Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Pavojingas "taikios religijos" netaikumas

Tai pirmieji teroro išpuoliai sukrečia. Po to jau ne taip, nes tai tampa tarytum europietiška kasdienybe. Po to teroristų paieškos, kratos ir suėmimai, kaukėti policininkai ir kariai su šunimis, gėlės sprogimų vietose. Iki sekančio karto, kol neišlėks į orą koks kitas aerouostas, kavinė, prekybos centras. 

„Nusikaltėliai neturi religijos“ - vėl rypaus kalbančios televizijos galvos, „Islamas – taikus tikėjimas“ - vėl ramins tam tikslui parinkti nuosaikesni musulmonų dvasininkai, puikiai žinodami, kad kitame kvartale jų kolegos pasaulinio džihado nuotykių ištroškusiai publikai gieda visiškai kitokią giesmę.

Priešingai paplitusiai nuomonei, islamas niekuomet nebuvo labai taikus ir itin tolerantiškas. Koranas mirgėte mirga Mahometo karo žygiais ir patarimais ką reikia daryti su „pagonimis“: „smokite virš jų kaklų ir nukirskite visus jų pirštų galus“ (8:12)“, „tada kovokite ir žudykite pagonis visur, kur tik juos rasite, ir grobkite juos, persekiokite juos, ir glūdėkite laukdami jų kiekvienoje (karo) gudrybėje“ (9:5), „lai tikintieji vengia draugystės su kitatikiais“ (3:28), „Ir muškite (priešus) ten, kur juos sutiksite (…), tai bus atpildas už tai, kad jie atmetė tikėjimą“ (2 : 191).

Sakot, „Rašto žmonėms“, judėjams ir krikščionims, šie prakeiksmai negalioja? Galbūt, bet Vakarai džihadistams – bedievių, kurie prilyginami pagonims, lizdas. O kaipgi kitaip, jei daugiau nei pusė vakariečių oficialiai pripažįsta netikintys? Europa radikaliems islamistams – tai tokia hedonistinė, tačiau velniškai turtinga Sodoma ir Gomora, kurioje moterys pačios trokšta būti pamylėtos, o vyrai... argi tai vyrai?

Džihadistų akimis Vakarų pasaulis visuomet buvo agresorius, nors iš tiesų, dar prieš Kryžiaus žygius, viskas vyko priešingai. Būtent karingasis islamas puolė Europą plačiu frontu, pavergtuose kraštuose įteisino krikščionių diskriminaciją, uždėjo jiems duoklę, pardavinėjo į vergiją. Europiečiai puolė priešintis ginklu, kas vėliau įvertinta kaip agresija prieš islamą. „Jie nekenčia visų ir priešpastato save visiems“ - taip VIII a. pradžioje Kalifato politiką apibūdino Nortumbrijos vienuolis Beda Garbingasis.

Ar daug kas žino, kad „tolerantiškame“ to meto musulmonų pasaulyje, koks jis dažnai vaizduojamas populiariuose filmuose, kritikuoti tikėjimo tiesas buvo labai pavojinga? Pavyzdžiui, VIII a. arabų poetas Basharas ibn Burdas sumokėjo galva už Korano „šmeižimą“, nes, kaip yra manoma, pareiškė, kad jo eilės geresnės.

Negailestingu kitatikių bei „eretikų“ persekiojimu paženklinta ir visa kita istoriją. Juk tikriausiai ne be pagrindo XIV a. pabaigoje Bizantijos imperatorius Manuelis II iš musulmoniškos Persijos atvykusiam svečiui priekaištavo, kad tikėjimas turėtų būti platinamas išmintingu žodžiu, o ne prievarta ir grasinimais. Pasitaiko istorikų nuomonių, kad religinio nepakantumo viduramžių Europa pasisėmė būtent per ankstyvuosius konfliktus su islamu. Žinoma, tai nepateisina nei „raganų“ deginimo, nei „eretikų“ skerdynių, nei Kryžiaus karų, tačiau Evangelijose jus nerasite tiesioginių ar užslėptų raginimų grobti ir žudyti. Visi krikščionių fanatikų vykdyti žvėriškumai rėmėsi tokių pat fanatikų knygomis, bet ne Apaštalų darbuose surašytu Kristaus mokymu. Koranas šiuo požiūriu nevienareikšmis: jis gali pasiūlyti gailestingumą, o gali – sunaikinimą. Priklausomai nuo to, kas jį skaito ir kokius atsakymus norėtų gauti. Nuosaikieji jame ras meilę, radikalieji – neapykantą. Kuri pusė įtakos europiečių požiūrį į islamą ateityje – sunku pasakyti. Didelė dalis čia tenka patiems musulmonams ir jų ryžtui užkirsti kelią savo bendruomenėse suvešėti menkiausioms ekstremizmo užuomazgoms.

Tuo tarpu radikalas iki šiol žvelgia į Vakarus kaip agresorių ir okupantą. Ne Belgijoje, ne Prancūzijoje jis jaučiasi pirmiausia gyvenąs, o galingojo Alacho žemėje. Jam visas pasaulis yra kovos dėl „tikrojo tikėjimo“ viešpatavimo arena, kurioje naikintini „bedieviai“ priešinasi vienintelio tikrojo Dievo valiai.

Baisiausia tai, kad Europa neveikia greitai ir ryžtingai, nesiima karšta geležimi išdeginti visų tų pavojingų ekstremizmo daigų. Kol to nenutiks - nauji teroro provėržiai, įskaitant nupjautas galvas ir nutrauktas galūnes, garantuoti.

Prieš daugiau nei šimtą metų jaunasis britų imperijos karininkas ir būsimasis pasaulinio lygio politikas Winstonas Churchillis nepakantų religinį fanatizmą prilygino pasiutligei. XXI a. jo šalies teisėsauga kelis metus sprendė ką daryti su seniai žinomu terorizmo šaukliu Abu Qatada. Tuo metu pastarasis viena po kitos teikė apeliacijas ir laisvai vaikštinėjo Londono gatvėmis! Kažin, kiek jo kalbomis apžavėtų „tikėjimo brolių“ šiandien meistrauja naujas bombas?

Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą