Apie vidines
ekologines katastrofas, kaip ir apie bet kurias kitas nelaimes,
Sovietų Sąjungoje kalbėta nenoriai. Ir visiškai ne todėl, kad
bijota išgąsdinti savo piliečius. Maskva visuomet bandė įtikinti
pasaulį, kad nugalėjusio leninizmo šalyje iš principo negali
nutikti nieko blogo. Be to, paniškai bijota, kad į viešumą
iškilusiais sovietinių tragedijų atgarsiais pasinaudos
„pasibjaurėtino šmeižto ruporai“ Vakaruose.
Ir visgi
Sovietų Sąjungą krėtė tiek ekologinės, tiek technogeninės,
dažniausiai nusikalstamo aplaidumo sąlygotos katastrofos. Prieš
kelias dienas kraujo spalva nusidažiusi Norilsko upė – puiki
proga jas prisiminti.
1946 m.
Garlaivio „Dalstroj“ sprogimas
1946
m. liepos 24 d. Nachodkos jūrų
uoste sprogo amonalo krovinį plukdantis garlaivis „Dalstroj“.
Amonalas - pramoniniu būdu gaminta, kalnakasyboje naudota
sprogstamoji medžiaga.
Pavojingas
krovinys suverstas nesilaikant jokių saugumo technikos reikalavimų,
todėl netrukus užsiliepsnojo. Tačiau tai dar ne viskas! Nuo
didžiulės kaitros sprogo kitame laivo skyriuje buvęs trotilas.
Garlaivis
kaip mat išlėkė į orą, žuvo daugiau kaip šimtas žmonių:
karių,
darbininkų, Stalino lagerių kalinių. Rimtai nukentėjo Nachodkos
uosto teritorijoje stūksoję pastatai. Sprogimo liudininkai
prisiminė iš dangaus pasipylusį tikrą mazuto lietų. Mat sprogimo
banga į šalis ištaškė beveik du tūkstančius tonų šio
klampaus naftos perdirbimo produkto.
1957 m.
Oziorsko tragedija
1957
m. rugsėjo 27 d. uždarame
miestelyje, kodiniu pavadinimu Čeliabinskas-40 (dab. Oziorskas,
Čeliabinsko sritis) sprogo tenykštės chemijos pramonės įmonės
radioaktyvių atliekų rezervuaras. Pagal oficialią versiją
sprogimas įvyko dėl aušinimo sistemos gedimo, nors labiau
tikėtina, kad darbuotojai į bendrą talpyklą supylė visiškai
tarpusavyje nesuderinamas atliekas.
Sprogimas
nuplėšė metro storio betoninį talpyklos dangtį. Į aplinką
pasklidusios pavojingos medžiagos dviejų kilometrų aukštyje
suformavo radioaktyvų debesį. Pavojaus zonoje atsidūrė apie 300
tūkst. žmonių, 12 tūkst. iškelti iš savo gyvenamųjų vietų
nieko nepasakojant apie tikrąsias to perkėlimo priežastis.
Įvykis
Oziorske griežtai įslaptintas iškart po sprogimo. Apie tragedijos
aukas nutylėta.
1961 m.
Kureniovkos tvanas
1961
m. kovo 13 d. Kureniovkoje (vienas
iš Kijevo rajonų) klampi plytų gamybos atliekų masė, kuri
tyvuliavo specialiai įrengtame „baseine“, suardė apsauginius
pylimus ir plūstelėjo miesto gatvėmis. Bemaž penkiolikos metrų
purvo banga užtvindė šalimais esantį stadioną, griovė namus, po
savimi laidojo automobilius, tramvajus, žmones.
Išsiliejusios
atliekos bematant sukietėjo, kai kur purvo luobos aukštis siekė
net keturis metrus. Kijevo istoriko Aleksandro Anisimovo teigimu žūti
galėjo apie pusantro tūkstančio žmonių. Žinoma, tikrieji
katastrofos mastai buvo nuslėpti
Oficiali
tragedijos versija – projektavimo klaidos. Šeši atsakingi asmenys
nuteisti po kelis metus kalėti. Vienas pagrindinių katastrofos
kaltininkų, tuometinis Kijevo miesto vykdomojo komiteto pirmininkas
Aleksėjus Davydovas baudžiamosios atsakomybės išvengė, tačiau
mirė prabėgus dviem metams po tragedijos. Sakoma, kad jis galėjęs
nusižudyti.
1970 m.
K-320 branduolinio reaktoriaus avarija
1970
m. sausio 18 d. Gorkio (dar.
Žemutinis Nuagardas) pašonėje, Sormovo laivų statykloje įvyko
dar statomo povandeninio laivo K-320 branduolinio reaktoriaus
avarija. Radioaktyviomis medžiagomis užteršti cechai, kažkiek
teršalų pateko į Volgos upę, nors tuokart didesnio radiacijos
nutekėjimo į aplinką pavyko išvengti.
Dvylika
darbuotojų žuvo vietoje, dar trys mirė po savaitės. Likusius
privertė pasirašyti, kad apie įvykį niekam neprasitars dvidešimt
penkerius metus.
Sprogimo
padarinių likvidavimas užtruko tris mėnesius. Iš dviejų
tūkstančių šiame procese dalyvavusių žmonių mūsų dienų
tesulaukė keli šimtai.
1977 m. Tanklaivio Sormove sprogimas
1977
m. rugpjūčio 1 d. to paties
Sormovo naftos bazėje sprogo benziną plukdęs upių tanklaivis.
Tiesa, sprogo ne iškart – iš pradžių laivas užsiliepsnojo.
Priežastis – jungiamosios generatoriaus movos nusidėvėjimas.
Sprogimas
įvyko kaip tik tuo metu, kai tanklaivį gesinę ugniagesiai buvo jau
bebaigią savo darbą. 33 žmonės žuvo, daugybė patyrė stiprius
nudegimus. Kai kuriuos sprogimo bangą nubloškė tiesiai į
liepsnojantį benziną. Dalis pusiau perplėšto tanklaivio nugrimzdo
į dugną.
Liudininkai
pasakoja, kad tanklaiviai Sormovo naftos bazėje užsiliepsnodavo
dažnokai, tačiau tokio masto tragedija nutiko pirmą kartą.
1979 m.
Juodligės epidemija Sverdlovske
1979
m. balandžio mėnesį Sverdlovsko (dab.
Jekaterinburgo) gyventojus pradėjo šienauti keista liga.
Pirmiesiems pacientams diagnozuotas plaučių uždegimas, tačiau
netrukus paaiškėjo, kad tai – juodligė, Rusijoje dar vadinama
Sibiro opa. Per visą epidemijos laikotarpį mirė daugiau nei šimtas
asmenų.
Valdžia
skelbė, kad žmonės užsikrėtė valgydami infekuotų galvijų
mėsą. Ligos židiniai neva nustatyti piečiau Sverdlovsko. Tačiau
Kanatžanas Alibekovas – dabar Jungtinėse Valstijose gyvenantis
vienas pagrindinių sovietų biologinių ginklų kūrėjų tvirtina,
kad juodligės sporos į aplinką paleistos per aplaidumą iš
šalimais esančios slaptos karinės bazės. Šią versiją
patvirtino ir buvęs Rusijos prezidentas, velionis Borisas Jelcinas.
Juodligės
protrūkio Sverdlovske tyrėjai aptiko ir kitų, nors ir
netiesioginių kariškių kaltės įrodymų. Daugumai mirusiųjų
diagnozuota itin reta ir sunki juodligės forma – plaučių
juodligė (kas paneigia užsikrėtimą per gyvūnų mėsą), ligos
sporų „kelionė“ visiškai atitiko tomis dienomis nuo slaptos
bazės pūtusių vėjų kryptį, vietos medikai vėliau bemaž
vieningai patvirtino, kad jų darbu itin domėjosi KGB.
1989 m.
traukinių sprogimas prie Ašos
1989
m. birželio 4 d. galingas sprogimas
sudrebino Ašos miestelio (Čeliabinsko sritis) apylinkes. Į orą
išlėkė du traukiniai, tačiau tai nebuvo susidūrimas. Traukiniai
dundėjo į skirtingas puses, kiekvienas savo bėgiais. Sprogimas
įvyko tuomet, kai jie suartėjo. Kaipgi taip galėjo nutikti?
Ogi,
pasirodo, bėgiai buvo nutiesti žemumoje, virš kurios driekėsi
dujotiekis. Kelias valandas prieš sprogimą vamzdynas pradėjo
smarkiai leisti dujas. Sunkesnės už orą dujos netrukus užpildė
visą žemumą. Nelaimę galėjusi sukelti menkiausia žiežirba arba
pro traukinio langą išmesta nuorūka.
Sprogimas
buvo toks stiprus, kad už vienuolikos kilometrų esančioje Ašoje
pabiro langų stiklai. Liepsnos ir dūmų stulpą liudininkai stebėjo
net už šimto kilometrų. Kilęs gaisras nusiaubė 250 ha
teritoriją.
Iš 1284
abiejų traukinių keleivių žuvo 645 asmenys. Likę patyrė sunkias
traumas ir baisius nudegimus.
Kas galėjo
pažeisti dujotiekį – tiksliai nenustatyta, bet nelaimės buvo
galima išvengti. Kelias valandas prieš katastrofą budintys
dujininkai užfiksavo slėgio kritimą vamzdyne, bet, užuot skubiai
ieškoję avarijos vietos, dujų tiekimą tik padidino. Tyrimas
išaiškino daugybė aplaidumo, dujotiekių statybos taisyklių
pažeidimo atvejų, net atvirą techninį broką.
1986 m.
Černobylis
Dar kartą
pasakoti apie 1986 m. balandžio 26 d. įvykusią tragediją
Černobylio AE vargu ar verta. Tačiau tai jau buvo ne tik Sovietų
Sąjungos, bet pasaulinio masto katastrofa, kurios pasekmės
jaučiamos iki šiol.
Senu
papratimu Maskva bandė nutylėti apie įvykį, o nepavykus –
pradėjo menkinti tragedijos mastus. Tai, kad nutiko „kažkas
negera“ pripažinta tik užsieniui spaudžiant.
„Aš
jums garantuoju, jei po Černobylio avarijos radioaktyvieji debesys
nekirstų SSSR sienų, pasaulis nesužinotų apie šią tragediją“
- vėliau spaudai kalbėjo tuometinis Kijevo srities vykdomojo
komiteto pirmininko pavaduotojas, vyriausybinės Černobylio
katastrofos padarinių likvidavimo komisijos narys Ivanas Pliuščis.
M.Gorbačiovas
per televiziją prabilo tik gegužės 14 d. - prabėgus beveik trims
savaitėms po reaktoriaus sprogimo: „Viskas, kas galėjo nutikti
blogiausia, jau praeityje“ - tarė Michailas Sergejevičius ir tuoj
pat apkaltino Vakarus nukreipiant dėmesį nuo „tikrųjų pasaulio
problemų“.
parengė
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą