Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. rugpjūčio 22 d., pirmadienis

Olimpinės rungtys, kurių olimpiadose nebeliko

Olimpinių rungčių skaičius niekada nebuvo nustatytas galutinai ar nekeičiamai. Tiesa, vienos sporto šakos patikimai įsitvirtino olimpiadose, o kitos, - priešingai – iškrito. Kai kurios jų pasirodė pernelyg barbariškos ar stokojančios pasaulinio populiarumo. Būta ir šiandienos sporto mėgėjams šypseną galinčių sukelti rungčių.


Balandžių šaudymas - šiuolaikinio stendinio šaudymo pirmtakas. Jau pats pavadinimas sako, kad šaudoma buvo ne į skriejančios lėkštes, o į gyvus paukščius, kuriuos varžybų asistentas po vieną išleisdavo iš narvo. 1900-ųjų Paryžiaus olimpiadoje šios, pristatomosios rungties nugalėtoju tapo Leonas de Lundenas - patyręs ančių medžiotojas iš Belgijos. Jis nušovė dvidešimt vieną paukštį iš eilės ir už tai gavo 5000 frankų prizą.


Šaudymo rungtis

Paryžiaus žaidynės - ne pirmoji ir ne paskutinė olimpiada, kurioje pleškinta į sparnuočius. Tačiau visuomenėje augo pasipiktinimas barbariška pramoga, kurios nepavadinsi nei medžiokle, nei sportu. Netrukus Jungtinėse Valstijose pasiūlyta paukščius pakeisti skriejančiomis lėkštėm, nors tiek JAV, tiek Europoje balandžių šaudymo čempionatai dar kurį laiką vyko.

Pirmosios olimpinės plaukimo rungtys irgi ganėtinai skyrėsi nuo dabartinių. 1896 m. Atėnų olimpiadoje gausiai susirinkę žiūrovai galėjo stebėti 100 metrų distancijos „jūreivišką plaukimą“. Jūreivišku jis vadintas todėl, kad visi dalyviai plaukė vilkėdami jūrininkų aprangą. Rungtyje, kurioje nugalėjo Joanis Malokinis, varžėsi tik graikai. Kadangi specialių baseinų nebuvo, savo meistriškumą plaukikai demonstravo Pirėjo įlankoje.


Plaukimo rungtis (1904 m., Sent Luisas)

Po ketverių metų Paryžiaus žaidynėse vandens sporto šakų varžybos organizuotos ganėtinai užterštoje Senos upėje, į kurią subėgdavo visos miesto nuotekos. Atletai varžėsi taip pat neprigijusiose rungtyse: nerime į tolį (panėrus po vandeniu negalima buvo judinti nei kojų, nei rankų) ir plaukime su kliūtimis.

200 m. plaukimui su kliūtimis, ko gero, reikėjo milžiniškų fizinių pastangų. Sportininkai turėjo tai nerti po valtimis, tai perlipti jas, vandenyje įveikti kitus barjerus. Čia triumfavo australas Frederickas Lane'as.

Tarp olimpinių sporto šakų kadaise figūravo ir virvės traukimas, o taip pat fechtavimas medinėmis lazdomis. Šuolyje į tolį varžėsi ne tik žmonės, bet ir žirgai. Buvo ir oro balionų bei pašto karietų lenktynės, lipimas virve į aukštį, šešiasdešimties metrų plaukimas po vandeniu sulaikius kvėpavimą.


Virvės traukimas (1900 m., Paryžius)

Ne visuomet tiksliai žinoma, kodėl vienos sporto šakos buvo išbrauktos iš olimpinių sąrašo, o kitos jame liko, vystėsi ir populiarėjo visame pasaulyje. 1972 m. Miuncheno olimpiadoje paskutinį kartą medalius išsidalino sportininkai, besivaržę dviviečių dviračių lenktynėse. Vėlesnėse žaidynėse vietos šiai rungčiai neatsirado.

Olimpinės disciplinos statusą trumpam gavęs beisbolas, netrukus jį prarado. Viena iš priežasčių: palyginti nedidelis šios sporto šakos populiarumas Europoje. Golfas kadaise taip pat buvo „olimpinis“, bet paskiau tapo „neolimpiniu“. Panaši lemtis ištiko ir regbį.

Žinoma, kai kurių XIX a. pabaigos - XX a. pradžios olimpiadose pristatytų sportinių žaidimų kitaip nei egzotiškais, nepavadinsi. Daugiausia tai buvo regioninės, vienoje ar keliose kaimyninėse šalyse populiarios, tačiau tolėliau menkai kam pažįstamos rungtys.


Baskų pelota (1900 m., Paryžius)


Pavyzdžiui, 1900 m. olimpiadoje debiutavo baskų pelota (basque pelota) – kamuoliuko mušinėjimas ranka ar lazda į sieną. 1908-aisias – prancūziškas „žaidimas delnu“ (jeu de paum) – vienas iš šiuolaikinio lauko teniso protėvių. Iš karinių Šiaurės Amerikos indėnų tradicijų išsivystęs lakrosas (lacrosse), tikslas kuriame įmesti lazdos tinklelyje nešamą kamuoliuką į varžovų vartus, olimpinėje programoje figūravo du kartus.  

Vitalijus Michalovskis
  publikluota Lrytas puslapyje

**


1 komentaras: