Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. vasario 9 d., antradienis

Otto Carius: "Karas - tai pats blogiausias pasirinkimas"

Vokietis Otto Carius (1922 – 2015 m.) laikomas vienu iš geriausių visų laikų tankų asų, kurio sąskaitoje, skirtingais duomenimis, nuo 150 iki 200 pamuštų priešo tankų.
Likus metams iki mirties devyniasdešimtmetis veteranas sutiko duoti ilgą interviu rusiškam internetiniam projektui, kuriame talpinami karo dalyvių atsiminimai. Taigi, nusprendžiau dalį šio pokalbio išversti.

Ar tiesa, kad visi karininkai sirgo vadinamąją „gerklės liga“, tai yra, troško gauti Riterio kryžių?

Taip, tas buvo. Mūsų kuopos vadas, mano pirmtakas, tai pat sirgo tuo. Iš pradžių Riterio kryžių turėjo tik mūsų bataliono vadas. Gavo jį sąžiningai, dalyvaudamas atakose. Po to kryžių gavo mano būrio vadas, o po to ir aš. Daugiau visame batalione niekas neturėjo Riterio kryžiaus!
Po vieno mūšio mano vadas vos nepakliuvo į tribunolą už bailumą. Jį po to išvilko iš tanko ir vadovauti pradėjau aš. Galite paskaityti apie tai mano knygoje*. Jį išgelbėjo tik pervedimas, priešingu atveju viskas būtų labai blogai pasibaigę. O juk tą pačią dieną grenadierių bataliono vadui jis buvo pasakęs: „Šiandien aš pelnysiu Riterio kryžių!“, tačiau viskas pasibaigė katastrofa. Deja, būdavo ir taip..
Niekuomet nenešiočiau karo apdovanojimų taikos metu. Tačiau kare apdovanojimai teikė vieną nedidelį, tačiau labai naudingą privalumą. Bent jau mano kuopai..


Otto Carius

Įsivaizduokite. Mažas leitenantas, jaunas ir be karo apdovanojimų. Prie jo prieina kapitonas, kažką įsako, ir, savaime suprantama, leitenantas atsako: „Jawohl!“.
O leitenantas su Riterio kryžiumi galėjo tiesiog pasakyti: „Ne!“, ir tai buvo į naudą mano kuopai.
Trumpo poilsio metu mano Riterio kryžius paprastai kabojo kuopos raštinėje. Psichologiniu požiūriu tai buvo puiku!

* Kalbama apie 1960 m. pasirodžiusią Otto Cariuso atsiminimų knygą "Tigrai purve" (Tiger im Schlamm).

Kodėl nenešiojote apdovanojimo taikos metų?

Pirmiausia aš jį segiausi išimtinai dėl savo kuopos vyrų. O taikos metu to nereikia. Pasistengsiu  paaiškinti paprastai. Jeigu jus, žaisdamas futbolą, pelnėte tris įvarčius, visi kalba tik apie jus, o ne apie komandą. Tas pats ir su kuopa. Ir dabar, susitikimų metų, aš manau, kad nereikia nešioti apdovanojimų. Dariau tai tik dėl savo kuopos! Mes nešiojome apdovanojimus tam, kad pristatyti savo kuopą! Tokia mano nuostata, kurios iki šiol laikaus. Manau, kad jei galvočiau kitaip, kare neišgyvenčiau.
Kartą gulėjau apkase sužeistas. O tas sanitaras... Jis tai padarė savanoriškai... Jis manęs nepaliko*

* Tikėtina, Carius kalba apie sunkų sužeidimą mūšyje, kurį gavo 1944 m.

Kaip su jumis, Riterio kryžiaus kavalieriumi, elgėsi vadovybė? Ar buvo tikimasi naujų žygdarbių?

Ne, apie jokius žygdarbius niekuomet nebuvo kalbama. Net nenoriu apie tai kalbėti.
Reikia tiesiog įveikti savo baimę. Besijaučiantys didvyriais paprastai žūdavo. Reikia įveikti baimę. Atleiskite, koks buvo klausimas?

Kaip su jumis elgėsi vadovybė? Ar iš Riterio kryžiaus kavalierių tikėjosi naujų žygdarbių?

Mumis labiau pasitikėjo. Mes mokėjome pasiekti savo ir kai kada pasakyti: „Ne!“.
Pateiksiu pavyzdį. Tuo metų kai buvau sužeistas kuopai atėjo labai blogį laikai, todėl, kad mano įpėdinis buvo pasirengęs stoti į mūšį bet kuriuo metų ir bet kokiomis sąlygomis.


Otto Carius tyrinėja žemėlapį

Simpatiškas, labai motyvuotas vaikinas, tačiau naujokas fronte. Jis neturėjo ne tik Geležinio kryžiaus, bet apskritai - jokio apdovanojimo.
Grenadieriai jį nuolat provokavo. Ateina pėstininkų kapitonas ar majoras ir sako jam: „Daryk tą ir aną!“. Savaime suprantama, kad jis darydavo kas liepta, netgi jei tai buvo visiška nesąmonė. Ir aš nieko negalėjau padaryti, kadangi gulėjau bejėgis karo ligoninėje ir nieko apie tai nežinojau.
Tačiau su apdovanojimais susijęs vienas ne itin malonus dalykas. Kartą turėjau vadovauti jagdtigrų* kuopai, kurie buvo man visiškai nepažįstami.
O dabar įsivaizduokite, kad esate koks nors kuopos vairuotojas ir jums atsiunčia naują vadą su Riterio kryžiumi ir Ąžuolo lapais**. Ką jūs pagalvosite? „Jis mus visus pražudys ir ant mūsų kaulų pelnys sau naują apdovanojimą!“.
Būtent taip nutiko prieš pat pabaigą, 1945-aisiais. Kuopos viršila, vyresnysis feldfebelis, man taip ir pasakė. Todėl savo pirmąjį kreipimąsi į kuopos karius aš pradėjau nuo to, kad pasistengiau jiems paaiškinti: „Pagrindinė mano užduotis - padaryti taip, kad iki karo pabaigos kuopa nepatirtų jokių netekčių, kadangi karas vis tiek pralaimėtas“. Tik po šio kreipimosi kariai pradėjo manimi tikėti.

* Jagdtigras - savaeigis prieštankinis artilerijos pabūklas Sd.Kfz.184
** Oficialiai šis apdovanojimas vadinosi Geležinio kryžiaus Riterio kryžius su Ąžuolo lapais. 

 Esate Riterio kryžiaus kavalierius. Kokį vaidmenį tai lėmė gyvenime po karo?

Labai negatyvų. Iš pradžių man teko bėgti iš namų, kadangi buvau ieškomas prancūzų. Bet visgi ir po karo liko draugų, kurie įspėjo mane, kad slėpčiausi. Kitaip būčiau vėl pakliuvęs į lagerį. Gavau leidimą studijuoti Mainco universitete, tačiau likus savaitei iki studijų pradžios leidimas buvo panaikintas. Tuomet mano brolis nuvyko pas vieną vaistinių vadovą Fraiburge ir paprašė priimti mane į darbą. Tai buvo tikras vokietis iš Kionigsbergo. Jis pažadėjo broliui priimti mane, nors ir neturėjo laisvų darbo vietų. Taigi, man pasisekė..


Susitikime pas Heinrichą Himmlerį
 
Netgi šiandiena, per Riterio kryžiaus kavalierių susitikimus į mus mėto kiaušinius. Net svetimšaliai mus gerbia, o čia laiko nusikaltėliais. Vokietijoje taip jau yra.. Miunsteryje, mano motinos gimtinėje demontavo visus kariškos atminties ženklus. Paliko tik vieną, Bundeswehro! Jokių tradicijų!
Ant mūsų automobilių klijuodavo lipdukus „Kariai - žudikai!“. Tai galima todėl, kad demokratija, „nuomonių laisvė“... Tačiau tam, kas sąžiningai tarnavo savo valstybei, tuoj pat užkiš burną!

Kada atsirado sąvoka „untermensch“*? Prieš karą ar jo metu?

Taip, propagandoje ji būdavo naudojama. Dabar visi mano, kad mes tuo tikėjome, tačiau mes, kaip ir dabar, visą tai vertinome kritiškai. Iš propagandos mes juokėmės, nors turėjome verkti! Suprantate? Fronte nieko tokio būti tiesiog negalėjo! Jokių untermenschų!
Ir tai, kad rusų belaisviai badavo, buvo visiškai normalu. Mes patys badavome! Be to, iš mūsų dar daug reikalavo! Turite suprasti, kad jeigu jums papildomai reikia išmaitinti dar 50 ar 100 tūkstančių karo belaisvių, jokia logistika su tuo nesusitvarkys. O tie gerieji Vakarų sąjungininkai.. Jie degino tas atsargas, kurios dar mums buvo likusios. Jie patys turėjo viską ir naikino mūsų likučius.

* Untermensch - "pusžmogis", "nepilnavertis" nacių propagandoje. Taikyta žydams, po to - bolševikams ir pan.

Ar girdėjote apie „Įsakymą dėl komisarų“*?

Taip, apie šį įsakymą žinojo visi, tačiau niekad nemačiau, kad jis būtų vykdomas. Turiu netgi foto, kurioje komisaras sėdi ant mano tanko.
Blogiausiu atveju įsakymą vykdydavo užnugario tarnybos. Fronte tokio būti negalėjo. Savaime suprantama, juos nuvesdavo į užnugarį ir ten su jais galėjo viskas nutikti.
Gerai, na o jūsų Ilja Erenburgas**, pavyzdžiui? To netgi nacistams per daug! Tai tiesiog neįmanoma! „Diena, per kurią tų neišprievartavai vokiečių moters, yra prarasta dieną“.

* Įsakymas dėl komisarų (Kommissarbefehl) - 1941 m. birželio mėnesį Vermachto vadovybės pasirašytas įsakymas, pagal kurį visi paimti į nelaisvę politiniai Raudonosios armijos kadrais turėtų būti šaudomi vietoje.
** Ilja Erenburgas (1891 - 1967 m.) - žydų kilmės sovietų propagandistas. Pagarsėjo viešais raginimais žudyti ne tik nacius, bet ir vokiečius apskritai. 

Iš kur jus sužinojote apie Erenburgą?

Iš lapelių, kuriuos virš mūsų iš mėtydavo lakūnai.

Lapeliai buvo vokiečių kalba?

Žinoma. Rusiškai mes nemokėjome.

Ar buvo neapykanta? Žmogus jums buvo tiesiog taikinys ar visgi gyvas žmogus?

Aš norėjau išgyventi. Savisaugos instinktas. Taip elgiasi kiekvienas karys. Mes niekuomet nešaudėm į tuos, kas negali apsiginti. Pavyzdžiui, į bandantį gelbėtis degančio tanko ekipažą. Šaudėme tik tuomet kai mums patiems grėsė pavojus.

Neapykanta buvo?

Ne, taip nepavadinčiau. Buvo užuojauta... Užuojauta!

Rusų veteranai karo metų dažnai kalbėjo ir svajojo apie tai kas bus po karo. Ar kalbėjotės apie tai su savo bičiuliais?

Visuomet kalbėjom apie tai, kad po karo išspardysim užpakalinis tiems kas liko namie, partijos nariams ir propagandininkams. Pagrindinė mūsų motyvacija buvo priešo sulaikymo toliau nuo Reicho sienų. Rusų kariuomenę sunku teigiamai vertinti, tačiau, pavyzdžiui, prancūzai kariavo dar blogiau nei rusai.


Otto Carius su proginiu munduru

Disciplinos ir pasiruošimo kautis požiūriu vokiečių kariuomenė buvo pačiame viršuje. Ir daug iš to, ką sau leido sąjungininkai rytuose bei vakaruose, mūsų tarpe buvo neįmanoma.

Ar karas - esminis jūsų gyvenimo įvykis?

Karas formavo tuos, kas ten buvo. Kažkas palūžo, o kažkas tapo tvirtesniu. Mes buvome kuklesni ir ne tokie reiklūs kaip šiuolaikinis jaunimas. Dabar jie nori daugiau, dabar jie egoistiškesni ir materialistiškesni nei buvome mes. O man dabar svarbiausia sveikata, po to – taika.
Karas - pats blogiausias pasirinkimas politikoje. Tačiau pasaulis nesimoko. Dabar daugiau karų nei buvo tuomet. Aš to nesuprantu ir kartais galvoju, kad grįžome į viduramžius.

Koks yra geras karys?

Disciplinuotas. Vykdantis tai kas parašyta jo kariškoje knygelėje. Padorus elgesys su civiliais gyventojais, padorus elgesys su karo belaisviais. Humaniškas elgesys, normalus!
Jei norite sužinoti, kaip griežtai vokiečių kariai buvo baudžiami už nusikaltimus, galite paskaityti mūsų karo kodeksą. Žinoma, jeigu pagaudavo. Už išprievartavimą šaudydavo. Vėlgi, žinoma, jei pagaudavo.


Otto Carius 2014-aisiais

Koks yra geras karininkas?

Tas, kuris neįsivaizduoja esąs kažin kas, kuris tampa pavyzdžiu savo kariams. Vadovauja rodydamas asmeninį pavyzdį! Sąžiningas ir ištikimas. Pasitikintis savimi, tačiau kuklus. Reikia daug daryti ir mažiau kalbėti. Daugiau būti, nei atrodyti. Manau, tai karininkui yra labai svarbu.

Esame tikri, kad jums tai pavyko.

Aš tikiuosi. Manau, priešingu atveju nesulaukčiau tiek lankytojų, kiek sulaukiau po paleidimo iš nelaisvės.
Tačiau žinote kokį savo pasiekimą laikau reikšmingiausiu? Tą, kad 1945-ųjų balandžio 18 d. paleidau savo kuopą. Kad visi grįžtų namo ir išvengtų nelaisvės.


šaltinis: 
fronthistory.ru
į lietuvių kalbą vertė ir komentarus surašė:
Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą