Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Iš kyšininkavimo istorijos

Kyšininkavimo istorija sena kaip pasaulis, o tarnybinis paperkamumas neatsiejamas nuo korupcijos. Istorija su liberalu Eligijumi Masiuliu, nepriklausomai nuo to – kaltas jis ar ne, vėl pagimdė daug kalbų apie kyšininkavimą bei bendrą korupcijos lygį Lietuvoje. Tad trumpai apie paties reiškinio istoriją. 

- Žodis „korupcija“ (corruptio) yra lotyniškos kilmės ir atkeliavo iš Senosios Romos. Čia jis reiškė sugedimą, ištvirkimą, o paskiau ir papirkimą, kyšį. Žinoma, šiandiena pati korupcijos sąvoka apima ne tik kyšininkavimą, bet ir bet kokį piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, tačiau politikų, valstybės tarnautojų, pareigūnų paperkamumas – tos pačios korupcijos dalis.

- Korupcijos, kaip reiškinio, tyrinėtojai teigia, kad įtakingų asmenų papirkinėjimo tradicija mainais į vienokį ar kitokį palankų sprendimą užgimė pačiais seniausiais laikais. Dovanos bendruomenių lyderiams, genčių vadams, vėliau – senjorams-feodalams, tikintis jų palankumo ir savo statuso jų akyse pakėlimo ilgus amžius suvoktos kaip savaime suprantamas dalykas, nors kartkartėm su tuo bandyta kovoti dar žiloje senovėje.


Begalinio pataikavimo praktika valdovams sena kaip pasaulis.  Paveiksle vaizduojamas Imperatorius Honorijus ir jo favoritai. Dail. John William Waterhouse, 1883 m.

- Didžiųjų pasaulinių religijų šventraščiai ypač smerkia teisėjų papirkinėjimą. Pavyzdžiui, „Išėjimo knygoje“ rašoma: „Neimsi kyšių, nes kyšiai apakina pareigūnus ir iškraipo teisiųjų reikalą“.

- II a. gyvenusio autoriaus Aulo Gelijaus knygoje „Atikos naktys“ minima, kad už kyšininkavimą Romoje nuo senovės bausta griežtai: „Negi tu manai, kad potvarkis, numatantis mirties bausmę kyšį paėmusiam teisėjui ar tarpininkui byloje, yra rūstus?“ Tiek Julijus Cezaris, tiek Oktavianas Augustas griežtai draudė valdininkams priimti brangias dovanas auksu bei kitomis brangenybėmis, nors vėlyvoji imperija tiesiog paskendo klampiame korupcijos liūne.

- Piniginės baudos kyšininkams numatytos jau senųjų germanų teisynuose, pavyzdžiui, frankų „Salijų tiesoje“. Tiesa, nežinia kiek buvo nubausta papirkinėtojų ir papirktųjų, tačiau, matyt, nedaug.


Viduramžių Europoje vasalas ne tik prisiekdavo senjorui ištikimybe, bet ir, tikėdamasis ypatingų malonių, dažnai apipildavo jį dovanomis.

- Žymusis politinis italų filosofas Niccolò Machiavelli (1469 – 1527 m.) valstybėje klestinčią korupciją prilygino sunkiai, šalį iš vidaus griaunančiai ligai, su kuria tvirtas valdovas turėtų kovoti visais įmanomais būdais jau pačioje užuomazgoje. Esą ligai išsikerojus ją nugalėti bus be galo sunku.
 
- Kadaise Belgijos Briugės miesto Rotušėje kabėjo 1498 m. tapytas flamandų tapytojo Gerardo Davido diptichas, kuriame vaizduojamas odos dyrimas kyšį paėmusiam ir neteisingą nuosprendį paskelbusiam teisėjui. Kadangi anuomet dažnas teismo posėdis vyko Rotušėje, meno kūrinys valdžios atstovams turėjo priminti apie liūdnas pasekmes parsidavusiems įstatymo tarnams. Dabar minėtas paveikslas saugomas Briugės Meno galerijoje. 


Viena iš Gerardo Davido 1498 m. tapyto dipticho dalių

- XI a. teisyne „Rusų tiesa“ papirkinėjimas prilyginamas girtuokliavimui ir burtininkavimui, už kuriuos grėsė mirtis. Tiesa, kur kas vėliau čia įsigalėjo nerašyta taisyklė, kad valdininkus turi išlaikyti ne iždas, o atvykę „prašytojai“. Iki pat XVIII a. Maskvai priklausančiose žemėse valstybės tarnautojai negaudavo jokio atlyginimo ir buvo skatinami verstis iš interesantų „dovanų“ ne tik pinigais, bet ir maistu ar paslaugomis. Netrukus korupcija Rusijos imperijoje taip išbujojo, kad tapo valstybinės santvarkos dalimi. Be kyšio nespręstas joks reikalas, netirtas dažnas nusikaltimas. Vidurio Ukrainos pirkliai savo lėšomis išlaikė policiją. Juk kitaip pareigūnus papirks nusikaltėliai!


Carinė Rusija. Pas valdininką su dovanomis atvykę "prašytojai" - pirkliai

- Su kyšininkavimu, ir apskritai – korupcija, pradėta ryžtingiau kovoti Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje XVIII – XIX a. Pamažu pradeda atsirasti suvokimas, kad valstybei už atlygį dirbantis žmogus neturėtų, pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, gauti pinigų iš šalies už tam tikras paslaugas ar sprendimus apeinant įstatymą. Visgi, ilgus amžius šis supratimas buvo ganėtinai miglotas, o nusistovėjusi kyšių bei papirkinėjimų tvarka tokia tradicinė, kad dažnas jos nelaikė nusikaltimu. Kas gi blogo turint pinigų bei pažinčių palankiau „išspręsti“ vieną ar kitą reikalą? Pastarasis požiūris nesikeitė amžių amžius, ir tik praeitame šimtmetyje pamažu pripažinta kad papirkimas – lygiai toks pats įstatymo pažeidimas, o visus visuomenės sluoksnius kiaurai persmelkusi korupcija kenkia ne tik teisingumo sampratai, bet valstybės saugumui, bendrai piliečių gerovei, pasitikėjimui savo valdžia. 


Korupciją smerkiančios XIX a. vidurio angliškos karikatūros fragmentas

- Šiandienos civilizuotame pasaulyje kyšininkavimas bei papirkinėjimas bemaž visuotinai pasmerktas ir nuvarytas į pogrindį, tačiau tai nereiškia, kad kažkur jis visiškai išnykęs. Remiantis pasauliniais korupcijos reitingais, mažiausiai korumpuotos yra Vakarų kultūros šalys, tuo tarpu didžioji dalis Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos valstybių susiduria su didžiule korupcijos problema.

Pasaulinės nevyriausybinės „Transparency International“ organizacijos duomenimis Lietuva mažiau korumpuota už savo kaimynes Gudiją, Rusiją ir Latviją, tačiau daugiau už Estiją bei Lenkiją. Bendrame pasaulio korupcijos žemėlapyje mūsų kraštas atrodo gana neblogai (2015 duomenimis - 32 vieta iš 168 valstybių), nors nuo skaidriausių, pirmaujančių šalių atsiliekame gana smarkiai.

parengė Vitalijus Michalovskis
   publikuota Lryto svetainėje

Viršutinėje iliustracijoje vaizduojamas teisėjo papirkimas (1498 m. Gerardo Davido dipticho fragmentas).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą