Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. balandžio 22 d., penktadienis

Lenino mumija ir pasikėsinimai į ją

Vargu ar 1870 m. balandžio 22 d. Simbirsko mieste gimęs Volodia Uljanovas, kai dar nebuvo tapęs Leninu, tikėjosi, kad jo vardas po daugelio metų lyg ir krikščioniškas šaknis turinčiame krašte bus linksniuojamas dažniau nei Jėzaus Kristaus. 

Nepanašu, kad pasaulinės proletariato revoliucijas šauklys galėjo numanyti, kad išskrosta ir chemikalais apdorota jo mumija taps pagrindine raudonosios imperijos relikvija.

Yra žinoma, kad po Lenino mirties 1924 m. jo žmona bei idėjinė bendražygė Nadežda Krupskaja prašė nedaryti iš velionio šventos ikonos. Tačiau aukščiausiuose partiniuose žaidimuose ji tebuvo simbolinį karaliaus našlės statusą turintis pėstininkas. Sovietų vadovybė, „įsiklausiusi į nenumaldomus darbo liaudies prašymus“ nusprendė kitaip: didžiojo vado kūną būtina išsaugoti amžiams!

Paskubomis, didžiulio sausio speigo metu Kremliaus pašonėje suręstas pirmasis medinis mauzoliejus. Šaltyje sustingęs lavonas laikėsi gerai ir viliojo begalines eiles piligrimų. Tačiau, žinia, atšilus orams kūnams pradės sparčiai irti! O šito leisti nebuvo galima!

Balzamuotas Leninas, kaip Rusijoje mėgstama sakyti, pagal pasaulyje analogų neturėjusias technologijas. Išvilkti viduriai, įskaitant smegenis, o tai kas liko iš kūno - odos ir raumenų apvalkalas, mirkytas cheminių preparatų pripildytoje guminėje vonioje. Taip pat pašalintos irimo procesų sąlygotos dėmės, suteikiant odai kiek galima natūralesnį atspalvį. Balzamavimą atliko du mokslininkai: anatomas Vladimiras Vorobjovas ir biochemikas Borisas Zbarskis. Po kelių savaičių darbų makabriška raudonoji kaliausė apvilkta kostiumu ir pateikta visuotinei iš proto besikraustančios sovietinės publikos apžvalgai. Pomirtines „grožio procedūras“ su vieno didžiausių žmonijos istorijoje piktadarių kūnu reikėjo reguliariai kartoti.

Dabartinis gelžbetoninis, granito plokštėmis dengtas mauzoliejus Maskvos Raudonoje aikštėje - jau trečias. Prieš tai buvo du mediniai zikuratai. Prasidėjus sovietų - nacių karui mumija iš Maskvos slaptų traukiniu išgabenta į ryčiau esančią Tiumenę. Kad kokia vokiečių bomba jos neištaškytų!

Tačiau didžiausias grėsmes „proletariato vado“ kaliausei kėlė ne vokiečiai, o savi santvarka nepatenkinti piliečiai.

1934 m. kovo 19 d. į Lenino mumiją pasikėsinta pirmą kartą. Iš pradžių komunistinį kursą palaikęs, tačiau vėliau juo visiškai nusivylęs keturiasdešimt šešerių metų Mitrofanas Nikitinas kartu su kitais lankytojais pateko į mauzoliejų ir pabandė šauti į Leniną iš atsinešto revolverio. Apsaugai sutrukdžius, Nikitinas paleido sau kulką į širdį. Savižudžio kišenėje rastas priešmirtinis raštelis, kas liudijo, kad po pasikėsinimo jis nesitikėjo likti gyvas: „Aplink skurdas, badas, vergovė, žvėriškumai“ - rašė Nikitinas - „Žmonės bijo vienas kito, bijo reikšti mintis žinodami, kad už jų nugarų GPU, kankinimai ir mirtis“ .

1959-aisiais sarkofago stiklą sudaužė lankytojo paleistas plaktukas. Po metų iš Kirgizijos į Maskvą atvykęs totorių tautybės pilietis Minibajevas užšoko ant sarkofago ir kojos smūgiu išspyrė stiklą. Mumiją teko palopyti, nes duženos pažeidė balzamuoto dievuko veido ir rankų odą.

1961 m. sarkofagas buvo apspjautas, o stiklas vėl sudaužytas akmeniu. Tąkart pasistengė moteris, pavarde Smirnova. Savo veiksmus ji palydėjo prakeiksmais Leninui ir prakeiktai galvažudžių partijai, tačiau netrukus buvo sulaikyta.

1967 m. akmenį į sarkofagą paleido šviesaus rytojaus pažadais nusivylęs pensininkas A. Liutikovas, kuris, kaip išaiškino tyrimas, prieš tai rašė antisovietinius atsišaukimus.

1967 m. rugsėjį prie įėjimo į mauzoliejų nugriaudėjo kurtinantis sprogimas, kurio metu žuvo pats sprogdintojas, buvo sužeisti keli sargybiniai ir lankytojai. Pasklido kalbos, kad teroro ataką surengė Kauno gyventojas rusiška pavarde Krisanovas. Daugiau apie jį nieko nežinoma.

Ne mažiau paslapčių gaubia 1973 m. rugsėjo 1 – osios sprogimą pačiame mauzoliejuje. Savadarbę bombą po rūbais įsinešęs lankytojas detonavo sprogmenį prisiartinęs kone prie pat sarkofago. Mumija nenukentėjo, nes po ankstesnių išpuolių buvo apsaugota itin tvirtu neperšaunamu stiklu. Tačiau sprogimas neatpažįstamai sudarkė užpuoliką, kurio tapatybės taip ir nepavyko nustatyti. Taip pat žuvo paskui žengianti lankytojų pora.

Žinoma, visi pasikėsinimai į šventąją kaliausę buvo slepiami ir spaudoje nepasirodydavo nė žodžio, todėl paskelbtų duomenų apie užpuolikų asmenybes, motyvus bei tolimesnius jų likimus faktiškai nėra. Konkrečios informacijos nebuvimas gimdė begales kalbų. Pavyzdžiui, apie tai, kad tikroji Lenino kaliausė seniausiai sunaikinta, ar pati suiro. Esą jos vietoje paguldyta dirbtinė lėlė.

Pirmą kartą viešai apie buvusius pasikėsinimus į „didįjį vadą“ prabilta tik Gorbačiovo laikais. Norinčius vienaip ar kitaip pakenkti švenčiausiam sovietmečio lavonui apsauga sulaiko ir mūsų dienomis.

Na, o Leninas guli kaip gulėjęs. Konkrečių Rusijos vyriausybės planų pagaliau nutraukti jau daugiau kaip devynis dešimtmečius trunkantį viešą lavono demonstravimą pagrindinėje sostinės aikštėje kol kas negirdėti.

Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas puslapyje

Taip pat skaitykite:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą