Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. birželio 30 d., ketvirtadienis

Britai ir "salos mentalitetas"

„Mes neturime amžinų sąjungininkų, mes neturime amžinų priešų. Amžini tik mūsų interesai ir mūsų pareiga juos ginti“ - tokią legendine tapusią frazę 1848 m. britų parlamente ištarė Henris Templas – kilmingas Palmerstono vikontas. Šie žodžiai buvo primiršti, bet šiandien skamba kaip niekada aktualiai. Sulyg Brexit stovyklos pergale Didžioji Britanija darsyk parodė, kad su likusios žemyninės Europos iniciatyvomis jai ne visuomet pakeliui. 

Žinoma, euroskeptikai nugalėjo ne vien dėl vadinamojo „salų mentaliteto“. Savaime suprantama, čia suveikė daugybė kitų veiksnių. Tačiau Britanijos gyventojai išties visuomet jautėsi kiek kitokiais, ir savo interesus dažnai suvokė kiek kitaip, nei didžiosios žemyno valstybės. Ūkanotasis Albionas priminė, kad jo reikalai turi būti sprendžiami, ir bus sprendžiami, ne kur kitur, o tik Londone!

Vadinamojo „britiško mentaliteto“ ištakų reikėtų ieškoti pačioje šalies istorijoje. Kadaise nykų, keltų genčių apgyvendintą Romos imperijos pakraštį nukariavo anglai ir saksai, po to čia kūrėsi skandinavai, vėliau įsiveržė normanai su savo prancūzų kalba bei kultūra. Garsusis Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis mieliau leido laiką „civilizuotoje“ Normandijoje, nei „atsilikusioje“ Britanijoje, į kurią, nepaisant šios šalies monarcho statuso, žvelgė kaip į antrarūšę provinciją savo paties iždui papildyti.

Anglijos, kaip valstybės, centralizavimas vyko lėtai, ilgai ir skausmingai. Šis kelias nebuvo lengvas, tačiau kraštas pamažu stiprėjo. Savo ypatingą geografinę padėtį anglai sugebėjo paversti neįtikėtinos sėkmės garantu. Netrukus pamirštas Europos užkampis virto galingu, pusę pasaulio valdančiu hegemonu.

Imperijos laikais, iš visų pusių vandens supama Didžioji Britanija sukūrė milžinišką prekybinį ir karo laivyną, kontroliavo kelius per Atlantą, kolonizavo Naująjį pasaulį ir diktavo savo valią Azijos valdovams. Britai mokėjo išpešti naudos iš visų įmanomų situacijų. Jei nepavykdavo nugalėti ginklais, anglai griebdavosi kitų svertų: ekonominių blokadų, politinio spaudimo, priešus paversdavo sąjungininkais arba sukiršindavo tarpusavyje.

Britai ilgus amžius pratinti įsakinėti, o ne paklusti kažkieno įsakymams“ - taip dabartinių euroskeptinių nuotaikų populiarumą šalyje bandė paaiškinti Karališkojo Londono koledžo profesorius Vernonas Bogdanoras. Imperijos interesai Londonui ilgus amžius buvo aukščiau visko, o pagrindiniai ramybės drumstėjai bei konkurentai gyveno ne taip jau toli – žemyninėje Europoje.

Žvelgiant iš Ūkanotojo Albiono žemynas atrodė nestabilus, pavojingas ir sunkiai prognozuojamas. Visas neigiamas tendencijas čia būdavo įprasta vadinti ne užsieninėmis, bet užjūrinėmis, tarytum iš kito, nors ir geografiškai artimo pasaulio. Ten, anapus jūros, nuolat „išsišokdavo“ tai prancūzai, tai vokiečiai, tai rusai. Ir Britanija, žinodama, kad Lamanšo sąsiauris yra rimta kliūtis priešo intervencijai, savo interesus stengdavosi ginti nedelsiant, kuo toliau nuo gimtųjų pakrančių.

Hitlerinės aviacijos skrydžiai ir ant Londono krentančios bombos iš pradžių šokiravo prie izoliacinės ramybės pratusius britus, tačiau kartu sustiprino įsitikinimą, kad kliautis jie gali vien tik savimi. Sąjungininkai prancūzai menkai tepasipriešino, JAV dar nekariavo ir buvo toli, o sovietai su naciais draugiškai gėrė šampaną...

Į kuriamą Ekonominę Europos bendriją (EEK) – Europos Sąjungos pirmtakę Didžiojoje Britanijoje iš pradžių žvelgta be ypatingo entuziazmo, bet su neslepiamu susidomėjimu. Atsargieji britai nepuolė aklai į kolegų žemyne glėbį, o atidžiai stebėjo, kokios apčiuopiamos naudos jiems galėtų atnešti įstojimas į Vakarų Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Italijos, kitų šalių klubą.

Pagaliau, pasvėręs visus „už“ ir „prieš“, 1961 m. Londonas pasiprašė priimamas į Bendriją. Tačiau Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis dukart vetavo bet kokius integracinius Didžiosios Britanijos siekius, kadangi jo manymu Vieningos Europos idėja niekaip nesuderinama su „anglosaksišku pasipūtimu“ ir itin glaudžiais pastarųjų santykiais su kita anglosaksų elito valdoma valstybe – Jungtinėmis Valstijomis.

Žemyninių Vakarų ekonomika tuomet kilo, o britų – stagnavo, tad, be kita ko, Š. de Golis pareiškė manantis, kad visos draugiškos britų deklaracijos – tėra paprasčiausias meilikavimas. Esą savo ekonomines problemas jie siekia išspręsti žemyno valstybių sąskaita, o ir apskritai – arogantiški Europos atsiskyrėliai jam nekeliantys ypatingo pasitikėjimo!

1963 m. Didžioji Britanija vis dėlto įstojo į Ekonominę Europos Bendriją, nors šalyje visuomet buvo didžiulis euroskeptikų procentas. Trečdalis britų surengtame referendume pasisakė prieš glaudesnę sąjungą su žemynu, o didžioji dalis balsavusių „už“ manė, kad EEK liks tik ekonomine sąjunga be jokio politinio kišimosi į Londono reikalus.

Nuo pat Didžiosios Britanijos prisijungimo jos santykiai su žemyno kolegomis buvo gana nevienareikšmiški, dažnai įtempti ir nervingi. Britai jautriai reagavo į kiekvieną Briuselio raginimą labiau politiškai integruotis ir dažniausiai ryžtingai atmesdavo viską, ką suvokdavo kaip mažiausią grėsmę savo nepriklausomybei.

Ir netgi už pasilikimą Europos Sąjungoje agitavęs Deividas Kemeronas kartą pasakė: „Mūsų būdas – salos tautos. Mes nepriklausomi, tiesūs ir aistringai giname savo suverenumą. Stengtis pakeisti britų būdą taip pat neįmanoma, kaip išsemti Lamanšą. Būtent todėl mūsų požiūris į Europos Sąjunga grindžiamas praktiniu interesu, o ne emocijomis“.

**
Tekstai Jums!

Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lryto svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą