Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. balandžio 21 d., ketvirtadienis

"Brandenburgiečiai" (I dalis)

Dar Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečių kariuomenės kapitonas Theodoras von Hippelis, tarnavęs generolo Paulo von Lettow-Vorbecko korpuse Afrikoje, atkreipė dėmesį į tai, kad priešo kariais persirengusių diversantų panaudojimas puolamųjų operacijų metu leidžia užimti strategiškai svarbius objektus patiriant minimalius praradimus.

Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pradžioje T. von Hippelis aprašė savo kovų patirtį, kuri netrukus gulė ant vokiečių karinės žvalgybos – Abwehro viršininko Wilhelmo Canario stalo. 1935 m. T. von Hippelis iš rezervo vėl pašaukiamas į kariuomenę, kur pradėjo rengti diversantus.


Vokietijos specialiųjų pajėgų "tėvas" Theodoras von Hippelis 

1939 m. rugsėjo 27 d. T. von Hippelis raportavo Canariui apie specialios paskirties padalinio formavimą. Spalio 25 d. Canaris pasirašė įsakymą, kuriuo pradėta kurti „statybinė - mokomoji specialios paskirties kuopą“ su pastovios dislokacijos vieta Brandenburge (iš čia ir pavadinimas). Žinoma, žodis „statybinė“ buvo tik priedangą. Iš tiesų padalinys buvo pavaldus II-ajam, už diversijų rengimą atsakingam Abwehro skyriui.


Karo žvalgybos (Abwehro) šefas Wilhelmas Canaris. W. Canaris visuomet vilkėjo admirolo uniformą, kadangi buvo jūrų pajėgų karininkas.

Specialiosios pajėgos formuotos tik savanorišku pagrindu, pirmenybę teikiant patyrusiems parašiutininkams, žvalgams, ryšininkams, išminuotojams, snaiperiams, narams. Kandidatus atrinkinėjo Abwehro karininkai. Kuopa tapo elitinių Trečiojo reicho pajėgų dalimi.

Kandidatams į „statybinį-mokomąjį“ padalinį kelti kiek kitokie reikalavimai nei paprastiems Vermachto pėstininkams. Ypatingas dėmesys kreiptas į asmeninį iniciatyvumą, išradingumą, gudrumą, komunikabilumą, užsienio kalbų mokėjimą, gebėjimą įtikinamai vaidinti jiems skirtą vaidmenį. Taip pat buvo svarbus kandidato mokėjimas prisitaikyti prie bet kokių sąlygų, potencialaus priešo papročių bei tradicijų išmanymas. Čia T. von Hippeliui talkino tos Trečiojo reicho struktūros, kurios rinko duomenis apie Vokietijos kariuomenėje tarnaujančius folksdoičus (volksdeutsche) - repatriantus iš užsienio šalių. Tai buvo užsienyje gimę ir svetimų šalių gyvenimą pažįstantys vokiečiai. 


Wilhelmas Canaris svečiuojasi "Brandenburgo" pulke.

Atranka vykdavo keliais etapais. Iš pradžių buvo susipažįstama su kandidatu, įvertinama jo motyvacija, biografija, išvaizda, tarnybos kariuomenėje patirtis. Po to sekė griežta fizinės parengties patikra ir intelektualinės - psichologinės užduotys (savitvardos išbandymas, gebėjimas improvizuoti netikėtai pasikeitus aplinkybėms, žaibiška orientacija ir tt.). Kuopos formavimo procesas truko kelis metus.

Skirtingai nuo Himmlerio SS, nepriekaištinga „germaniška išvaizda“ Abwehro diversantams visiškai nebuvo būtina. Veikiau priešingai: kariai neturėjo labai skirtis nuo krašto, kuriame veiks, gyventojų. Nebuvo ir SS būdingo sustiprinto nacionalsocializmo kurso, nors visiškas lojalumas ideologijai, žinoma, buvo tik sveikinamas.


Neoficialūs diversinių "Brandenburgo" padalinių simboliai. Kaukė ir klaustukas reiškė slaptumą, kalavijas - kovą.

1939 m. gruodžio mėnesį kuopą performuota į batalioną, kuris gavo ta patį pavadinimą - „Brandenburg“ Jį sudarė septynios kuopos, iš kurių viena buvo štabo, o likusios suburtos atsižvelgiant į geografiją ir karinę specialybę. I-ojoje kuopoje tarnavo išeiviai iš Baltijos šalių, europinės Sovietų Sąjungos dalies ir Suomijos. II-joje - iš Vakarų kraštų. III-iąją sudarė Sudetų vokiečiai, IV - iš Lenkijos. Atskira kuopa - desantinė ir keli mechanizuoti žvalgų (motociklininkų) būriai.

Maždaug tuo pat metu susiformavo ir vidinės „brandenburgiečių“ tradicijos. Tarp vadų ir pavaldinių skatinta nuoširdi draugystė, pagarbos atidavimas neretai keistas paprasčiausiu rankos paspaudimu. Rikiuotės pratybų beveik nebuvo dėl dviejų dalykų: a) „Brandenburgo“ kariai jau buvo susipažinę su kariškų muštru ankstesnėse tarnybos vietose, b) pernelyg daug komandų, raportų bei kitų parodomųjų kariškų ceremonijų nori nenori kūrė atstumą tarp pavaldinių / viršininkų ir galėjo psichologiškai trikdyti kario persikūnijimą į jam skirtą vaidmenį. Žinoma, tai visiškai nereiškia, kad „Brandenburge“ nebuvo disciplinos ir subordinacijos. Veikiau jos siekta subtilesniais metodais.


"Brandenburgo" diversantas

Kariai turėjo atlikti žvalgybos ir puolimo užduotis (svarbių objektų užėmimas bei jų išlaikymas iki atvykstant pagrindinėms pajėgoms, ryšių bei transporto mazgų sunaikinimas), o taip mokėti įrengti slėptuvės svarbiai informacijai perduoti, pasprukti nuo persekiotojų, susitikti su agentais, orientuotis nepažįstamoje vietovėje, skleisti dezinformaciją, įtakoti priešo šalies gyventojus.

Pagrindinė mokomoji „Brandenburgo“ stovykla buvo poligonas prie Quenzsee ežero. Jame buvo įrengta šaudykla, techninis išminavimo laukas su mokymo tikslams naudota geležinkelio atkarpa, tiltų atramomis, elektros stulpais, automobilių kelių sankryžomis. Didžiulis dėmesys skirtas patekimui į saugomus objektus, sargybinių neutralizavimui, (iš)minavimo darbams. Ypač pabrėžiama buvo individuali kario veikla.


"Brandenburgo" karių su maskuojančiomis uniformomis nuotrauka

Mokymų metu „brandenburgiečiai“ vilkėjo įprastą, 1936 m. patvirtintą kariuomenės jėgėrių uniformą su žaliais antpečių ir apykaklės kilpinių apvadais. 1942 m. kariams suteiktas „firminis ženklas“ - trijų ąžuolo lapų pavidalo ševronas ant dešinės rankovės. Kairėje kariškos kepurės pusėje nešiotas lygiai toks pats metalinis ženklelis.

Parengimo procesas buvo labai intensyvus ir, nepaisant to, kad kiekvienas karys jau buvo įvaldęs kažkurią karišką specialybę, truko iki devynių mėnesių.

Mokyta pažinti priešo ginkluotę ir tinkamai ją panaudoti, parašiutizmo, visų rūšių transporto ir kovinės technikos valdymo, savigynos, minavimo ir išminavimo, fortifikacijos pagrindų, maskavimosi ir topografijos, medicininės pagalbos suteikimo sau (jeigu įmanoma) ir sužeistiems draugams. Techniniame Abwehro skyriuje kursantai mokėsi dirbti su fotografavimo įranga, rinkti visokeriopą informaciją apie priešą ir net platinti padirbtus pinigus. Nepaisant to, kad visi kariai mokėjo kurią nors užsienio kalbą, žinios buvo nuolat tobulinamos.


Nuo 1942 m. ant rankovės "Brandenburgo" kariai nešiojo antsiuvą, kuriame pavaizduota ąžuolo šakelė su lapais ir gile.


Pakrančių jėgėrių kuopos karininkas (kairėje). Ant rankovės puikiai matyti "Brandenburgo" emblema.

1940 m. balandį pirmosios diversantų grupės išbandė save realiomis sąlygomis.

Balandžio 8 - 9 dienomis Danijos kariuomenės uniformas vilkintys „Brandenburgo“ kariai lengvai užėmė daugelį pasienio zonos objektų, taip užtikrindami Vermachtui sklandų įsiveržimą. Gegužės mėnesį norvegų uniformomis apsirėdę diversantai veikė šalies šiaurėje, ieškodami galimų pasipriešinimo židinių. Kitos grupės šnipinėjo Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose. Į Liuksemburgą ir Belgiją „brandenburgiečiai“ pateko kaip turistai, kas leido jiems surinkti nemažai duomenų apie tų šalių infrastruktūrą. Gegužės 9 - 10 d. jie užėmė tiltus Belgijos - Nyderlandų pasienyje, o taip pat tunelį po Šeldės upe Antverpene. Kiti, apsimetę pabėgėliais ir slėpdami ginklus tarp daiktų, kursavo prancūzų ir britų kariuomenės užnugaryje.


Trys "Brandenburgo" kariai - parašiutininkai. 

Gegužės 10 d. prancūzų uniformą dėvintys „Brandenburgo“ parašiutininkai užima Eben-Emaelio fortą prie Lježo, o taip pat tiltus per Šeldę. Tuo pat metu „pabėgėliai“ įvykdė seriją sprogdinimų bei kitų diversijų Abvile, Reimse, Paryžiuje. Belgijos Stavlo ryšių mazge įvyko „avarija“. Į diversantų rankas pateko tiltai per Karalienės Julijonos kanalą Olandijoje. Neliūdėjo ir II-oji „Brandenburgo“ kuopa. Ji užgrobė svarbų automobilių tiltą prie Genepo ir išlaikė jį iki atriedant vokiečių tankams. Panašiai „Brandenburgas“ veikė iki pat gegužės pabaigos. Birželio 19 d. I-osios kuopos kariai užėmė ir išminavo naftos gręžinius Elzase.


Kai kada "Brandenburgo" desantininkai nešiojo skiriamuosius karinių oro pajėgų ženklus. Šioje nuotraukoje matomi dviejų tipų ereliai. Bendrasis Vermachto ir karinių oro pajėgų.

Beje, tuo pat metu Abwehras pradėjo tiekti ginklus prieš britus nusiteikusiems sukilėliams Afganistane. Teigiama, kad ne paskutinį vaidmenį šioje operacijoje suvaidino ir „Brandenburgas“.

1940 m. rugpjūčio 15 d. Berlyne sukuriamas „Brandenburgo“ štabas, kuriam priskirtas to paties pavadinimo batalionas, o taip pat visos kitos atskiros kariuomenės žvalgų grupės. Nuo šio momento „Brandenburgas“ tapo pulku, kurio vadų paskirtas Haehlingas von Lanzenaueris. Pulką sudarė penki batalionai ir pagalbiniai padaliniai. Atskiros ryšių ir štabo kuopos buvo dislokuotos Brandenburge. Beje, visi šie organizaciniai pokyčiai vyko nenutraukiant kovinių bei diversinių operacijų.

vertė Vitalijus Michalovskis

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą