Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Ar Ivanas Rūstusis vertas paminklo?

Spalio 14 d. Rusijos Oriolo mieste iškilmingai atidengtas paminklas Ivanui Rūsčiajam (1530-1584) - raito karvedžio skulptūra su kalaviju vienoje rankoje ir pakeltu stačiatikių kryžiumi – kitoje.

Šis didis valdovas, rusiškų žemių „rinkėjas“, išsaugojo mums stačiatikių tikėjimą ir niekam neleido kėsintis į mūsų žemes“ - griaudėjo paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvaujantis Oriolo srities gubernatorius, Rusijos komunistų partijos (!) narys Vadimas Potomskis. 

Šalimais mindžikavo gražus neoimperininkų būrelis: Putino numylėtinis, motociklininkų klubo „Nakties vilkai“ įkūrėjas Aleksandras Zaldostanovas, kuoktelėjęs ura-patriotinis rašeiva Aleksandras Prochanovas, visai neseniai liaupsinęs „kūrybinę liaudies plazmą“ Šiaurės Korėjoje bei raginęs rusus nesibaiminti branduolinio karo prieš Vakarus, o taip pat ne mažiau garsus „didžiavalstybinio“ judėjimo „Laiko esmė“ įkvėpėjas Sergėjus Kurginianas. Pastarasis prie mikrofono taškėsi purslais: „Neleisime klastoti mūsų šlovingos istorijos! Mūsų tauta yra šviesos šaltinis visai žmonijai“. Šiame cirke velniškai trūko tik Vladimiro Volfovičiaus Žirinovskio.


Iš kairės į dešinę: Zaldostanovas, Prochanovas, Kurginianas, Potomskis

Tačiau kiek nustebino ne pasiutusių bepročių skalijimai, o tai, kad atidengiant paminklą prie pagrindinių oratorių buriavosi ir barzdoti, garbaus amžiaus Stačiatikių cerkvės atstovai. Jie romiai linksėjo galvomis, kai valstybės dūmos nuo „Vieningosios Rusijos“ deputatas Nikolajus Zemcovas kliedėjo apie šventojo nimbą virš Ivano Rūsčiojo galvos: „Šventojo nimbas nesuteikiamas šiaip sau! Ivanas Rūstusis privertė pasaulį skaitytis su Rusija! Visai kaip dabartinis prezidentas Vladimiras Vladimirovičius Putinas! “

Rusijos valdovas Ivanas IV, Vasilijaus III-iojo sūnus, karūnuotas 1547 m., būdamas 17 metų amžiaus. Nuo pat viešpatavimo pradžios jis įvairiais būdais nuolat stiprino asmeninę valdžią ir buvo įsitikinęs „šventa Maskvos misija“ po savo vėliavomis suvienyti visas rusiškas žemes.


Beveik šventasis

Būtent rusiškų (kaip ir nerusiškų) žemių „rinkimas“ šiandien įvardijamas kaip bene didžiausias Ivano Rūsčiojo nuopelnas. Nors, tiesą sakant, tuomet nemaža dalis rytų slavų miestų laikė save ne mažesniais stačiatikiais už maskvėnus ir visiškai netroško pakliūti baisiojo despoto valdžion. Ivanas Rūstusis tai puikiai suprato, bet kadangi misija „duota Dievo“, tai ne žmonėms ją „atšaukti“. Su nenorinčiais vienytis caras niekada nesiceremonijo.

1563 m. didelė dalis nuo LDK atplėšto Polocko gyventojų pakliuvo į nelaisvę ir buvo tiesiog parduoti į vergiją Persijos musulmonams. Nepaisant seno įstatymo, draudžiančio pardavinėti „stačiatikių sielas“.

1570 m., kai Ivano Rūsčiojo vadovaujama kariuomenė užėmė klestinti Naugardą, mieste prasidėjo tokios masinės skerdynės, kad paties fakto nenutyli net Ivano IV veiklai simpatizuojantys istorikai. Žinoma, neužmirštant pabrėžti, kad tai buvo „visiška tų laikų norma“.


Garbintojų būrelis: komunistai, monarchistai, stačiatikių dvasininkai, kazokai, davatkos ir tt.

Naugardo žygio metu taip pat nusiaubta Tverė, o po to ir Pskovas. Gyventojai ne tik žudyti, bet žvėriškai kankinti prieš nužudant. Ko gero, būtent tada paplito praktika tikrus bei tariamus priešus kaltinti sąmokslo prieš carą rengimu. Absoliuti dauguma kankinamųjų, savaime suprantama, „prisipažindavo“. Vėliau šiuos metodus puikiai perėmė bolševikai.

Stiprinti terorą Ivanui Rūsčiajam padėjo vadinamoji opričnina – asmeninė valdovo gvardija. Už besąlygišką paklusnumą carui opričnikai gaudavo valdyti milžiniškus turtus, dvarus, žemes. Vienas žymesniųjų opričninos kraugerių – nykštukas Grigorijus Skuratovas, dar kitaip vadinamas Maliuta Skuratovu. 1569 m. jis, Ivano Rūsčiojo nurodymu, asmeniškai pasmaugė vienuolyne kalinamą metropolitą Filipą (Fiodorą Kolyčevą), kuris atvirai apkaltino carą nusisukus nuo krikščioniško tikėjimo ir paskandinus šalį kraujyje.

Beje, po mirties dievobaimingas metropolitas paskelbtas šventuoju kankiniu. O XX a. pabaigos Rusijoje jau pasigirdo siūlymu kanonizuoti ir jo žudiką – Ivaną Rūstųjį.


Ivanas Rūstusis. Mokslininkų atlikta veido rekonstrukcija.

Be Filipo, tiesioginiu Ivano IV įsakymu nužudytas Pskovo igumenas, stačiatikių maldos namų steigėjas Kornilijus, Naugardo bei Kazanės arkivyskupai Pimenas ir Germanas, daugybė kitų žemesnio rango dvasininkų. Netgi Kremliui artimas, dabar jau velionis Maskvos ir visos Rusios patriarchas Aleksijus II-asis, 1999 m. kategoriškai pasmerkė siūlymus kanonizuoti Ivaną Rūstųjį, piktindamasis, kad šventvagiška tuo pat metu melstis ir budeliams, ir jų aukoms.

1862 m. atidengtame Rusijos Tūkstantmečio paminkle, kuriame pavaizduoti iškiliausi „valstybininkai“, vietos Ivano Rūsčiojo figūrai neatsirado. Užtat 2016-aisiais monumento tironui atidengimą šlovino ir komunistai, ir monarchistai. Kai kuriems jų pakako proto ateiti su paskutinio Rusijos monarcho Nikolajaus II portretais ir tuo pat metu griausmingai ploti komunistų atstovo kalbai.


Bausmės Maskvoje Ivano Rūsčiojo laikais. Apolinarijaus Vasnecovo paveikslas, 1912 m.

Taip, šaltiniuose dažnai pabrėžiamas caro Ivano Rūsčiojo religingumas. Tačiau tas jo religingumas, jei tai galima vadinti religingumu, buvo labai patologinis, iškreiptas, ir, ko gero, sąlygotas psichinių susirgimų. Per daug nemąstydamas Žiaurusis Ivanas degino „priešų“ vienuolynus, skerdė visoje šalyje gerbiamus žmones, o po egzekucijų parodydavo išties krikščionišką atlaidumą: įtraukdavo visus nužudytuosius į specialius mirusiųjų paminėjimo sąrašus ir „atleisdavo“ jiems nuodėmes.

Sakoma, kad pykčio pagautas Ivanas Rūstusis nužudė savo sūnų Ivaną, nors yra teigiančių, kad jis nebuvo nužudytas, o mirė sava mirtimi po sunkios ligos. Kaip ten bebūtų, šiandienos Rusijoje mitas apie iškilų „valstybės vienytoją“ vis labiau užtemdo tikrąjį kruvinojo Jono IV portretą. Juolab, kad šalies kultūros ministras Vladimiras Medinskis juk aiškiai pasakė: „Iš esmės Ivano Rūsčiojo aukų buvo ne tiek jau ir daug“.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą