Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. birželio 15 d., trečiadienis

Tremties, kaip bausmės, istorija

Trėmimai - nei XX amžiaus, nei sovietų valdžios išradimas, nors mūsų krašte jie susiję būtent su Stalino laikų okupacija ir baisiausiomis represijomis. Nuo pat seniausių laikų tremtis taikyta kaip savotiška bausmė už įvykdytus ar tariamus nusikaltimus, nors teisinė pačių ištremtųjų padėtis įvairiais istorijos laikotarpiais skyrėsi.

Senojoje Graikijoje praktikuotas ostrakizmas (gr. ostrakos - šukė). Kiekvienas laisvas gyventojas ant molinių lentelių užrašydavo vardus tų, kurie jo manymu kelia didžiausią grėsmę valstybei. Surinkusieji daugiausia „balsų“ būdavo paprašomi išvykti dešimčiai metų, ar dar ilgesniam laikotarpiui. Tačiau jie neprarasdavo turimos nuosavybės ir grįžę iš tremties vėl tapdavo pilnateisiais piliečiais. 

 
Ostrakizmui naudotos molinių puodų šukės

Gana demokratiškos, tačiau skaidrumo stokojančios ostrakizmo procedūros atsisakyta paaiškėjus piktnaudžiavimo atvejams. Mat viešumon iškildavo faktai apie suokalbius tarp įtakingų stovyklų atstovų ir balsuotojų papirkinėjimą. Pasitaikydavę, kad į tremtį būdavo priversti pasitraukti niekam nieko bloga nepadarę žmonės, kas ypač kėlė visuomenės nepasitenkinimą.

Respublikos laikų Romoje sunkų nusikaltimą įvykdę pilnateisiai, privilegijuoti piliečiai (cives romani) vietoje rūsčios bausmės galėjo pasirinkti amžiną tremtį. Jų santuoka būdavo nutraukiama, turtai konfiskuojami, panaikinamos visos pilietinės teisės. Vėl pasirodęs Romoje toks atstumtasis rizikavo būti užmuštas, tad sugrįžti, matyt, drįsdavo retas.

Imperatorių laikais kilmingos personoms taikyta relegacija - priverstinis išlydėjimas su sargyba už Amžinojo miesto vartų, ar dar toliau. Kitas būdas atsikratyti pavojingo konkurento – išsiųsti jį į, kaip dabar pasakytų, ilgametę „tarnybinę komandiruotę“. Ne kiekvienas valdovas drįsdavo atvirai susidoroti su įtakingais priešininkais, tad jų komandiravimas į kurią nors tolimą provinciją tapo įprastu reiškiniu. Ilgainiui Romoje užsimiršdavo tiek išvykusiojo vardas, tiek buvęs jo populiarumas. 


Numatomi ištremti. 

Senuosiuose skandinavų teisynuose reglamentuojamą „išvarymą iš visuomenės“ irgi galima vadinti savotiška tremties forma. Žmogus, įvykdęs rimtą nusikaltimą, per tam tikrą laiką turėjo pasišalinti kur akys veda. Šioji bausmė buvo baisi ne tik tuo, kad atstumtasis faktiškai būdavo pasmerkiamas vienišai mirčiai atšiauriose gamtos sąlygose, bet ir tuo, kad iškart po nuosprendžio įsigaliojimo prarasdavo bet kokias teises. Išvarytąjį iš visuomenės galima buvo nužudyti, jam negaliojo jokie įstatymai, jis persekiotas ir medžiotas lyg laukinis žvėris. Padėti tokiam kategoriškai drausta. Visuomenės akyse išguitasis buvo gyvas lavonas, tuščia vieta tiesiogine to žodžio prasme.

Pagoniškos germanų teisės atgarsių galima aptikti ir viduramžiškame Šv. Romos valdovų „imperinio persekiojimo“ potvarkyje, kuris tiesiogiai su tremtimi gal ir nesisieja, tačiau leidžia nuo teisingumo besislapstantį nusikaltėlį suimti, plėšti, kankinti, užmušti. Tą galėjo padaryti kiekvienas jį užtikęs ir tikėtis už tai atlygio.

Naujų žemynų atradimas bei kolonizaciniai didžiųjų Europos valstybių siekiai atvertė naują puslapį tremties istorijoje. Norinčių vykti į Naująjį pasaulį, nepaisant žadamų aukso kalnų, buvo nepakankamai, o kolonistų labai trūko, tad Anglijos įstatymai tremtį pradėjo numatyti už vis ilgesnį nusikaltimų sąrašą.

Ištrėmimas galėjo būti skiriamas kaip papildoma bausmė ar kaip alternatyva vietoj katorgos ar kartuvių. Sutikusiems savanoriškai vykti į Šiaurės Ameriką ar Australiją smulkesni įstatymo pažeidimai galėjo būti tiesiog nurašomi, o kurį laiką drausmingai pagyvenę kolonijoje nusikaltėliai tapdavo visiškai laisvais žmonėmis. Tokių būdu valstybės tikėjosi išspręsti iškart dvi problemas: nusikalstamumo mažinimo metropolijoje ir naujų žemių apgyvendinimo. Be katorgininkų į užjūrio valdas taip siųsti našlaičiai, sučiupti valkatos, prostitutės, nepataisomi girtuokliai, kiaurai prasiskolinę asmenys, iš kurių išmušti skolų niekas jau nesitikėjo. Tikslius šios „priverstinai savanoriškos“ migracijos skaičius įvardinti gana sudėtinga, tačiau dalis dabartinių amerikiečių ir australų – tiesioginiai senųjų tremtinių palikuonys. Į savo kolonijas nusikaltėlius bei asocialius asmenis taip pat mielai siųsdavo prancūzai, ispanai, olandai.


Katorgininkai atvyksta į Australiją

Moskovijoje bausmė ištremiant pirmą kartą paminėta XVI a. šaltiniuose, nors tikriausiai taikyta ir anksčiau. Tremiama buvo katorgos darbams arba nuolatiniam gyvenimui paskirtoje teritorijoje „toliau nuo rūsčių valdovo akių“. Iš pradžių trėmimai apsiribojo retai apgyvendintais Maskvos kontroliuojamais užkampiais, tačiau prisijungus Uralą, Sibirą, Kaukazą, tremiamųjų srautai nusidriekė ir ten.

Carinėje Rusijoje ištrėmimas buvo gana populiari bausmė. Juolab, kad ji taip pat pasitarnaudavo naujų teritorijų „įsisavinimui“. Į Sibiro gilumą, dažniausiai pėsčiomis, varyti ne tik kriminaliniai nusikaltėliai, bet ir religiniais atskilėliais paskelbti sentikiai, politinės opozicijos atstovai, tarp kurių buvo nemažai apsišvietusių, progresyvių pažiūrų žmonių. Sakoma, kad pastarieji smarkiai prisidėjo prie mokyklų Sibire steigimo ir ten atliko visuomenės šviesulių vaidmenį. Iš kazokų ir katorgininkų, valstiečių ir inteligentų pradėjo formuotis vadinamoji sibiriakų tapatybė. Jų palikuonys savo tėvyne jau laikė Sibirą, o ne miglotai įsivaizduojamą europinę Rusijos dalį.


Tremtiniai keliauja į tolimas žemes

Po 1863 - 1864 m. sukilimo prieš carinę valdžią į tolimą tremtį keliavo lietuviai, lenkai, gudai. Bajorai, katalikų dvasininkai, sąmoningesni valstiečiai. Įkandin jų vyko tuntai pačių įvairiausių, Peterburge ar Maskvoje nepageidaujamų organizacijų atstovai: laisvamaniai, anarchistai, agresyvieji komunistų ir nuosaikieji socialdemokratų pirmtakai. Sakoma, kad XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Sibire gyveno apie 300 tūkst. ištremtųjų. Buvusių tremtinių palikuonių - dar daugiau.


1902 m., Carinė Rusija. Tremtis į Sibirą

Tremtis, kaip bausmė, Rusijoje panaikinta 1917 m., prieš pat bolševikų perversmą, tačiau pastarieji ją netrukus atkūrė.

Kad ir kokie baisūs buvo cariniai trėmimai, brutalumu jie nė iš tolo neprilygo sovietiniams. Būtent komunistai tremtį pavertė planingu kolektyviniu etnocidu - sudėtine tautų naikinimo mechanizmo dalimi. Bemaž pirmą kartą absoliučią ištremtųjų dalį sudarė ne nusikaltėliai, o asmenys, kuriuos visagalis režimas paskelbė nepatikimais ar potencialiai pavojingais esamai santvarkai. Tolimų Sovietų Sąjungos pakraščių kolonizavimas dabar jau buvo trečiaeilis dalykas. Pagrindinis - „nelojalių kraštų išvalymas nuo nepageidaujamų elementų“, atlaisvinant vietą būsimoms sovietinių kolonistų bangoms. Tam pasitelkta kariuomenė, saugumo struktūros ir gyvuliniai vagonai.


Stalino laikų deportacijos. Kadras iš šiuolaikinio filmo

Apie Stalino laikų trėmimus Lietuvoje daug rašyta. Galima tik pridurti, kad ilgus amžius trukusias carinių laikų deportacijas bolševikai perspjovė per kelis nenutrūkstamų represijų dešimtmečius. Pasak istorikų, 1941 - 1952 m. iš Lietuvos ištremta daugiau kaip 130 tūkst. žmonių. Iš jų kas penktas žuvo. Kremliaus vykdomas etnocidas gerokai praretino ir kitas po sovietų padu gyvenančias tautas.

Vitalijus Michalovskis
 publikuota Lrytas svetainėje
**

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą