Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. vasario 21 d., sekmadienis

Juodai rudas airių prakeiksmas

Visi žinome kas tokie buvo „raudonieji“ ir „rudieji“, bet ar žinome apie „juodai rudus“? Ši sąvoka gimė 1919 - 1921 m. Airijos Nepriklausomybės karo metais. Anuomet „juodai rudais“ vadinti specialių policinių britų dalinių kariai, apie kurių „žygdarbius“ airiai prisimena iki šiol. 

Po Pirmojo pasaulinio karo Airijoje vėl pradeda stiprėti išsivadavimo judėjimas. 1919 a. vietos nacionalistai laimėjo rinkimus į parlamentą ir vienašališkai paskelbė apie išstojimą iš Britanijos imperijos sudėties. Susikūrusi „Airių respublikonų armija“ (IRA) pradėjo užpuldinėti ir žudyti policijos konsteblius, Londono požiūriu padėtis saloje tapo vis sunkiau suvaldoma.

Dalis įbaugintų policininkų paliko darbą policijoje baimindamiesi dėl savo gyvybės, dalis išvyko į Anglija ar kitas Britų Sandraugos šalis, treti, ypač airių kilmės pareigūnai, slapčia rėmė ir padėjo sukilėliams, o vėliau net atvirai jungėsi prie jų. Iš pradžių anglai bandė atsiųsti daugiau policininkų iš Britanijos, tačiau niekas nenorėjo vykti į „banditų kraštą“ ir žūti nuo IRA rankos.

Kurį laiką Londono vyriausybė nesumojo ką daryti. Iš vienos pusės, galima buvo pasitelkti kariuomenę ir pradėti, kaip dabar mėgstama sakyti, „karinę antiteroristinę operaciją“. Tačiau iš kitos pusės Airija oficialiai nebuvo laikoma britų kolonija, o sudėtine Didžiosios Britanijos dalimi. Taigi, kariuomenės panaudojimas reikštų karo savo šalies viduje pripažinimą, o to viešai pripažinti nesinorėjo. Užsienį britai tikino, kad „airių problema“ yra vidinis šalies reikalas, kuri jie išspręsią pasitelkę tik policines priemones. 


"Airių respublikonų armijos" kovotojai, 1917 - 1922 m.

1920 m. britų kariuomenės vadovybė Airijoje pasiūlė policines pajėgas sustiprinti samdomais savanoriais. Netrukus pradėti rinkti kandidatai: 21 - 35 metų vyrai, turėję patirties Pirmojo pasaulinio karo mūšiuose. Žadamas dešimties šilingų, tai yra, pusės svaro per dieną atlyginimas ekonomiškai nualintoje pokario Didžiojoje Britanijoje buvo labai neblogas, tad reikiamas savanorių skaičius surinktas labai greitai.

Pirmieji šios Airijos „vidaus kariuomenės“ savanoriai buvo aprengti juodomis britų policininkų uniformomis su raudonomis kilpinėmis, tačiau aprangos visiems nepakako, todėl likusiems buvo išduotos gelsvai rudos kariuomenės kelnės.

Dėl tokios kombinuotos uniformos samdiniai Airijoje gavo „juodai rudų“ (angl. Black and tans*, air. Dúchrónaigh) pravardę, kuri nepakito netgi tuomet, kai visi savanoriai buvo apvilkti vienodomis, juodomis Karališkosios Airijos policijos (Royal Irish Constabulary) uniformomis. Žinoma, „juodai rudi“ turėjo oficialų savo pavadinimą - „Specialusis Karališkasis Airijos policijos rezervas“ (Royal Irish Constabulary Special Reserve), kurio karius žemiau vadinsiu RIC arba tiesiog „juodai rudais“. 

 
Mūsų laikų rekonstrukcijos. "Juodai rudų" karininkas su juoda Karališkosios airių policijos uniforma (kairėje) ir "juodai rudas" su kariška uniforma.


Kadras iš 2006 m. filmo "The Wind That Shakes the Barley" apie airių Nepriklausomybės kovas. Iš pradžių RIC smogikai galėjo vilkėti tiek juodą Karališkosios airių policijos uniformą, tiek chaki spalvos britų kariuomenės uniformą su juoda policijos berete, tiek "kombinuotą": kariuomenės švarką ir policijos kelnes, ar atvirkščiai.


 Pirmaisiais tarnybos įkūrimo mėnesiais, kai vienodo pavyzdžio uniformų trūko, neretai vilkėti net civiliai lietpalčiai. Tuomet priklausymą "juodai rudiems" liudijo beretė su kokarda.

Ne savo geldoje atsidūrę buvo fronto kariai prastai vykdė policines funkcijas, tad susidūrimai su sukilėliais dažnai virsdavo chaotiškais gatvių mūšiais. Norėdamas sustiprinti jų efektyvumą 1940 m. gegužės 11 d. eiliniame ministrų kabineto posėdyje Winstonas Churchilis pasiūlė sukurti specialias policines greitojo reagavimo pajėgas. Tų pačių metų liepos mėnesį skubiai suburta „Pagalbinė divizija“ (Auxiliary Division, sutrumpintai „Auxies“), kuriai paskirtas vadovauti brigados generolas Frankas Percy Crozier – anglų-būrų karo ir Pirmojo pasaulinio veteranas. 


Generolas Frank Percy Crozier. Airijoje jis vadovavo liūdnai pagarsėjusiai "Pagalbinei divizijai". Beje, su juo susijęs įdomus faktas. 1919 - 1920 m. Crozier dirbo Lietuvos kariuomenėje, koordinavo lietuvių kovas su bermontininkais. 

Pagalbinės divizijos“ gretas sudarė britų karininkai bei puskarininkiai, kurie pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui buvo paleisti į atsargą ir liko be darbo. Atsidūrę fronte gana jauno amžiaus, daugelis jų nespėjo įgyti jokios civilinės specialybės, tad be karybos daugiau nieko nemokėjo.  

Auxies“ buvo kautynėse patyrę, mirties ir kraujo nebijantys vilkai. Naujųjų, policinių savo pareigų jie ėmėsi ryžtingai ir priešo negailėjo. Mokėjo šiems kariams svarą per dieną - didelę sumą tiems laikams. „Auxies“ nešiojo karišką chaki spalvos uniformą ir juodas policijos beretes. 

 
"Pagalbinės divizijos" kariai su juodomis Karališkos airių policijos uniformomis


"Pagalbinės divizijos" kariai su kariško tipo uniformomis ir juodomis policijos beretėmis

Kadangi „auxies“ veteranai dažnai vadovavo „juodai rudų“ būriams, airiai juos taip pat vadindavo „juodai rudais“. Tačiau tai buvo iš esmės skirtingos tarnybos, nors ir vykdė gana panašias funkcijas.

Kaip jau minėta, su tiesioginėmis savo užduotimis „juodai rudi“ tvarkydavosi nekaip. Neturėdami jokios policinės patirties buvę fronto eiliniai nesugebėdavo tinkamai vykdyti esminių policijos funkcijų: nustatyti įtariamuosius ir juos susekti, tinkamai suimti, atlikti kratas, vengti beprasmių aukų, ir pan. Antipartizaninio karo įgūdžių jie taip pat neturėjo, tad paprastai užsiimdavo taikių gyventojų terorizavimu, kuriuos visus – nuo mažo lig seno laikė potencialiais banditais. 

 
"Auxie" sulaiko įtariamuosius

Atsidūrę „maištininkų krašte“, kur viskas galima, „juodai rudi“ buvo nedrausmingi, linko į savivalę ir girtuokliavimą. Nuo kovos prieš IRA sukilėlius jie greitai perėjo prie valdžios atstovų ir katalikų dvasininkų skerdynių: Golvėjuje nužudė kunigą Griffiną, po to buožėmis užmušė teisėtai išrinktą Korko merą Tomą MacCurtainą. Atvykusiems į maištingąjį Listovelį „juodai rudiems“ jų vadas, pulkininkas leitenantas Geraldas Smithas įsakė deginti gyventojų namus ir šaudyti visus, kas nespėja pakelti rankų. Po šių kraugeriškų pareiškimų keturiolika „juodai rudų“ perbėgo į airių sukilėlių pusę.

Kerio apskrityje „juodai rudi“, keršydami už nuolatinius policininkų užpuldinėjimus, sudegino visas mažas įmonės. Mažai apskričiai, dauguma kurios gyventojų dirbo smulkiuose kooperatyvuose, tai reiškė tūkstančių žmonių skurdą.


"Juodai rudi" ir "auxies" karininkas

Tačiau tuo „juodai rudi“ neapsiribojo. 1920 m. lapkričio 1-ąją, Visų Šventųjų dieną, Tralio mieste RIC šaudė į susibūrusią protestuoti prieš jų veiksmus minią. Vienas prancūzų žurnalistas, matęs įvykį savo akimis, po to rašė, kad aidint šūviams gyventojų akyse įžvelgė tokį siaubą, kokio nematė net Pirmojo pasaulinio karo metu.

Per kitas septynias dienas „juodai rudi“ uždarė visas vietos įmones, uždraudė į miestą ką nors įvežti ir išvežti, ypač – maisto produktus. Buvo paskelbta komendanto valanda, kurios metu nušauti du civiliai airiai. Miestiečiai jau buvo bepradedą badauti. Pagaliau lapkričio 9 d. Tralio terorizavimas buvo nutrauktas, bet tik dėl didelio pasipiktinimo užsienyje.


Konfiskuotas "sukilėlių" turtas

Po šių įvykių, norėdami bent kiek pateisinti savo metodus, RIC paskelbė apie tai, kad lapkričio 12 d. airių sukilėliai nužudė du beginklius policininkus. Iš tiesų IRA nušovė du „juodai rudus“ savanorius, kurie Kerio mieste bandė sudeginti aliejaus fabriką. Keryje užvirusių kautynių metu žuvo 136 asmenys.

„Pagalbinės divizijos“ karininkai bei puskarininkiai savo žiaurumu neatsiliko nuo „juodai rudų“, o neretai juos ir lenkė. Fronte užgrūdinti kariai kur kas sėkmingiau, nei „juodai rudi“, kovojo su IRA ir pridarydavo sukilėliams daugybę nuostolių. Tačiau tuo pat metu jie pagarsėjo kaip bene didžiausi kraugeriai. 


Nepaklusnaus airio sulaikymas

Pasitaikydavo, kad jie nužudydavo civilius tiesiog be jokios priežasties. Danmanvėjuje „oksis“ Peteris Hartas nušovė septyniasdešimtmetį vienuolį. Jam pripažinta afekto būsena ir Hartas buvo nušalintas nuo tarnybos. Kelios analogiškos bylos išvis pasibaigė išteisinamaisiais nuosprendžiais. Patys IRA nariai, tame tarpe žymus jų vadas Thomas Barry teigė, kad „Pagalbinės divizijos“ smogikai buvo didesnė nelaimė šaliai už „juodai rudus“. Kovą su jais laikyta gyvybės ir mirties klausimu.


Vienas sėkmingiausių IRA vadų Thomas Barry (1897 - 1980 m.). Jo vadovaujamiems sukilėliams ne kartą pavykdavo nugalėti ar suklaidinti kur kas didesnes priešų pajėgas. Thomo Barrio vardas Airijoje tapo legenda.

1920 m. rugpjūčio RIC pranešime buvo rašoma: „Visi darbingo amžiaus srities vyrai nusistatę itin agresyviai ir yra susitarę užpulti policiją. Visur jaučiamas priešiškumas. Beveik visi vietos teisėjai atsistatydino iš baimės. Didelė dalis jaunimo remia sukilėlius ar patys yra sukilėliai“.

1920 m spalio 31 d. Korko mieste palaidotas meras Terence MacSwiney. Jis mirė po ilgo badavimo areštinėje, protestuodamas prieš neteisėtą kalinimą. Kitą dieną 18-metis IRA narys Kevinas Barry buvo pakartas už dalyvavimą trijų britų kareivių nužudyme Dubline.


Sukilėlio Harry Loughnano palaikai po kankinimų RIC kalėjime. Šią nuotrauką airiai išplatino po to kai Šiaurės Airijoje buvo pagerbiami "juodai rudų" ir "auxies" veteranai

Naktį prieš egzekuciją buvo užpulti 16 policininkų ir vienas laivyno ryšių karininkas. Septyni policininkai buvo nušauti, du pagrobti ir sumušti, tačiau vėliau paleisti. Dar keturi patruliuojantys policininkai nukauti kituose miestuose. Kartais pagrobti „juodai rudi“ dingdavo be žinios ir iki šiol nieko nežinoma apie jų palaikų likimą. 


Britai laidoja IRA nužudytus karius

Atsakydami į tai „juodai rudi“ ir „auxies“ pradėjo keršyti kolektyviniu principu - visiems airiams be išimties. Pati baisiausia ir beprasmiškiausia „akcija“ įvykdyta Dublino stadione lapkričio 21 d.

Tą dieną IRA kovotojai likvidavo visą britų policijos žvalgybos agentūrą Dubline. Žuvo 19 anglų karininkų. Atsakydami į tai „Pagalbinės divizijos“ ir RIC smogikai atvyko į futbolo varžybas, kurias stebėjo apie 5000 žiūrovų ir atidengė ugnį į susirinkusius. Keliolika žmonių žuvo, daugybė buvo sužeisti. Šis atvejis Airijos istorijoje žinomas kaip Kruvinasis sekmadienis. Vakare Dublino pilyje mirtinai nukankinti trys IRA nariai. Artimiesiems pranešta, kad jie nušauti bandant pabėgti. 


Nuo IRA rankos žuvę britų kariuomenės bei policijos karininkai

Gruodžio 9 d. IRA užpuolė ir granatomis apmėtė karinių sunkvežimių koloną. Atsakydami į tai britai sudegino visą Korko centrą, nušovė septynis iš degančių namų bandančius išsigelbėti gyventojus, o atvykusius ugniagesius ginklais prirėmė prie sienos.

Po šių įvykių britų vyriausybė nenoriai pripažino nesusitvarkanti ir Šiaurės vakarų Airijoje paskelbė ypatingą padėtį, kas faktiškai reiškė karo stovį. Netrukus oficialiai sankcionuotas sukilėlių bei jiems prijaučiančiųjų turto naikinimas, o tai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo didelė Londono klaida.


Atminimo lenta Kruvino sekmadienio aukoms
1920 m. lapkričio 21 d. "juodai rudi" ir "auxies" sušaudė sporto varžybų dalyvius bei žiūrovus

Nuo šiol plėšti ir deginti „juodai rudų“ būriams buvo leista oficialiai. Taigi, visiškai atsirišo rankos netgi tiems, kas seniau nuo panašių veiksmų susilaikydavo. RIC ir „auxies“ perėjo prie atviriausio kriminalo: plėšimų ir marodieriavimo. Už Dublino krautuvių plėšimus generolas Frank Crozier atleido dvidešimt vieną savo pavaldinį, tačiau Airijos policijos viršininkas Tudoras juos grąžino į tarnybą. Tačiau kai 1921 m. vasario 19 d. vienarankis „auxie“ majoras apiplėšė pienininką, Crozier neišlaikė ir nusprendė atsistatydinti. Prieš tai uniformuoti keturi „juodai balti“ apiplėšė Valstybės banką Dubline! Tai yra, faktiškai ėmė siaubti Londonui pavaldžias įstaigas.

To jau buvo per daug net airių nemėgstantiems Anglijos gyventojams! Visa Britanija buvo šokiruota. Anglai pradėjo suvokti, kad savo rankomis apginklavo nieko nebijančių, banditais virtusių veteranų gaują. Leiboristai pradėjo vis garsiau piktintis, kad „juodai rudi“ ir „auxies“ - kur kas rimtesnė imperijos saugumo problema už airių sukilėlius.

O IRA vis labiau sekėsi. 1921 m. kovą legendinio Barry vadovaujamas IRA būrys, sudarytas iš 104 kovotojų išsiveržė iš britų apsupties žiedo, kurį sudarė 1200 karių. Korko grafystėje anglai buvo sutelkę 12 500 kareivių bei policininkų, tačiau keli šimtai sukilėlių ne tik užvaldė vakarinę grafystės dalį, bet ir išlaikė ją iki kovos veiksmų nutraukimo. Oficialiais duomenimis iš viso Airijos nepriklausomybės kovose žuvo 2015 žmonių, iš kurių 550 - britų kariai, „juodai balti“ ir „auxies“. 750 m. civilių aukų, likusieji – IRA sukilėliai.


Kolonijinė britų policija Palestinoje. Sakoma, kad didelę šių pareigūnų dalį sudarė buvę "juodai rudi"

RIC buvo panaikinta 1922 m. sausio 24 d. Dalis likusiųjų be darbo „juodai rudų“ patraukė į protestantišką, Londonui lojalią Šiaurės Airiją, dalis į Didžiąją Britaniją ar kitas Britų Sandraugos šalis. Nemažai jų užsirašė vykdyti analogiškas policinės funkcijas Palestinoje, kur senu papratimu terorizavo tiek tenykščius žydus, tiek arabus. Sakoma, kad apie du trečdalius Britų Palestinos policijos pareigūnų sudarė Airijoje „pasižymėję“ juodai rudi.

iš užsienio šaltinių vertė ir 
tekstą parengė
Vitalijus Michalovskis 

* Black and tans čia verčiamas "juodai rudi", nors iš tiesų angliškas žodis "tan" reiškia įdegusį ar gelsvai rudą "chakį" spalvą.
Viršutinė iliustracija - kadras iš 2006 m. filmo "The Wind That Shakes the Barley"

Taip pat skaitykite:


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą