Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. gegužės 30 d., pirmadienis

Kaip sumalti varžovus ir laimėti rinkimus

Ko tik neprisigalvojama norint laimėti rinkimus. Posovietinėje Rusijoje, kai eiliniam piliečiui pagaliau buvo suteikta bent jau oficialiai deklaruojama teisė rinktis, apie sąžiningą rinkimų kampaniją mažai kas tegalvojo. Iš Vakarų atėjusios politinės viešųjų ryšių technologijos čia dažnai virsdavo pačiais keisčiausiais, nešvariais pinigais atmieštais šou, kurie rusų tarpe dažnai prisimenami iki šiol. 

1998 m. Krasnojarske, priešrinkiminės kampanijos į gubernatoriaus postą metu, miestą sudrebino daužomų skardinių puodų garsai. Pasirodo, paremti „mylimą kandidatą“, generolą Aleksandrą Lebedį išėjo vietos valkatos ir benamiai. Vargana mėlynanosių publika nešė plakatus: „Lebedis – mūsų tėvas ir motina!“, „Lebedis – mūsų egzistencinis pasirinkimas!“. Kadangi tokiam maršui seniau leidimų nereikėjo, milicija stovėjo išpūtusi akis, o po to nesugalvojo nieko geriau, kaip tik griebti triukšmaujančius Lebedžio šalininkus už viešosios tvarkos trikdymą.

Iš pradžių Krasnojarsko gyventojai gūžčiojo pečiais: galbūt „bomžų“ eitynes bus užsakę generolo konkurentai? Tačiau vėliau paaiškėjo, kad absurdo teatras – paties Lebedžio štabo kūrybos vaisius. Mat iš Maskvos atėjęs nurodymas, kad į politiką pasukęs karininkas, sunkios demokratinės kovos regimybės vardan, turi nugalėti ne pirmajame, o antrajame rinkimų ture. Generolui pralaimėjimas negrėsė, kadangi jo atotrūkis nuo artimiausio kandidato buvo didžiulis. Na, o Krasnojarsko girtuokliams už paramą mažinant Lebedžio populiarumą buvo atsidėkota po dešimt rublių kiekvienam. Tiems, kam pasiekė, – gavo ir degtinės.

2003 m. Norilsko mero rinkimuose turėjo susikauti vietos magnatas Džonsonas Chagažejevas ir mažiau žinomas Valerijus Melnikovas. Visi pergalę pranašavo įtakingam Chagažejevui, kurio milžiniškoje įmonėje dirbo kone visas miestas, tačiau netikėtai triumfavo Melnikovas. Kaipgi taip nutiko?

Ogi Melnikovo rinkimų kampanijos strategai viename Ukrainos laikraščių paskelbė, kad Dž. Chagažejevo vadovaujamas „Norilsko nikelis“ ieško darbuotojų – ukrainiečių. Esą seni darbininkai netrukus bus atleisti, o atvykusiems pažadėta nebloga alga. Žinoma, tarp Norilsko gyventojų išplatintos laikraščio kopijos sukėlė visuotinį pasipiktinimą. Kad ir kiek Dž. Chagažejevas neigė „šlykštų melą“, didžioji dalis norilskiečių draugiškai nubalsavo už jo konkurentą.

Neretai priešininko vardas ir asmenybė priešrinkiminėje kovoje tiesiog absurdizuoti. Pavyzdžiui, kelia koks Ivanas Ivanovas savo kandidatūrą, o konkurentų štabas randa žmogų su tokiu pat vardu ir pavarde (dar geriau – panašios išvaizdos), ir taip pat registruoja jį rinkimams. „Antrininkas“ mėgdžioja pirmąjį, kalba panašia maniera. Žiūrėk, keli šimtai, ar net tūkstančiai, susenusių bobučių jau ir nubalsavo už tą pačią pavardę, bet visiškai kitą žmogų. Nedidelis procentas, bet ir jis gali būti lemtingas!

1998 m. prieš Rusijos politiką Sergejų Mironovą stojo dar trys sergėjai mironovai – velniaižin kur surasti konkurentų statytiniai. Atrodytų, gryniausias absurdas, bet taikoma į psichologinę kandidato pusiausvyrą. Silpnesni neišlaikydavo, ir, užuot pristatinėję savo programą rinkėjams, pradėdavo veltis į begalinius ginčus.

Kitas būdas „neutralizuoti“ konkurentą – „nutekinti“ įtikinamai sukurptą kompromituojančią medžiagą apie save, o priešininkams pradėjus ją skleisti, triumfuojant viską paneigti su kaltinimais šmeižtu ir pareiškimais prokurorams.

Sajanogorske surengtos priešrinkiminė loterija „Atspėk kandidatą“ ir kasdien skelbta didelė „tinkamo“ persvara. Masinėse lažybose kiekvienas statė už tariamą lyderį („kaip daro visi“). Savaime suprantama, tokiomis sąlygomis pasirinkimą prie balsadėžių lemė ne politinės simpatijos, o noras neprarasti lažybų pinigų.

1998 m. Barnaule vietos valdžia ant stulpų ir stendų uždraudė kabinti kandidatus reklamuojančius plakatus. Niekis! Bet juk balkone džiauti skalbinių niekas neuždraus! Ant paklodžių pradėti spausdinti rinkiminiai šūkiai. Už pakabinimą – pinigėliai į kišenę ir paklodė dovanų. Politinė reklama puikavosi netgi ant degtinės butelių etikečių.

Kovoje dėl valdžios viskas tiko ir viskas buvo pateisinama: neapsisprendusio elektorato girdymas, gryniausių prasimanymų apie priešingą stovyklą skleidimas, makabriški šokiai ant scenos priešinsultinėje būsenoje, slaptas konkurentų filmavimas lovoje su tyčia siųstomis naktinėmis plaštakėmis. Beje, šių metų pavasarį per vieną Rusijos TV kanalą demonstruotas filmukas, kuriame buvęs premjeras Michailas Kasjanovas įamžintas karštame partinės bendražygės glėbyje. Paviešinti intymus vaizdai ir atviros vedusio nuogaliaus kalbos apie savo kolegas faktiškai padėjo kryžių ant bet kokių politinių Kasjanovo ambicijų.

Dalis Rusijos apžvalgininkų, lygindami Jelcino ir Putino epochų rinkimus, pabrėžia, kad anksčiau, nepaisant dažniau pasitaikančių kuriozų bei nešvarių intrigų, rezultatai buvo kur kas mažiau prognozuojami. Dabar jie virto grynu formalumu: nugalėtojai žinomi dar nenubalsavus!


parengė Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas svetainėje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą