Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. liepos 22 d., penktadienis

Nuo atstumtųjų iki sėkmingųjų

Jau iš pat pradžių airių migrantai Jungtinėse Valstijose susidūrė su didžiuliais sunkumais. Jie gyveno skurde, buvo kaimynų pajuokos objektas. Tačiau atvykėlių palikuonims pavyko įveikti visas kliūtis ir daug ko pasiekti.

Per šimtmetį, nuo 1820-ųjų, į Jungtinės Valstijas atvyko penki milijonai airių. Jų imigracija sukėlė audringą kai kurių čia gimusių, vadinamųjų natyvistų reakciją, kurie smerkė airius už jų elgesį visuomenėje, poveikį ekonomikai, priklausymą katalikų tikėjimui.


Imigrantai atvyksta į Jungtines Valstijas

Airiai sudarė beveik pusę visų imigrantų penktajame XIX a. dešimtmetyje ir trečdalį šeštajame. Šie skaičiai įdomūs tuo, kad Airijos teritorija lygintina su Meno valstijos teritorija, o Airijos gyventojų skaičius niekuomet neviršijo 8,5 milijono. Nuo 1846 iki 1855 m., dėl didžiulio nederliaus, Airijos gyventojų sumažėjo trečdaliu. Daugiau nei milijonas mirė badu ir dėl ligų, o dar pusantro milijono persikėlė į Jungtinės Valstijas.

Daugelis airių manė, kad alkanų mirčių epidemijos buvo galima buvo išvengti. „Bulvių puvėsį iš tiesų pasiuntė Dievas“ - rašė airių nacionalistas ir politinis tremtinys Johnas Mitchelas - „Tačiau badą sukėlė anglai“. Į JAV atvykusių airių būdą gulė dvi savybės - atstumtųjų ir išvarytųjų iš gimtinės jausmas.


1882 m. Airių darbininkai Bostono uoste. Pirmieji airių migrantai dirbdavo pačius sunkiausius, menkiausiai apmokamus darbus.

Bado epochos airių migrantai buvo patys nesėkmingiausi iš visų imigrantų, kokius tik regėjo Jungtinės Valstijos. Skurdžiausi gyveno Five Points rajone žemutiniame Manhetene Niujorke, kuris, anglų rašytojo Charleso Dickenso žodžiais, „visas prasmirdo purvu ir atmatomis“, o „kiemuose ir alėjose purvo buvo iki kelių“. Šis rajonas, rašė Dickensas, buvo perpildytas „išsigimėliškais daugiabučiais, kurių gyventojai garsėjo žmogžudystėmis ir plėšimais. Čia viskas šlykštu, supuvę ir sugriuvę“.


Airių darbininkai JAV

Airių varguoliai gyveno rūsiuose, pastogėse ir vieno kambario landynėse, kur nebuvo natūralaus apšvietimo ir ventiliacijos, šias patalpas dažnai užliedavo nešvarumai. Gyventojai kentė nuo didelio sergamumo cholera, geltonąja karštlige, tymais, džiova, plaučių uždegimu. Klestėjo alkoholizmas ir jo sąlygotos psichologinės problemos.

Airiai sudarė neproporcingai didelį skaičių tarp visų prašančiųjų prieglobsčio nakvynės namuose ir tarp ligoninių pacientų kontingento. Airiai pirmavo tarp visų policijos sulaikytųjų už viešosios tvarkos pažeidimus. 1859 m. Niujorke 55 proc. visų suimtųjų sudarė airių kilmės asmenys.


Imigrantų iš Airijos getas Niujorke

Imigrantai iš Airijos dažniausiai buvo nekvalifikuoti darbininkai, kurie dirbo už mažą atlygį, tad juos neretai išnaudojo kaip pagalbinę darbo jėgą įsiplieskus streikams. Gimusieji JAV nuogąstavo, kad dėl airių antplūdžio sumažės jų pačių atlyginimai ir visi profesinių sąjungų pasiekimai bus negrįžtamai prarasti. Daugelis amerikiečių buvo įsitikinę, kad airiams niekuomet nelemta pakilti socialiniais laiptais, kad jie taip ir liks amžina darbininkų klase, suardysiančia pagrindinį XIX a. amerikietiško gyvenimo principą - kilti visuomenės laipteliais nenuilstamo triūso dėka.


XX a. pradžios airių darbininkai

Neramino natyvistus ir imigrantų tikėjimas. Kam bus ištikimi airiai: Jungtinėms Valstijoms ar Romos katalikų bažnyčiai? Ar turi jie atsižvelgti į savo dvasininkų nuomonę politiniais klausimais? O ir apskritai: ar popiežiaus, kardinolų ir arkivyskupų valdomai Bažnyčiai vieta demokratinėje Respublikoje? Kodėl imigrantai-katalikai siunčia savo vaikus mokytis į parapijos mokyklas, o nepasinaudoja nemokama valstybinio švietimo sistema? Į tai airiai atsakydavo, kad valstybinių mokyklų tarybose vyrauja vaikus iš katalikų šeimų diskriminuojantys protestantai. Be to, imigrantai tvirtino, kad religinis vaikų auklėjimą pagal savas tradicijas visiškai atitinka deklaruojamą JAV gyvenimo būdą.


Karikatūra natyvistų spaudoje. Airiai ir katalikai  užgrobė valdžią Demokratų partijoje, o po to bandys ją užgrobti ir visoje šalyje.

Dėl airių katalikybės natyvistai prieš juos reguliariai rengdavo išpuolius. 1834 m. įsiutusi minia sudegino Šv. Uršulės vienuolyną Čarlztaune, Masačiusetso valstijoje. 1836 m. Niujorke natyvistų pastangomis publikuota „Pasibaisėtina Marijos Monk išpažintis“. Ši jauna, tačiau nelabai adekvati moteris tvirtino, kad gyvendama katalikų vienuolyne tapo seksualinių orgijų ir vaikžudystės liudytoja. Knyga tapo populiariu bestseleriu. 1844 m. sukilę natyvistai supleškino dar dvi katalikiškas šventoves Filadelfijos priemiesčiuose.

Atmesdami kaltinimus dvigubu lojalumu airių imigrantai teigė, kad jie gali tapti gerais amerikiečiais, tačiau darys tai savaip. Kadangi airiai kalbėjo angliškai ir sudarė gausiausią į JAV atvykusių katalikų bendruomenę, jie greitai pradėjo įtakoti Jungtinių Valstijų Katalikų bažnyčios gyvenimą. Kaip buvo tuomet kalbama, Bažnyčia Jungtinėse Valstijose - „vieninga, šventa, apaštališka, ir... airiška“. Būtent katalikybė tapo svarbiausia tautinės airių savimonės JAV dalimi.


Airijos merginų - imigrančių namai JAV

Tačiau priešiškas požiūris į katalikybę buvo būdingas amerikiečių-protestantų pasaulėžiūrai iki pat 1960 – ųjų. Bemaž iki to laiko, kai JAV prezidentu tapo airis Johnas F. Kennedy's. Nepaisant to, airiai pradėjo užimti aukštas pareigas daugelyje Demokratų partijos skyrių.

Trečiajame XX a. dešimtmetyje airiai pradėjo žengti į politinę areną visos valstybės mastu. Airiško, itališko ir vokiško kraujo turintis Alas Smithas tapo pirmuoju prezidento posto siekiančių kataliku. Smithas turėjo mažai galimybių nugalėti, tačiau Kennedy's, kuris puikiai suvokė savo airišką kilmę, nutraukė seną antikatalikišką JAV tradiciją. „Nesu katalikų kandidatas į prezidentus“, - kalbėjo J. Kennedy's savo rinkiminės kampanijos metu. - „Esu kandidatas nuo Demokratų partijos, kuris yra katalikas. Valstybiniuose reikaluose aš nesiremiu savo Bažnyčios nuomone. Ir Bažnyčia nereiškia manosios“.


Prezidentas Johnas F. Kennedy

Airiai tapo tais gerais amerikiečiais nepraradę savo religinio bei kultūrinio identiteto. Jie parodė, kad asimiliacija nėra vienpusis procesas, kuriame imigrantai privalo paklusti dominuojančiai angloprotestantiškai kultūrai bei atsisakyti savų tradicijų. Tapę amerikiečiais su savitu „prieskoniu“, airiai išlaikė ryškų etninį identiškumą ir padėjo pakloti šiuolaikinio JAV kultūrinio pliuralizmo pagrindus.

Šiandiena JAV gyvenantys airiai - viena labiausiai klestinčių etninių grupių, kuri smarkiai viršija vidutinius šalies rodiklius savo padėtimi visuomenėje bei pajamomis. XX amžiuje airiai paliko uždarus miestų getus ir pradėjo kurtis visose Jungtinėse Valstijose. Dabar būti airių kilmės amerikiečiu - reiškia būti savo šalies sėkmės dalimi.

Kevin Kenny,
Bostono koledžo profesorius

vertė Vitalijus Michalovskis
tekstas nežymiai sutrumpintas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą