Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Amžinai gyvuojanti "Potiomkino kaimų" tradicija

Prieš pat gegužės 22 d. Rusijos premjero Dmitrijaus Medvedevo vizitą į okupuotą Krymą internete pasirodė Sevastopolio nuotraukos, kuriose darbininkai neva dažo suvytusią žolę. Tiesa, netrukus tas „žolės dažymas“ pasirodė besąs žolės sodinimas pasitelkiant specialų purškiamą mišinį. 

Tačiau komentatoriai retoriškai klausė: „Kodėl mūsuose karštligiškai puolama tvarkytis tik prieš pat aukštų asmenų atvykimą? Argi nereikia tvarkytis nuolat?“

Butaforinė tvarka, butaforinis klestėjimas ir butaforinis grožis. Šiai rytų kaimyno tradicijai ne vienas šimtas metų.

Žūtbūtinis siekis pagražinti esamą tikrovę garbingų svečių akyse Rusijoje vadinamas „pokazūcha“ arba „Potiomkino kaimu“. Pirmasis žodis reiškia parodomąjį spektaklį, na o antrasis siejamas su Rusijos imperatorienės Jekaterinos II- osios favorito ir meilužio Grigorijaus Potiomkino vardu.

1787 m. Jekaterina, kartu su visų savo dvaru, surengė kelionę po neseniai prie imperijos prijungtą Krymą. Neįtikėtinai brangus vizitas su pramogomis ir fejerverkais veikiau priminė iškylų virtinę, nei dalykišką susipažinimą su krašto reikalais. Valdovės kelione rūpinosi nepakeičiamasis Potiomkinas, kuris, pasak legendos, retai apgyvendintą, ganėtinai skurdų pusiasalį laikinai „pavertė“ žydinčiu sodu.


Grigorijus Potiomkinas rodo Jekaterinai II-ajai "klestintį Krymą"

Pakelėse, kur turėjo važiuoti imperatorienės karieta, Potiomkino įsakymu suręsti butaforiniai namai spalvingais fasadais, dideli ūkiniai pastatai ir cerkvių bokštai, o už duonos kąsnį papirkti valstiečiai džiugiai mojo rankomis sveikindami „valstybės motiną“. Spektakliui pasibaigus viskas tuojau pat būdavo išardoma ir galvotrūkčiais gabenama ten, kur dar Jekaterina turėjo pasirodyti.

Rusijos istorikai dievagojasi, kad visa istorija su Potiomkino kaimais yra piktavalių užsieniečių sugalvotas mitas, tačiau vargu ar tokie pasakojimai gimdavo be jokio pagrindo. Liaudyje sklandė istorijos ir apie Tūlos gubernatorių Michailą Krečetnikovą, kuris slėpė katastrofišką ūkio padėtį savo valdose, o į Sankt - Peterburgą siunčiamose ataskaitose gyrėsi krašto klestėjimu. Sužinojęs, kad jo guberniją lankys Jekaterina, Krečetnikovas surengė tikrą pakelės šuo su skolintomis gausiomis galvijų kaimenėmis ir be galo laimingais, pertekliuje besimaudančiais baudžiauninkais. Tiesa, tuomet apgaulė išaiškėjusi.

Sovietų laikais atsirado savi „Potiomkino kaimai“. Kolūkių pirmininkai, fabrikų ir gamyklų vadovai teikė klaidingas ataskaitas rajonų bei apskričių centrams, o šie savo ruožtu muilindavo akis Maskvai. Atvykusiems aukštiems valdininkams paprastai rodyta išblizginta fasadinė pusė, tačiau ten, kur komisijos nevaikšto, akis badė nusikalstamas neūkiškumas. 


"Potiomkino kaimas" Suzdalėje

Kariuomenės daliniuose, prieš atvykstant generolams, skaisčiai žaliai dažyta žolytė, visaip dangstomos „negražios“ vietos, kariams išduodamos didesnės maisto porcijos ir reikalauta nutaisyti viskuo patenkintus veidus. Sistema tapusi „pokazūcha“ klestėte klestėjo: šią viešą paslaptį žinojo kiekvienas.

Gaji „Potiomkino kaimų“ tradicija ir šiandienos Rusijoje. Tiesa, ne vien Rusijoje, o daugelyje posovietinių šalių. Paprastai tų, kur daugybę metų vadovauja koks nors „liaudies numylėtas“, „nepakeičiamas“ caras - batiuška. Kai kada noras įsiteikti ir paslėpti trūkumus toks didžiulis, kad muša visus absurdiškumo rekordus.

Štai 2013 m. pabaigoje, Suzdalėje, prieš atvykstant Vladimirui Putinui (kuris, beje, taip ir neatvyko) sukiužusios pirkios centrinėse miesto gatvėse buvo paslėptos po dideliais tentais, ant kurių pavaizduoti gražūs langai ir tvarkingai sudėtas mūras. Tas, kas nebuvo uždengta, tiesiog nudažyta storu dažų sluoksniu. Taip senos, supuvusio lentos kelioms savaitėms virto „naujomis“.

Po 2011 m. tuometinio prezidento D.Medvedevo vizito į Pskovą mieste netikėtai dingo... gazonai, kurie buvo tvarkingai sudėti tik tam kartui. Kremliaus šeimininkui išvykus veja, kartu su velėna, gražiai susukta ir išgabenta nežinoma kryptimi. Anksčiau laiko miesto apsidžiaugusiems miestiečiams beliko tik skėsčioti rankomis. 


"Buvo atvykęs prezidentas!"

Dažnas skubotai, nekokybiškomis medžiagomis iš reprezentacinės pusės „atnaujinti“ pastatai netrukus, atsilupus dažams ir nuslinkus gipsui, pradėdavo atrodyti dar tragiškiau nei prieš tai. 2015 m. Sibire, prie Čitos, taip ir nesulaukus Putino, pradėta ardyti neseniai nutiesta asfaltuota kelio danga, kadangi kokybės požiūriu pasirodė esanti vienkartinė. Buvęs olimpinis Sočios trupa ir byra. Kam jis dabar įdomus, spalvingam šou pasibaigus?

Pasipiktinimo balsų pasigirsta ir Rusijoje: bet juk tokia „pokazūcha“ irgi kainuoja gerus pinigus! Tai ar ne geriau už šiai lėšas būtų sutvarkyti mažiau, nieko nedangstant, tačiau sutvarkyti kokybiškai?

Esą dabartiniai veiksmai labiau primena apsileidusios namų šeimininkės elgesį, kuri užuot išnešusi šiukšles, sušluoja jas po lova. Toliau nuo svečių akių.


Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas svetainėje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą