Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. vasario 12 d., penktadienis

Wehrsportgruppe Hoffmann

1937 m. spalio 27 d. Niurnberge, gydytojo Hoffmano šeimoje gimė sūnus, kuriam buvo suteiktas Karlo-Heinzo vardas. Netrukus tėvas išėjo į kariuomenę ir žuvo Antrajame pasauliniame kare. Šeima iš Niurnbergo evakuota į šiauriau esančią Tiuringiją.

Gyvendamas socialistinėje VDR Karlas-Heinzas Hoffmannas anksti savyje atrado potraukį menams, tad mažame Kahlos miestelyje pradėjo mokytis porceliano dizaino. Kartu išryškėjo trauka sportui: Hoffmannas tapo sukarintos jaunimo organizacijos „Sporto ir technikos draugija“ (Gesellschaft für Sport und Technik - GST) nariu, kurios pagrindinis tikslas buvo ruošti jaunimą „socialistinės tėvynės gynybai“.

Tačiau, matyt, jaunojo Hoffmanno netenkino nei komunistiniai idealai, nei gyvenimas VDR, kadangi 1953 m. jis, būdamas septyniolikos metų amžiaus, kažkokiais būdais sugebėjo pasprukti į Vakarų Vokietiją, kur tęsė meno studijas aukštosiose Niurnbergo bei Miuncheno mokyklose. 


Čia kažkuriuo momentu išryškėja trečioji Hoffmanno aistrą - politika. O jei tiksliau - ne tik simpatijos Adolfui Hitleriui, bet ir siekis praktiškai įgyvendinti jo idėjas.

Karlas-Heinzas Hoffmanas nebuvo vienas iš daugelio kraštutinėmis pažiūromis susižavėjusių jaunuolių. Tvirtas fiziškai ir pasikaustęs „idėjiškai“, apsiskaitęs, turintis išsilavinimą, pasižymintis įtaigia iškalba bei agitatoriaus savybėmis. Neilgai trukus jis įgijo autoritetą bendraamžių tarpe, sugebėjo užmegzti ryšius su revanšistinių organizacijų, tokių kaip „Stahlhelm“ (vok. Plieno šalmas), vadovybe. Kalbama, kad „Plieno šalmo“ gretose Hoffmannas figūravo kaip kovinės jaunimo parengties instruktorius, o kiek vėliau, finansiškai padedant turtingiems rėmėjams, nusprendė įkurti savo vardo organizaciją. Anot Hoffmanno, „tikrą veiksmo grupę, o ne dar vieną filosofuojančių plepių klubą“.


Karlas-Heinzas Hoffmannas

„Kovinė - sportinė Hoffmanno grupė“ (Wehrsportgruppe Hoffmann) buvo suburta 1973 metais. Vokiškas žodis „wehrsport“ reiškia kovinį arba sukarintą sportą. Toks skautiškas pavadinimas nieko nenutuokiantiems apie tikruosius grupuotės tikslus turėjo atrodyti gana nekaltai: „Na, tegul pažaidžia jaunimas karą, argi tai blogai?“ 

Labiausiai prie Hoffmanno grupuotės rėmimo prisidėjo ultradešiniųjų pažiūrų teisininkas Gerhardas Freyus. Pats jis buvo gana sėkmingas verslininkas, bet ne itin nusisekęs politikas. Freyus garsėjo gana plačiais ryšiais su įtakingais bei „reikiamais“ žmonėmis visoje Vokietijoje. Specialiųjų tarnybų duomenimis Hoffmanno veiklą anonimiškai galėjo finansuoti keli šimtai pasiturinčių piliečių per specialiai sukurtą „Hoffmanno grupės draugų ratą“.


 "Kovinė - sportinė Hoffmanno grupė" turėjo net kariškos technikos


Tai, kad „wehrsportgruppe nestokojo pinigų ir užtarimo, liudija bent tai, kad savo organizacijos būstinę Hoffmannas iš pradžių įkūrė Almoshofo, o po to - Emreutho pilyje, kurioje Trečiojo reicho laikais veikė partinių vadų mokykla.


Emreutho pilis - "Kovinės - sportinės Hoffmanno grupės būstinė"

Kiekvieno kandidato narystė „Kovinėje - sportinėje Hoffmanno grupėje“ buvo svarstoma įvertinus fizinį bei „idėjinį“ naujoko tinkamumą. Jei vyrukas pasirodydavo atitinkantis "standartus", žodį tardavo lyderio suburta „saugumo tarnyba“ iš itin patikimų asmenų. Rinkta informacija apie patį kandidatą, jo šeimą, draugus. Galutinį sprendimą priimdavo grupės narių susirinkimas, kurį patvirtindavo ar atmesdavo asmeniškai pats Hoffmannas.


Rikiuotės pratybos

Beje, jau priimti nariai dar ilgai būdavo stebimi vyresniųjų savo kolegų, o pastarieji - artimiausių lyderio bendražygių. Sunku pasakyti, kiek tokia vidinė "kontržvalgyba" buvo veiksminga, tačiau vėliau paaiškėjo, kad Hoffmanno aplinka labai domėjosi tiek VFR, tiek VDR saugumo struktūros.

„Kovinė - sportinė Hoffmanno grupė“ treniravosi sporto salėse ir rengdavo sukarintas stovyklas Bavarijos miškuose. Viešai naudojo ginklų muliažus ir netgi nurašytą kariuomenės techniką. Būstinės menėse rengtos ideologijos pamokėlės, dėstomi partizaninio karo pagrindai. Neįprastais kaizerio laikų karininko ūsais išsiskiriantis Hoffmannas tiek savo organizacijos viduje, tiek Vokietijos neonacių judėjime buvo vadinamas Šefu (Chef). Grupuotė idėjiškai prijaučiančio jaunimo tarpe platino leidinį "Kommando".


Sukarintos stovyklos


Nuostabų, tačiau savo metu „kovinė - sportinė grupė“, kurios simboliu pasirinkta SS pavyzdžio balta kaukolė juodame fone, gaudavo leidimus rengti sukarintas pramogas jaunimui. Žinoma, be kraštutinės ideologijos dozių, svastikų ir nacistinių pasisveikinimų, tačiau ideologizuotas „tinkama linkme“.


Tuo pat metu slapčia instruktuota daugybė radikalių grupuočių: „Wikingjugend“, „Sturmabteilung-7“, „Wehrsportgruppe Werwolf“. Tarp visų šių sukarintų neonacistinių, arba idėjiškai jiems artimų grupių, Hoffmanno vadovaujama organizacija turėjo didžiausią autoritetą. Manoma, kad savo klestėjimo metu ją sudarė apie 400 narių. 


Leidinio "Kommando" numeris (1979 m.)

Wehrsportgruppe Hoffmann“ vadovavosi savo lyderio ideologija. Šefas neslėpė susižavėjimo Hitleriu, nors nuolat tvirtino nesąs nacistas įprasta šio žodžio prasme. Anot jo, būsimoje suvienytoje Vokietijoje (kartu prijungus Austriją) vadovaus ne konkreti partija, o „tautiškai orientuoti pilietinės bendruomenės atstovai“. Visuose valstybės lygmenyse propaguota „geriausių savivalda", nors rinkimai būtų uždrausti. Paties Hoffmanno organizacijoje sprendimai buvo priimami tarytum kolektyviai (kaip pas senovės germanus!), tačiau paskutinį žodį visuomet tardavo Šefas. Hoffmannas neatmetė ginkluoto valdžios perversmo galimybės ir teroristinės kovos metodų. Esą „demokratinėje galutinai susikompromitavusių ideologijų maišalynėje“ tereikia sulaukti tinkamo momento. Įdomų tai, kad kartais Hoffmannas pagirdavo kairiuosius teroristus (už „brutalų ryžtą siekiant savo tikslų“) ir ragino saviškius imti iš jų pavyzdį. 


Nuotraukos "vidiniam naudojimui". Būstinėje.

Savo užsienio politiką Šefas apibūdino kaip antisovietinę ir antiamerikietišką. Įvardijo save paneuropietiško nacionalizmo šalininku. Europa, pasak jo, turėtų atgauti tikrą laisvę, nusikračiusi tiek "jankiais", tiek komunistais. Holokausto jis nepripažino, vadindamas jį „didžiuoju prieš vokiečius nukreiptu šmeižtu“. 

Bendras priešiškumas žydams suartino „karinės-sportinės grupės“ lyderį su Palestinos kovotojų organizacijomis. Pastarieji noriai padėdavo tiek komunistinėms, tiek neonacistinėms Vakarų grupuotėms. Artimuosiuose Rytuose stažavosi ir Hoffmanno smogikai, ir iš tos pačios VFR atvykę neomarksistinės „Raudonosios armijos frakcijos“ (Rote Armee Fraktion – RAF) teroristai. 


Apdovanojimai?

Nepaisant to, kad Hoffmanno pasaulio pertvarkymo planai buvo grandioziniai, iš tiesų palyginti nedidelis, galima sakyti - nykštukinis judėjimas taip ir liko tamsiose politinėse paraštėse. Iš principo atmesdami bet kokias nesmurtinės politinės kovos formas, „Wehrsportgruppe Hoffmann“ nariai pradėjo muštis gatvėse su „kairiaisiais“ ir policija, vaikyti oponentų renginius, persekioti jų lyderius. Žinoma, tokios neonacistų veiklos Bavarijos žemės valdžia negalėjo pakęsti. 


Pasipylė suėmimai, kratos, keltos baudžiamosios bylos. Netrukus paskelbta ir paties Karlo-Heinzo Hoffmanno paieška. Visa „kovinės - sportinės grupės“ manta vos sutilpo į keliolika sunkvežimių: propagandinė literatūra, ginklai ir šaudmenys, granatos, kaukolėmis ženklintos uniformos. Žodžiu viskas, ko užtektų jei ne karui, tai bent piktam ginkluotam pasispardymui. 


VFR policija. Po kratos viename iš Hoffmanno ginkluotės sandėlių

Pagaliau 1980 m. sausio pabaigoje teismo sprendimu „Wehrsportgruppe Hoffmann“ paskelbta antikonstitucine, teroristinė, ginkluotą valstybės perversmą rengusia organizacija. Pats Hoffmannas paspruko į Artimuosius Rytus, kur padedamas „Palestinos išsivadavimo fronto“ subūrė kitą kovinę  grupelę.


Policijos tyrimo nuotraukos. Aptikta net vikšrinė savaeigė mašina.

Netrukus Vokietijoje įvyko keletas su buvusiais „kovinės – sportinės“ grupės nariais sietų nusikaltimu, apie kuriuos dera papasakoti trumpai, pristatant vykdytojus bei pagrindinius įtariamuosius.

Gundolfas Wilfriedas Köhleris (1959 – 1980 m.). Iš federalinės Baden-Württembergo žemės kilęs neonacis. Po tarnybos Bundeswehre studijavo geologiją, priklausė Nacionaldemokratų partijai, kurią vėliau paliko. Į „Kovinę – sportinę Hoffmanno grupę“ Köhleris atėjo iš „Plieno šalmo“. 1980 m. rugsėjo 26 d. jis susprogdino savadarbę bombą tradicinėje Miuncheno Oktoberfesto šventėje. Žuvo pats teroristas ir dar 13 žmonių. Virš dviejų šimtų  buvo sužeisti. 


 Gundolfas Wilfriedas Köhleris
 
Tai, kad Köhleris savo metu priklausė Hoffmanno organizacijai yra visiškai įrodyta, kadangi jo veidas šmėžuoja keliose grupuotės nuotraukose. Tačiau iki šiol nėra aišku – vienas veikė Köhleris, ar įsakytas Hoffmanno? Pastarojo prisidėjimas prie teroro akto organizavimo taip ir nebuvo įrodytas. Beje, nelabai aiškūs ir savižudžio - sprogdintojo motyvai. Kaip ir tai, - netyčia jis susisprogdino, ar sąmoningai. 


Šioje Hoffmanno grupuotės nuotraukoje užfiksuotas Oktoberfeste susisprogdinęs  Gundolfas Wilfriedas Köhleris

1952 m. Tiuringojoje gimęs Uwe Behrendtas pagarsėjo tuo, kad buvo pagrindinis įtariamasis byloje dėl dvigubo nužudymo. 1980 m. gruodžio 19 d. Niurnberge automato šūviais rastas suvarpytas žydų bendruomenės vadovas, rabinas Schlomo Lewinas ir jo žmona. 
 
Kovinėje – sportinėje Hoffmanno grupėje“ Behrendtas užėmė aukštas vadovaujančias pareigas, buvo Šefo pavaduotojas. Prieš tai jis lankėsi Pietų Afrikos Respublikoje kur mezgė ryšius su vietos baltųjų rasistų organizacijomis. Po rabino nužudymo Behrendtas iškart paspruko į Libaną, kur nusižudė 1981 m. rugsėjo 16 d. 


Uwe Behrendtas
 
Jo savižudybės (?) aplinkybės iki šiol nėra aiškios. Manoma, kad karinėje palestiniečių bazėje neonaciai pradėjo konfliktuoti su musulmonais. Dėl Shlomo Lewino nužudymo Uwe Berendtas buvo teisiamas už akių (ir, beje, po mirties), tačiau pritrūkus įrodymų – išteisintas. Vėlgi įtartas ir pats Hoffmannas, bet nieko įrodyti nepavyko. Pagrindinė nužudymo versija – priešiški žydų bendruomenės vadovo pasisakymai žiniasklaidoje „Kovinės – sportinės Hoffmanno grupės adresu“.

1946 m. Bavarijoje gimęs Antonas Pfahleris „Kovinėje – sportinėje Hoffmanno grupėje“ buvo atsakingas už ginkluotės įsigijimą. Pasižymėjo jis neopagoniškomis pažiūromis, bendradarbiavo senąjį germanų tikėjimą propaguojančiame leidinyje „Huginn und Muninn“ („Huginas ir Muninas“. Taip vadinti dievo Odino – Votano varnai). Pagarsėjo dar ir tuo, kad savo namus buvo pavertęs ginkluotės arsenalu.

1999 m. policija pas Pfahlerį rado kelis kulkosvaidžius, šaudmenų ir sprogmenų, už ką radikalas nuteistas pusketvirtų metų kalėti. 2011 m. Pfahleris bandė nesėkmingai nusižudyti po savo sūnaus savižudybės, nors neatmestina, kad sūnus galėjo būti nušautas tėvo. Beje, 1985 m. kalėjimo kameroje pasikorė (?) kitas „Kovinės – sportinės Hoffmanno grupės“ aktyvistas – Walteris Kexelis. Jis kaltintas teroro akto planavimu, tačiau nuteistas už ginkluotus užpuolimus. 

Iš Artimųjų Rytų į Vokietiją grįžęs „šefas“ Karlas-Heinzas Hoffmannas suimtas 1981 m. birželio 16 d. Frankfurto aerouoste. Prisidėjimas prie žmogžudysčių bei teroro aktų nebuvo įrodytas, tačiau Hoffmannas nuteistas pusdešimtų metų kalėti pagal kitus straipsnius (nelegalus disponavimas ginklais ir sprogmenimis, dokumentų klastojimas, neapykantos kurstymas, vieši raginimai nuversti valdžią). Paleistas už gerą elgesį 1989 m., vėliau užsiėmė verslu. Po senovei dalyvauja radikalių grupelių susibūrimuose, nors reiškiasi mažiau nei kitados. 


"Šefas" Karlas-Heinzas Hoffmannas

Mūsų dienomis Hoffmannas pasisako prieš Europos Sąjungą ir NATO, nuolat sakosi siekiąs Vokietijos neutralumo. Palaiko Nacionaldemokratų partiją, dažnai kalba apie ekologijos problemas. Buvusį „Kovinės – sportinės Hoffmanno grupės“ šefą nuolat tikrina Vokietijos policija bei saugumo struktūros, tačiau bent jau kol kas galimi jo ryšiai su jaunosios radikalių neonacių kartos įvykdytais nusikaltimais nepasitvirtino.

 Vietoje pabaigos

Per visą pokario Vokietijos (VFR ir VDR) istoriją „Wehrsportgruppe Hoffmann“ buvo bene geriausiai organizuota ir labiausiai apginkluota neonacių grupuotė. Ji susiformavo ir veikė tuomet, kai tam buvo gana palankios sąlygos. 8-ajame XX a. dešimtmetyje Vokietija dar buvo susiskaldžiusi į dvi priešiškas valstybes, dar gyveno daugybė buvusių partinių Trečiojo reicho funkcionierių, kurie, pradėję sėkmingus verslus ir užėmę ne pačias paskutines pareigas naujoje šalyje, pinigais, ryšiais bei savo palaikymu noriai remdavo daugelį radikalių iniciatyvų.

Tam tikra prasme „Hoffmanno grupuotė“, nors ir skelbė kovingą antikomunizmą, buvo naudinga ir socialistinės VDR propagandai. Pirmiausia, kaip „išsikerojusio neonacizmo“ Vakaruose pavyzdys, antra - kaip destabilizuojanti grandis VFR viduje. Neonacių pasisakymai prieš NATO, JAV ir „kiaulių kapitalizmą“ negalėjo nedžiuginti Štazi (Stasi - socialistinės Vokietijos saugumas) darbuotojų. Beje, artimoje Hoffmanno aplinkoje buvo bent du Rytų Vokietijos saugumo užverbuoti asmenys (Oldfriedas Heppas ir Peteris Weinmannas). Hoffmanno grupę rėmė „Palestinos išsivadavimo frontas“, o pastaruosius – KGB ir Štazi. Tokia savitarpio ryšių schema per daug įdomi, kad į ją būtų galima visiškai nekreipti dėmesio.


Hoffmannas su jaunuoju pasekėju

Wehrsportgruppe Hoffmann“ požiūris į RAF sukirpimo kairiuosius teroristus buvo nevienareikšmis. Iš vienos pusės, jie buvo laikomi ideologiniais priešais, tačiau iš kitos – sektinu pavyzdžiu. Hoffmanno organizacijos smogikas Walteris Kexelis atvirai linko į sąjungą su komunistuojančiais ekstremistais, siūlė vienytis su RAF, o po to, organizavęs nuosavą nusikalstamą grupuotę, puldinėjo banko skyrius bei Vokietijoje dislokuotus amerikiečių karius.

Galima drąsiai teigti, kad „Kovinė – sportinė Hoffmanno grupė“ nuolat veikė susikertančių bei išsiskiriančių šalutinių jėgų interesų sferoje. Ką apie tai galvojo pats Šefas? Savo pasirinkimu jis niekuomet neabejojo. Skelbdamas Europos tautų laisvę ir teisę į visišką nepriklausomybę, jis taip ir liko kraštutinis imperialistas, šovinistinis „įtakos sferų“ Senajame žemyne šalininkas, beje, savo tinklapyje Krymo ir Donbaso klausimu atvirai palaikęs Putino Rusiją. 


iš užsienio šaltinių vertė ir medžiagą parengė
Vitalijus Michalovskis 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą