Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. liepos 18 d., pirmadienis

Apie Lukiškių vietovę ir Lukiškių aikštę

Lukiškių aikštė uždaryta rekonstrukcijai. Praėjus lygiai ketvirčiui amžiaus po to, kai 1991 m. iš čia iškeldintas ranka į „šviesų rytojų“ rodančio Vladimiro Lenino paminklas. Visus tuos metus karštos diskusijos dėl Lukiškių aikštės ateities tai nurimdavo, tai vėl suliepsnodavo nauja jėga. Tad pats laikas prisiminti šios vietovės istoriją.

Kadaise Lukiškės buvo vakarinis Vilniaus priemiestis, prasidėdavęs, pasak XIX a. literato Adomo Honorio Kirkoro, iškart už Vilniaus, arba Vilijos, vartų, kurie stūksojo maždaug dabartinių Benediktinių ir šv. Ignoto gatvių sankirtoje. Lukiškių priemiestis užėmė nemažą plotą nuo vakarinių miesto sienų ir iki pat Neries Vingio ties Žvėrynu.


Lukiškių priemiestis. XVII a. vidurio žemėlapis.

Vytauto Didžiojo laikais Lukiškėse pradėjo kurtis totoriai, todėl vietovė dar vadinta Totorių Lukiškėmis arba tiesiog Tartarija (Totorija). Tačiau XX a. pradžioje kadaise gausi totorių bendruomenė buvo ženkliai sumažėjusi, o netrukus po Antrojo pasaulinio karo komunistų valdžia likvidavo tiek čia stūksojusią mečetę, tiek šalia įsikūrusias musulmonų kapines.

Lukiškių pavadinimo kilmė aiškinama skirtingai. Vieni praėjusių amžių tyrinėtojai teigė, kad pavadinimas kilo nuo totorių bajoro Lukos vardo, kurio gentainiams Vytautas leido kurtis sostinės priemiestyje. Kiti tvirtino esą jis niekaip nesusijęs su vardu ir galėjęs išsirutulioti iš iškraipytų lietuviškų žodžių „laukas kitas“. Pastarąją versiją savo knygoje „Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes“ mini tas pats A.H. Kirkoras, nors ir abejoja jos rimtumu. Tikroji pavadinimo kilmė kol kas nenustatyta, nors pirmąkart Lukiškės paminėtos XV a. viduryje, didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio laiške.


1898 m. Lukiškių planas. Šiaurinėje dalyje matome mečetę, kiek žemiau - kalėjimą, pati aikštė kiek kitokios formos, nei dabar.

XVI – XVII a., sprendžiant iš ankstyvųjų Vilniaus miesto planų, Lukiškės nebuvo tankiai apgyvendintos. Gyventojų namai stūksojo arčiau vakarinės miesto sienos ir palei Neries pakrantę. Iš šiaurės ir vakarų pusių vietovę supo upė, o iš pietų - vadinamieji Velnio ir Molio kalnai. Tai - dabartinis Taurakalnis, kurio rytinėje pusėje nuo seno kastas molis.

Medinės žvejų ir neturtingų amatininkų lūšnos netvarkingai glaudėsi prie upės, ką savo aprašymuose pastebi XIX a. kraštotyrininkas, poetas Vladislovas Sirokomlė. Vladas Drėma rašė, kad čia, dėl įsikūrusių kailiadirbių veiklos, nosį rietė itin nemalonus kvapas.

Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios vietoje kadaise buvo dar vienos – pačių vargingiausių miestiečių kapinės, kurių palaikai laidoti nemokamai. Pati bažnyčia, nepaisant to, kad nuo XVI a. vidurio buvo nuolat perstatoma ir maskvėnų niokojama, ilgus amžius laikyta pagrindiniu Lukiškių statiniu. Ekonominę vietovės svarbą miestui sąlygojo Lukiškėse įsikūrę sandėliai ir didelė prieplauka, tuometinių gyventojų išdidžiai vadinta uostu.


Lukiškės nuo Tauro kalno. Abdono Korzono nuotrauka, apie 1860 m.

Pirmojoje XVIII a. pusėje šiaurinėje Lukiškių dalyje jau veikė tvirtovės tipo kalėjimas. Visiškai kitoks, nei statytas caro Nikolajaus II -ojo laikais, kurį matome šiandien.

XIX a. viduryje, remiantis Vilniaus miesto plėtros planu, buvo suformuotas Šv. Jurgio (dab. Gedimino) prospektas, perkirtęs beveik visiškai plyną, nuo šv. Jokūbo bažnyčios iki pat Taurakalnio besidriekiantį Lukiškių lauką, perpus. Čia nuolat rengtos rusų kariuomenės rikiuotės bei pratybos, pakarti aktyviausi 1863 m. sukilimo dalyviai, kiek vėliau perkeltos visos tradicinės miesto mugės, pastatyti pavieniai prekybos paviljonai. Įdomu tai, kad lenkmečiu tarp dabartinio Baltojo tilto ir Lukiškių aikštės, nugriovus senas kailiadirbių lūšnas, įrengta dar viena grįsta aikštė, kurioje įsikūrė savaitinis miesto turgus.


Lukiškės nuo Tauro kalno. XIX a. antrosios pusės Juzefo Čechavičiaus nuotrauka.

XX a. pradžioje, iškilus Teismo rūmų (dar. Vilniaus Apygardos teismas) ir Moterų gimnazijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pastatams, o vakarinėje dalyje – Pirklių klubui ir vadinamajai Juozapo Montvilos kolonijai – originaliam nedidelių namų kvartalui, Lukiškių aikštė įgavo dabartines savo proporcijas. Visas aikštės plotas buvo išvagotas takų, pakraščiai užsodinti medeliais. Taip Lukiškių aikštė atrodė iki pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, o po to Vilnius atiteko Lenkijai.


1919 m. Juzefas Pilsudskis Lukiškių aikštėje

Iki 1936 m. aikštė vadinta Lukiškiu aikšte, tačiau po Juzefo Pilsudskio mirties jai suteiktas Maršalo Pilduskio pavadinimas. Beje, Lukiškėse lenkai taip pat nevengė rengti kariuomenės pasirodymų ir netgi buvo pastatę laikiną medinį obeliską 1918 m. kovose dėl Vilniaus žuvusiems kariams atminti. Netrukus pradėta rimtai ruoštis J. Pilsudskio paminklo statybai, tačiau tam sutrukdė Antrasis pasaulinis karas. Nepriklausoma Lietuva spėjo aikštei sugrąžinti tik senąjį jos pavadinimą.


V. Lenino aikštė Vilniuje

1952 m. sovietinės valdžios iniciatyva Lukiškių centre iškilo monumentas Vladimirui Leninui. Pati aikštė pakrikštyta jo vardu, lyg saulės spinduliai į centrą vedantys takai nubarstyti rausvu smėliu, o masyvūs apšvietimo stulpai papuošti komunistine simbolika. Kaskart pro „didįjį revoliucijos vadą“ žengė „darbo liaudies“ demonstracijos, kurias iš šalimais įrengtų tribūnų sveikino visagalės partijos nariai.

Lukiškių aikštėje Leninas stūksojo daugiau kaip keturiasdešimt metų. Atgavus Nepriklausomybę monumentas išvilktas ir netrukus atsidūrė Grūto parke. Tačiau nors nuo granito stulpų buvo nuimtos penkiakampės žvaigždės, pati aikštė taip ir liko savo iškalbingu raudonosios epochos priminimu. Ar pateisins vilniečių lūkesčius Lukiškių rekonstrukcija? Pamatysime.


Vitalijus Michalovskis

šio teksto ištraukos publikuotos
 "Lryto" priede "Sostinė"

Daugiau mano tekstų Vilniaus tema
**

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą