Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. kovo 6 d., sekmadienis

Negyvas, amžinai gyvas Stalinas

1953 metų vėlų kovo 5 d. vakarą savo pamaskvės vasarvietėje mirė „sovietinių tautų tėvas“ Josifas Visarionovičius Stalinas. Taip ir neatgavęs sąmonės po kovo 1 d. patirto priepuolio. 

Manoma, kad insultas vieną kruviniausių žmonijos istorijoje diktatorių pakirto anksti ryte, tačiau vasarvietės apsauga, nieko neįtardama apie bejėgišką Kremliaus valdovo būseną, po ilgų abejonių drįso į jo kambarį įžengti tik prieš vidurnaktį.

Iškviesti politbiuro nariai su Lavrentijumi Berija priešakyje ilgai mindžikavo prie bežadžio Stalino kūno ir neskubėjo kviesti gydytojų, kas vėliau pagimdė daug kalbų apie tyčinį „didžiojo vado“ numarinimą nesuteikiant pagalbos ar net tiesioginį jo nužudymą. Kaip ten bebūtų, po kelių dienų Stalinas mirė tame pačiame vasarnamyje, nors sovietų propaganda giedojo, kad paskutinioji „visų mylimą vadą“ užklupo įtempto darbo metu, palinkusį ties popieriais Kremliuje.


Stalino laidotuvės

Stalino laidotuvės visiems jas mačiusiems paliko neišdildomą įspūdį. Šalis faktiškai skilo į dvi didžiules stovyklas. Vieni tyliai džiūgavo, kiti - isteriškai raudojo. Kovo 9 d. Maskvoje kilusių „gedulingų“ spūsčių metu žuvo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių žmonių. Duomenys apie aukas iki šiol įslaptinti. 


Stalino laidotuvių metu Maskvoje kilo didžiulės spūstys, nusinešusios daugybės žmonių gyvybes

Ištikimiausias Lenino mokinys, kaip nuolat buvo pristatomos Stalinas, balzamuotas ir palaidotas tame pačiame granito mauzoliejuje, Vladimiro Iljičiaus pašonėje. Tiesa, po aštuonerių metų, jau Chruščiovo laikais, nuspręsta, kad Stalinas nevertas ilsėtis komunizmo šventovių šventovėje, todėl kūnas iš mauzoliejaus išneštas ir užkastas raudonojo zikurato šešėlyje.

Perlaidojimas vyko slapčia, prieš tai nuo pašalinių akių uždarius Raudonąją aikštę. Teigiama, kad iš pradžių Staliną norėta perlaidoti Maskvos Novodevičės kapinėse, tačiau nuo šio sprendimo valdžią sulaikė kerštaujančių vandalų baimė bei galimos Džiugašvilio gerbėjų provokacijos. Ant Stalino kapo uždėta kukli marmurinė lenta (paminklinis biustas iškilo kur kas vėliau, po Chruščiovo nuvertimo). Visuomenėje pasklido kalbos, kad prieš užkasant balzamuotą mumiją nuo jo munduro nupjautos auksinės sagos ir pakeistos varinėmis. 


1953 m. Stalinas palaidotas mauzoliejuje, Lenino pašonėje, tačiau  1961 m. iš kūnas iš mauzoliejaus išneštas

Su piktadario kultu lyg baigta, nepaisant kurį laiką trukusios brežnevinės Stalino reabilitacijos. XX a. pabaigos byrančioje Sovietų Sąjungoje apie Josifo Visarionyčiaus veiklą paskelbta tiek autentiškų dokumentų, kad, atrodytų, puikesnės vakcinos nuo kone religinio kraugerio garbinimo nė su žiburiu nerasi. Deja, kažkoks patologinis, kolektyvinis Stokholmo sindromas visada ras būdų užmaukšlinti šventojo kaukę ant pabaisos sunkio. Ne išimtis ir Stalinas, kurio nesuskaitomų niekšybių stebuklingas „virtimas“ dorybėmis Rusijoje išgyvena tikrą renesansą. 


Taip atrodė Stalino kapas iki 1970 m. Paprasta granito lenta


O jau šitaip - po 1970 m. Pastačius biustą.

Remiantis visuomenėje atliekamų apklausų rezultatais, Rusijos piliečių požiūris į Stalino asmenybę vis gerėja. Mažiausius reitingus J. Džiugašvilis buvo „surinkęs“ 1989 – 1990 m., kuomet jo veiklą daugiau teigiamai, nei neigiamai vertino tik kas dešimtas apklaustasis, tačiau 2013 – 2015 m. tokių padaugėjo kone penkiskart.

Naujausiais (2015 m.) nepriklausomo ir nevyriausybinio, analitinio „Levados centro“ duomenimis 52 proc. apklaustųjų pareiškė, kad Stalino vaidmuo šalies istorijoje greičiau teigiamas, ir tik 30 proc. pasisakė priešingai. Prieš kelis metus gana panašius duomenis pateikė ir rusiškas „Karnegio fondo“ filialas, kuris nostalgiją milijonus pražudžiusiai bestijai aiškina didžiavalstybinių bei autoritarinių nuotaikų šalyje stiprėjimu, o taip pat nuolatiniu Stalino veiksmų teisinimu žiniasklaidoje ar net atviru jų šlovinimu. 


"Pravoslaviškas stalinizmas". Nesveikos Stalino kulto formos 



Religiniai stalinofilijos proveržiai

Stalinofilinių nuotaikų klestėjimas rytų kaimynystėje įdomus ne tik politinės sociologijos, bet ir masių psichologijos požiūriu. Akivaizdu, bet sunkiai įsivaizduojamų mastų represijas, žudynes, terorą pamiršti lengviau nei mitus apie „karą laimėjusį“ ir „tvarką įvedusį“ ūsuotą Kremliaus generalisimą.

Stalinas miręs, bet tuo pat metu jis – gyvas“ - kaip niekad vieningi analitinių fondų atstovai. Pabandykime įsivaizduoti, jei 50 proc. vokiečių teigiamai vertintų Hitlerį?

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto svetainėje

Panaši tema:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą