Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Kaip sovietai vogė branduolines technologijas

Stalinas tik šyptelėjo į ūsą, kai 1945 m. liepos 24-osios Potsdamo konferencijos metu JAV prezidentas Harry's Trumanas jam pranešė turintis naują neįtikėtinos galios ginklą. Tačiau po kelių savaičių įvykę branduoliniai Hirošimos ir Nagasakio bombardavimai privertė ji ne šypsotis, o rimtai sunerimti.


JAV sukurta atominė bombą į miltus trupino visą karinį sovietų pranašumą. Ką reiškia skaitlingos divizijos, tūkstančiai tankų ir bombonešių, kai dabartinis sąjungininkas, o perspektyvoje – būsimasis priešas, pasigamino „žaisliuką“, galintį akimirksniu sudeginti Maskvą ir Leningradą? Galintį priversti kapituliuoti didžiulę imperiją net neprasidėjus įprastam karui.

Pirmieji pasiūlymai pajungti užgimstančia branduolinę fiziką karo tikslams Sovietų Sąjungoje pasigirdo ketvirtajame XX a. dešimtmetyje. Tiesa, visa tai buvo daugiau teoriniame lygyje: hipotetinis atominis ginklas įsivaizduotas gana miglotai, o palaipsniniams tyrimams vystyti reikėjo milžiniškų valstybės investicijų.

Į siūlomus atominės bombos projektus žvelgta kaip į kažką tolimo, neapsimokančio, neįtikėtino. Popieriai keliavo iš stalčiaus į stalčių, iš institucijos į instituciją, kol pagaliau akademikas Vitalijus Chlopinas projektą atmetė kaip pernelyg fantastišką iniciatyvą. Kilus sovietų – nacių karui finansavimas bet kokiems branduoliniams bandymams išvis beveik nutrūko. Priešingai nei hitlerinėje Vokietijoje, JAV, Didžiojoje Britanijoje.

1941 m. rudenį sovietų žvalgybą ėmė gauti nerimastingų žinių, kad amerikiečiai ir anglai vysto savo branduolinius projektus neįtikėtinais tempais. Prie slaptų Didžiosios Britanijos dokumentų priėjimą turėjęs diplomatinės tarnybos darbuotojas, senas komunistų simpatikas Donaldas Macleanas Kremliui pranešė esą britų mokslininkai mano, kad pagaminti atominį ginklą visiškai realu per kelis metus.

Sovietai suvokė beviltiškai atsiliekantys ir savo jėgomis Vakarų mokslininkų niekaip nepavysiantys. Beliko, pasitelkiant platų, po visą pasaulį išsikerojusį šnipų tinklą, tiesiog vogti technologijas.

Šiam darbui sovietai visuomet atrasdavo krūvą pagalbininkų. Vieni šnipinėjo, nes slapčia prijautė komunistams, kiti – norėdami pataisyti savo materialinę padėtį. Treti įsivaizdavo esantys pacifistai ir siekė neleisti vienai valstybei užvaldyti branduolinį monopolį.

Į SSSR plaukė slaptų dokumentų kopijos, pokalbių įrašai, nuotraukos. Atsilikusios rusiškos branduolinės fizikos prestižą gelbėjo tokie mokslininkai, kaip Emilis Fuchsas, Theodoras Hallas, George Kovalis. Taip, daugelio jų negalima pavadinti didžiaisiais atominės bombos tėvais, tačiau šie žmonės dirbo laboratorijose, per jų rankas ėjo slapčiausi popieriai. Kremlius ne tik rėmėsi senais šnipais, bet ir aktyviai verbavo naujus. Kiek vėliau už „branduolinį šnipinėjimą“ atsakingo NKVD skyriaus viršininkas Pavelas Sudoplatovas gyrėsi, kad pirmosios amerikiečių atominės bombos brėžiniai Maskvoje atsidūrė prabėgus dvylika dienų nuo jos pagaminimo.

Informacijos apimtys buvo milžiniškos. Vakarų kontržvalgybos nėrėsi iš kailio kaip įmanydavos, tačiau suardžius vienus informacijos nutekėjimo kanalus, tas nutekėjimas srovendavo kitais. 1943 metais sovietai pradėjo praktinius branduolinio ginklo kūrimo darbus. Projekto vadovu paskirtas fizikas Igoris Kurčatovas, kurį vėliau sovietų propaganda pakrikštijo „atominio ginklo tėvu“.

Taip, I. Kurčatovas turėjo gerą galvą, tačiau branduoliniai raudonosios imperijos pasiekimai – veikiau užsienio laboratorijose šnipinėjančių „kurmių“, o ne SSSR mokslininkų nuopelnas. Lygiai kaip ir branduoliniai reaktoriai, kitos „taikaus atomo“ programos.

Po Hirošimo ir Nagasakio bombardavimų Stalinas įsakė kiek įmanoma pagreitinti atominės bombos kūrimą. Naujos supergalybės baimė, matyt, buvo tokia, kad finansavimas NKVD ir asmeniškai Lavrentijaus Berijos kuruojamiems branduoliniams projektams išaugo daugybę kartų. Po hitlerinio režimo sutriuškinimo SSSR laboratorijose atsidūrė „gyvi trofėjai“ - vokiečių atomų fizikos specialistai: baronas Manfredas von Ardenne, Maxas Volmeris, Gustavas Hertzas, kiti. Mokslo pažibos, genialūs išradėjai, tarptautinių mokslo premijų laureatai.

Pirmoji sovietinė atominė bomba, kodiniu pavadinimu RDS-1 („specialus reaktyvinis variklis“), išbandyta 1949 m. rugpjūčio 29 d. 7 val ryto Kazachstane esančiame Semiplatinsko poligone. Taip Sovietų Sąjunga tapo branduoline valstybe.

Minėto Pavelo Sudoplatovo atsiminimuose tiesiai rašoma, kad pirmasis SSSR branduolinis ginklas iki mažiausių detalių atkartoja amerikiečių prototipą. Šiandiena savo kariška galia besipuikuojančioje Rusijoje tai prisimenama ne itin noriai.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą