Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. rugpjūčio 29 d., pirmadienis

Tanenbergas 1914. Revanšas už 1410-ųjų pralaimėjimą?

1914 m. rugpjūčio 26 d., tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pelkėtose Rytų Prūsijos giriose užvirė kruvinas mūšis. Per kelias dienas geležiniai Vokietijos kariuomenės korpusai apsupo ir sudorojo 2-ąją Rusijos imperijos armiją. Pasak Lietuvos tarpukario istoriko Adolfo Šapokos, didžios pergalės apsvaiginti vokiečiai pagaliau pasijuto „atkeršiję Rytams“ už prieš penkis šimtus metų patirtą skaudų smūgį. Šias kautynes jie pavadino Tanenbergo mūšiu. Lygiai taip pat, kaip 1410-ųjų pralaimėjimą Žalgiryje.

Savimi pasitikinti karinė kaizerinės Vokietijos vadovybė planavo, kad Europoje įsiplieskęs ginkluotas konfliktas ilgai netruks. 6 – 8 savaitės numatytos sudoroti Prancūzijai užimant Paryžių, o po to, perkėlus daugumą pajėgų į Rytus, geležiniu kumščiu smogti į paširdžius rusams.

Vakaruose Vokietija sutelkė septynias galingas armijas, o štai su Rusija besiribojančioje Rytų Prūsijoje paliko tik vieną. Abejota, kad rusai spės susiorganizuoti ir pulti prieš žlungant Prancūzijai. Tačiau šie kovos veiksmų ėmėsi anksčiau nei tikėtasi.


Generolas Aleksandras Samsonovas

Pirmoji Rytų Prūsijos sieną kirto rusų generolo Paulo von Rennenkampfo armija. Beje, pastarasis buvo vokietis, kilęs iš dabartinės Estijos teritorijos. Kiek piečiau į Vokietijos gilumą skverbėsi generolo Aleksandro Samsonovo junginiai, kurių tikslas buvo puslankiu apsupti vokiečių pajėgas ir susijungti su Rennenkampfo grupuote. Abi Rusijos armijos ženkliai viršijo Vokietijos pajėgas Rytų Prūsijoje karių skaičiumi, nors modernia ginkluote ir nusileido.

Iš pradžių viskas klojosi lyg ir neblogai. Rennenkampfas sumušė vokiečius tarp Gumbinės (dab. Gusevas) ir Geldapės (lenk. Gołdap), kaizerinės pajėgos buvo priverstos greitai trauktis. Jų vadas, Maximilianas von Prittwitzas, jau norėjo palikti rusams visą Rytų Prūsiją ir, vengdamas apsupties, keltis anapus Vyslos, bet staiga buvo nušalintas nuo pareigų.


Du vokiečių karo strategai. P. von Hindenburgas (kairėje) ir E.Ludendorffas

Jo vietą užėmė du patyrę karo strategai: Paulas von Hindenburgas ir Erichas Ludendorffas. Rytų Prūsiją pasiryžta ginti, tačiau pagrindinį smūgį smogti ne pergalės prie Gumbinės užliūliuotam generolui Rennenkampfui, o per Mozūrijos pelkes ir girias klampojančioms A. Samsonovo pajėgoms.

Kadangi Rennenkampfas sustojo keliom dienom atsipūsti ir vis delsė žygiuoti pirmyn, buvo prarastas brangus laikas. Tuo tarpu vokiečiai jį išnaudojo permesdami iš Vakarų fronto į Rytų Prūsiją du kovose užgrūdintus kariuomenės korpusus ir kavalerijos diviziją. Prieš ne itin ryžtingai tuo metu veikusį Rennenkampfą buvo paliktos viso labo kelios divizijos, o prie jokio pasipriešinimo ilgai nesutinkančio A. Samsonovo slapčia trauktos pagrindinės smogiamosios jėgos.


Piešinys, vaizduojantis Hindenburgą Tanenbergo lauke

Šiandien atrodytų neįsivaizduojama, tačiau rusai visiškai nešifravo radijo pranešimų. Aplaidžiai organizuota žvalgyba nesurinko duomenų apie pavojingą vokiečių manevravimą pašonėje. Žodžiu, geresnės dovanos priešas negalėjo tikėtis. Vokiečių buvo mažiau (apie 150 tūkst. prieš 190 tūkst.), tačiau jie turėjo žymų taktinį pranašumą.

Neretai teigiama, kad generolas Aleksandras Samsonovas nujautęs kažką negero, įtaręs, kad pavojingi spąstai anksčiau ar vėliau užsitrenks. Keista ramybė priešo žemėje vertė nerimauti. Tačiau netoliaregiška vadovybė vis ragino ir ragino žygiuoti pirmyn. O rugpjūčio 26 d. pagaliau prasidėjo tai, kas kartais vadinama nerangaus „rusiško lokio“ pjudymu.

Vokiečiai puolė iškart iš kelių pusių, ryžtingai ir nuožmiai, pagal tikslų iš anksto sukurtą planą. Vienas korpusas skaudžiai kirto į Samsonovo pajėgų užnugarį, užkirsdamas atsitraukimo kelius. Kiti supo 2-ąją armiją iš šonų, vis stipriau gniauždami apsupties žiedą.


Tanenbergo mūšio schema.
Raudona spalva - rusų pajėgos, mėlyna - vokiečių. 

Tarp rusų karių kilo panika, kurią vis didino nesėkmingi bandymai prasiveržti. Jo didenybės caro Nikolajaus II-ojo pavaldinius iš visų pusių triuškino artilerija, šienavo kulkosvaidžiai. Nepaisant to, kad kai kurie rusų daliniai nepasidavė panikai, bandė priešintis ir net pasiekė tam tikrų lokalių pergalių, rugpjūčio 30 d. viskas buvo baigta.

Pagal populiariausią versiją generolas Aleksandras Samsonovas nusišovė. Jo kūnas vėliau atpažintas ir vokiečiams sutikus išvežtas perlaidoti į Rusiją. Be Samsonovo žuvo dar devyni rusų generolai, trylika pateko į nelaisvę.


Rusų karių pasidavimas į nelaisvę

Duomenys apie bendrus rusų ir vokiečių kariuomenių praradimus ganėtinai skiriasi, kadangi kiekviena pusė didino priešo nuostolius menkindama savus. Vokiečių istorikų manymu 60 tūkst. rusų karių žuvo ar buvo sužeisti, 90 tūkst. pateko į nelaisvę, likę dingo be žinios ar sugebėjo pasprukti. Nugalėjusios pusės nuostoliai bent triskart ar net keturiskart mažesni.


Paminklinis akmuo Hindenburgo ir Ludendorffo pergalei įamžinti

Po šios pergalės Hindenburgas ir Ludendorffas tapo nacionaliniais didvyriais. Propagandos sumetimais Samsonovo kariuomenės sutriuškinimas buvo pavadintas Tanenbergo mūšiu. Antruoju Tanenbergo mūšiu. Šįkart, skirtingai nuo pirmojo, - pergalingu. Tiesa, istorinio Žalgirio (Tanenbergo, Griunvaldo) laukas nutolęs apie penkiolika kilometrų nuo generolo Samsonovo tragedijos vietos, bet argi tai svarbu norint sukurti „teutoniško revanšo” mitą?


Tanenbergo memorialas iš paukščio skrydžio


1934 m. Maršalo Hindenburgo laidotuvės Tanenbergo memoriale

1927 m., buvusių kautynių vietoje, netoli Hohenštaino (dab. Olštynekas, Lenkija) atidengtas didžiulis Tanenbergo mūšio memorialas. Jis priminė niūroką viduramžių pilį su aštuoniais bokštais ir akmeninėmis rūsčių karių statulomis. Memorialiniame komplekse nuolat vyko kritusiųjų pagerbimo renginiai, vėliau – nacių režisuotos ceremonijos. Beje čia, jau valdant Adolfui Hitleriui, palaidotas ir tautos didvyris, miręs feldmaršalas P. fon Hindenburgas.

Paminklas Tanenbergo pergalei atminti susprogdintas 1945 m. sausio mėnesį prieš tai išvežus Hindenburgo palaikus. Tai padarė vokiečių kariai, nenorėdami, kad čia šeimininkautų artėjantys sovietai. Stūksantys buvusios didybės griuvėsiai galutinai išardyti 1953 metais lenkų inžinierinių dalinių pastangomis.


   Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą