Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. vasario 17 d., trečiadienis

Kaip SSSR buvo draudžiamos santuokos su svetimšaliais

Iš nacistinės Vokietijos istorijos mes žinome, kad ten galiojo įstatymai, draudžiantys sudaryti santuoką tarp vokiečių ir žydų. Stalino laikų Sovietų Sąjungoje valstybė taip pat aktyviai kišosi į tuoktuvių klausimus, tik čia 1947 m. vasario 15 d. potvarkiu SSSR piliečiams buvo uždrausta rinktis sau žmoną ar vyrą iš užsieniečių tarpo. Daugybės žmonių gyvenimus sugriovusį dekretą inicijavo pats „tautų tėvas“ Josifas Stalinas. 

Po Trečiojo reicho kapituliavimo Vokietijoje bei jos okupuotų Europos šalių teritorijose liko daugybė Sovietų Sąjungos piliečių. Daugiausia tai buvo darbams išvaryti „ostarbaiteriai“ ar nuo komunistų bėgę vyrai ir moterys, kuriuos sovietai panūdo susigrąžinti steigdami „grįžimo į tėvynę“ punktus tiek savo įtakos zonoje, tiek Vakarų sąjungininkų administracijai pavaldžiuose sektoriuose. Punktuose raginti registruotis visi, kad prieš prasidedant karą gyveno SSSR.

Kažkas registravosi savanoriškai ir buvo sugrąžintas į pragarą, kažkas bandė slapstytis ir to išvengė. Į atskirą „probleminę grupę“ pateko tie, kas būdami svetur susituokė su užsienio piliečiais, ar net susilaukė bendrų vaikų.

Sovietų valdžios požiūriu svetimšaliai gražintinų asmenų sutuoktiniai buvo bereikalingas balastas, tad pasitelkus propagandą mišrios šeimos imtos skaldyti pačiais fantastiškiausiais pažadais.

Raginta „užbraukti praeitį“ pripažinus, kad „fašistų vergovėje“ sudaryta santuoka nėra pilnavertė, kad teisiškai ji negalinti galioti, apeliuota į sovietinį patriotizmą, „tarybinio žmogaus sąžinę“. Tarp ostarbaiterių platintuose agitaciniuose lapeliuose buvo patariama nepasiduoti „akimirkos silpnumui“, negadinti sau gyvenimo dėl neatsakingo poelgio. Sutikimas grįžti į „po kelių metų suklestėsiančią“ SSSR automatiškai reiškė, kad jokios santuokos nebūta! Tokiu būdu sovietai „anuliavo“ ne tik vedybas su vokiečiais ar prancūzais, bet ir su lenkais, čekais, slovakais, kitų socialistinių, „broliškų“ tautų atstovais.

Dalis sovietų ostarbaiterių, susivilioję pokario rojaus pažadais, nutraukė visus šeimyninius ryšius ir grįžo. Kita dalis, savo pačių laimei, nesileido į jokias kalbas. Buvo ir tokių, kas iškėlė sąlygą važiuosiąs namo tik su antrąja puse. Nereikia nė sakyti, kad vos kirtus sieną daugelis šių šeimų buvo represuotos kaip „užsienio šnipai“ ir „tėvynės išdavikai“. Nepaisant visų pažadų „suprasti ir užmiršti“, vedybų su užsieniečiu faktas saugumo kartotekose figūravo kaip juoda dėmė.

1947 m. Stalinas nusprendė įstatymiškai uždrausti Sovietų Sąjungos piliečiams tuoktis su svetimšaliais. Tais pačiais metais priimtas ir garsusis potvarkis. Mat, paaiškėjo, kad rytų ir vidurio Europoje dislokuoti „armijos-išvaduotojos“ kariai vis dažniau kreipiasi su prašymais leisti jiems vesti vietos gražuoles. Ne tik kariai, bet ir diplomatinio korpuso atstovai, kiti darbui į užsienį komandiruoti asmenys. Pasitaikydavo ir visiškai priešingų atvejų, kai SSSR dirbę užsieniečiai norėjo vesti vietos merginas. Bene labiausiai išgarsėjo amerikiečių pasiuntinybės Maskvoje darbuotojo Roberto Charleso Tuckerio istorija, kuris 1946 m., dar prieš priimant garsųjį įstatymą, susituokė su SSSR pilietę. Pasibaigus darbo sutarčiai Tuckeris turėjo grįžti į gimtinę, bet be žmonos, kadangi ji tiesiog negavo vizos. Tiesa, tuoktis su užsieniečiu visgi galėjai atsisakęs SSSR pilietybės, tačiau Stalino laikais tai faktiškai reiškė bilietą į lagerį.

Skelbta, kad už svetimšalių ištekėjusios, užsienyje gyvenančios sovietų moterys nesijaučia laimingos ir saugios. Esą žalą patiria ne tik materialinė jų gerovė, bet ir psichika. Tačiau tikroji šio „rūpesčio“ priežastis slypėjo baimėje, kad svetur išvykusieji pamatys kur kas geresnį gyvenimą ir beviltiška „progresyviausios pasaulio valstybės“ atsilikimą. Taigi, už SSSR ribų stengtasi išleisti tik itin patikimus, MGB (vidaus saugumo ministerija) patikrintus žmones, o ne tuos, kuriais „be jokios abejonės, pasinaudos užsienio žvalgyba“.

Amerikiečiui Tuckeriui pasisekė. Jis pasirūpino savo darbo sutarties pratęsimu ir iki pat leidimo žmonai emigruoti išdavimo gyveno su ja Maskvoje. Mažiau garsiems įsimylėjėliams paprastai viskas baigdavosi ne taip laimingai: vieniems neleisdavo išvažiuoti, kitiems – įvažiuoti į šalį!

Įstatymas, draudžiantis sovietų piliečių santuokas su užsieniečiais buvo atšauktas netrukus po Stalino mirties 1953 m. Atrodytų, čia galima būtų dėti tašką, tačiau pats atšaukimas beveik nepalietė begalės nerašytų trukdžių. Vedybos su svetimšaliais, ypač - iš kapitalistinių šalių, ir toliau visuotinai smerktos, jų kelyje iškildavo tyčia kuriami biurokratiniai barjerai, dažnu atveju domėjosi KGB. Už geležinės uždangos siekiančios išsprūsti nuotakos įtartos viskuo, kuo tik buvo galima įtarti, tik ne nuoširdžiais jausmais būsimajam vyrui!

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą