gali slėptis po pačiais nekalčiausiais lozungais.

- Nepaisant tėvo noro, kad sūnus Umberto taptų teisininku, guvios vaizduotės jaunuolis pasirinko religingumu persmelktas viduramžių literatūros bei filosofijos studijas. Po daugelio metų U.Eco prisiminė, kad rašydamas mokslinį darba apie šv. Tomą Akvinietį jis tapo ateistu: „šv. Tomas stebuklingai pagydė mane nuo religijos“.

- Netgi nutraukęs ryšius su Katalikų bažnyčia Eco puikiai išmanė jos istoriją, krikščionišką teologiją, pagrindines filosofijos kryptis. Stipresnė ar silpnesnė religinė tematika būdinga daugeliui grožinių Eco kūrinių, ypač, - žymiajam romanui „Rožės vardas“.

- 1958 m. kultūros naujienų redaktoriumi televizijoje dirbęs jaunasis mokslininkas Eco pašauktas į Italijos kariuomenę, kurioje tarnavo aštuoniolika mėnesių. Po kariuomenės jis grįžo į televiziją, tačiau netrukus buvo atleistas. Manoma, kad tai viena iš priežasčių paaiškinančių, kodėl vėliau Eco stengėsi vengti pasirodymų ekrane, nors keliuose pokalbiuose pripažino, kad pats televiziją žiūrėti mėgsta.

- Romanuose „Fuko švytuoklė“ ir „Prahos kapinės“ sutinkama pasaulinių sąmokslų tema. Rašytojo teigimu, masonais, iliuminatais ir „pasaulinėmis vyriausybėmis“ jis susidomėjo gana vėlai, būdamas apie penkiasdešimties metų amžiaus. Autorius patvirtino besidomintis ir okultizmu, bet tik kaip dar viena „melaginga teorija“. Beje, U.Eco stengėsi asmeniškai rūpintis, kad jo romanų į užsienio kalbas vertėjai ne tik tiksliai išverstų tekstą, bet tinkamai perduotų skaitytojui kūrinio dvasią, tad nuolat konsultavo tiek vertėjus, tiek leidyklas.

- Be mokslinių kūrinių, esė ir grožinių romanų Umberto Eco yra parašęs ir keletą pasakų.

- Internetą Eco vertino nevienareikšmiškai. Garsusis intelektualas nebijojo pripažinti dažnokai naršantis po Vikipediją ir internete susirenkantis daug naudingos informacijos, tačiau nuogąstavo, kad milžiniški jos srautai taip pat turi savo kritinę ribą, kurią peržengęs žmogus gali pakliūti į klastingas įsivaizduojamos tikrovės pinkles. Savo anūkui rašytame atvirame laiške Eco kvietė gyvai domėtis ir žinoti, vertinti ir įsiminti, o ne nuolat naudotis internetinės paieškos ramentais tuojau pat pamirštant kas sužinota.

- Besidomintiems svetimais turtais ilgaliežuviai praneša, kad U.Eco kapitalo vertė galinti siekti iki 100 mln. USD.

Taigi, toks buvo tas didysis Umberto Eco. Seniausio pasaulyje Bolonijos universiteto profesorius ir senovinių knygų kolekcionierius, dviejų vaikų tėvas ir kelis pakelius cigarečių per dieną suplešiantis aistringas filmų apie Džeimsą Bondą gerbėjas.

Na, o kalbėdamas apie save Umberto Eco juokavo, kad vargu ar jis yra toks išmintingas, kokiu jį dažnai pristato. 


Umberto Eco (1932 - 2016 m.)


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą