Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. gegužės 9 d., pirmadienis

Apie sovietinę "trofėjų medžioklę"

Civilių žudynės Rytų Prūsijoje, „išlaisvintų“ moterų prievartavimai, besaikis plėšimas ir turto grobstymas... Savaime suprantama, gegužės 9 d. „didžią pergalę prieš fašizmą“ švenčiančioje Maskvoje tai niekuomet nebūna prisimenama. Masinio plėšikavimo atvejai, lyginant su beginklių skerdynėmis bei lytine prievarta, gal ir nėra patys baisiausi nusikaltimai, tačiau vogė ir grobė raudonieji „išvaduotojai“ išties masiškai. 

Beje, užsiimti tuo nesibodėjo ir aukščiausi karinės vadovybės šulai, įskaitant kone į dausas šiandienos Rusijoje keliamą maršalą Georgijų Žukovą. Aišku, toli gražu ne visi raudonarmiečiai sveikino panašius kolegų veiksmus, tačiau faktas lieka faktu: pirmaisiais pokario metais sovietų okupuota Vokietijos dalis buvo išplėšta kone iki paskutinio siūlo!


Lentelė: "Raudonosios armijos kary! Priešais tave - fašistinio žvėries irštva!" 
Tokie užrašai reiškė, kad peržengus sieną leistina viskas.


Žinoma, plėšikauti užgrobtame krašte nėra XX a. išradimas, o sena kaip pasaulis tradicija. Plėšikavo ir naciai, kurie dar prieš SSSR puolimą garsėjo potraukiu svetimai nuosavybei (ypač turinčiai meninę bei kultūrinę vertę!). Tačiau sovietinė „trofėjų“ medžioklė tik įžengus į „fašistų irštvą“ pranoko visus įsivaizduojamus mastus. 


Du raudonarmiečiai ir vokietė. 1945 m., spalis. 

Pirmosios „trofėjinės brigados“ prie Valstybinio gynybos komiteto buvo sukurtos 1943 m. pradžioje. Šių karių tikslas buvo atrasti ir savo žinion perimti atsitraukusio priešo paslėptus ar pamestus ginklus bei amuniciją.

Darbo padaugėjo kirtus vis silpstančios Vokietijos sieną. „Trofėjininkai“ zujo po liepsnojančius Prūsijos miestelius bei kaimus, iš kurių nuo atriedančių „išvaduotojų“ pabėgo dauguma gyventojų, ieškodami materialinių vertybių. Reikėjo skubėti, nes turtą galėjo pasisavinti kolegos iš priešakinių kariuomenės dalinių.


"Atiduok dviratį!"

Kartu su Raudonąją armija į Vokietiją įžengė ir tuometinis artilerijos kapitonas, būsimasis disidentas Aleksandras Solženicynas. Savo atsiminimus vėliau jis aprašė poemoje „Prūsijos naktys“. Anot Solženicyno, grobti ne tik vertingesni daiktai ar maistas, kurio visiems trūko, bet ir, atrodytų, beverčiai niekniekiai: segtukai, žvakutės, taurelės, netgi apatiniai drabužiai. Viskas tiko ir visko reikėjo šauniam „kariui – išvaduotojui!“. Plėšti ne tik namai, bet ir pavieniai praeiviai, netgi nespėti palaidoti lavonai. Dažnai tai, ko nepajėgta išnešti, būdavo tiesiog sugadinama ar padegama. „Kad kitiems neatitektų!“ - juokėsi girti kariai „Prūsijos naktyse“ kastuvu daužydami per fortepijono stygas. Kitas vaikščiojo gatve su lazda rankose ir be jokios priežasties kūlė paskutinius likusius sveikus langus: „Prisiminsite šaunuolį!“ 


Iš Vokietijos trofėjų prikimšti vagonai riedėjo į Sovietų Sąjungą dar dešimtmetį po karo. Beje, trofėjais tapdavo ir patys vagonai. Tiesa, šioje nuotraukoje trofėjinis ne vokiečių, o italų "fašistų" gamybos vagonas.

Sovietų generolai asmeniškai nieko nedaužė ir nieko neplėšė, tas teisybė. Kam to reikia, jei galima atvažiavus su žmonele rinktis jau pagrobtą turtą tiesiai iš „trofėjinių sandėlių“? Tai nebuvo labai jau legalu, tačiau išeitį greitai surado. Pasisavinti baldai, automobiliai, gobelenai, paveikslai dažnai būdavo „įforminami“ kaip dovana ar už savus pinigus nusipirkta prekė. O juk tikroji „nusipirktų“ daiktų vertė šimtus ar net tūkstančius kartų viršijo bet kokius generolų ir maršalų gaunamus atlyginimus. Tiesa, kartais vertingų dalykų iš badaujančių vokiečių buvo galima gauti beveik dykai. Mainais į kriaukšlę duonos ir kokį konservą. „Karo trofėjai“ iš Vokietijos į SSSR keliavo vagonais!

Pirmaisiais pokario metais karinė sovietų grietinėlė okupuotoje Vokietijoje suklestėjo tarytum viduramžių kunigaikščiai ir gyveno kur kas ištaigingiau nei „plačiojoje tėvynėje“ likę jų kolegos. Dažnas įsikūrė senoviniame dvare. Net vidurinės grandies karininkai turėjo ne po vieną, o po kelis automobilius. Meno kūriniai, tarnai, „buržujiškos manieros“! Visai ne kaip dera Raudonosios darbininkų ir valstiečių armijos kariams! 


Gyvenimas trofėjų apsuptyje 

Netrukus virš sovietų vietininko Vokietijoje, maršalo Georgijaus Žukovo aplinkos pradėjo tvenktis juodi Stalino rūstybės debesys. Žinoma, ne tiek dėl karališko gyvenimo, kiek dėl pavojingai išaugusio paties maršalo autoriteto. Ir nors Žukovui pavaldžių generolų suėmimus lydėjo įprasta stalinistinė praktika – kankinimai bei parodymų išmušinėjimas, kaltė „grobstant trofėjus“ buvo akivaizdi. 


Dar vienas "išvaduotojas - trofėjininkas" 

Pavyzdžiui, pas Berlyno NKVD operatyvinio sektoriaus vadovą generolą-majorą Aleksejų Sidniovą rasti XVII – XVIII a. Vakarų Europos tapytojų šedevrai, pas kitą generolą - Konstantiną Teleginą – šešiolika kilogramų aukso, daugybė antikvarinių ginklų. G. Žukovas, dėl savo didžiulio populiarumo šalyje, suimtas nebuvo, o tik keliskart smarkiai pažemintas pareigose. Kratų metu „pergalės maršalo“ namuose bei vasarvietėje rasti 55 didžiulės meninės vertės paveikslai, apie 70 aukso ir 740 sidabro dirbinių, 50 vienetų brangių kilimų ir gobelenų, o taip pat kailiai, šilkas, aksomas, porcelianas. Pats Žukovas neneigė „kai kada pasinaudodavęs savo padėtimi“, tačiau iškilmingai prisiekė daugiau to nedaryti. Kitų „trofėjų byloje“ suimtų generolų likimas buvo kiek liūdnesnis. 


Maršalas G. Žukovas apžiūrinėja karo trofėjus Maskvos parodoje. Oficialiai visas iš Vokietijos atgabentas turtas laikytas "sovietų liaudies turtu" ir turėjo būti skirtas sovietų ekonomikai gaivinti. Tačiau faktiškai grobė sau kas kiek galėjo. Tame tarpe ir Žukovas.

Žinoma, asmeninis sovietų karininkijos pasipelnymas nugalėtos Vokietijos sąskaita buvo tik dalis bendro paveikslo. Generolai juk apkaltinti ne už patį grobimo iš vokiečių faktą, bet už pasisavinimą to, kas jau buvo pagrobta bei paskelbta „liaudies nuosavybe“. O štai „trofėjinės brigados“ tiesioginiu Kremliaus pavedimu grobė su skrupulų. Tuštindamos muziejus, archyvus, bibliotekas, demontuodamos fabrikų ir gamyklų įrangą. Sakoma, kad „išvaduotame“ Berlyne per kelias dienas pasidarė sunku rasti veikiančią elektros lemputę. 



Po laikrodį ant kiekvienos "išvaduotojo rankos"

Beje, netgi vieną iš parodomųjų nuotraukų, kurioje neva įamžinta raudonosios vėliavos pakėlimo virš Reichstago akimirka (iš tiesų nuotrauka daryta prabėgus dienai po mūšio) teko skubiai retušuoti. Priežastis? Keli „trofėjiniai laikrodžiai“ ant vyresniojo seržanto Abdulkahimo Ismailovo rankų!

  Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą