Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. lapkričio 8 d., antradienis

„Revoliucionieriaus katekizmas“. Bolševikinio teroro ištakos

Prieš 99 m. Rusijoje, vadinamojo Spalio perversmo metu, valdžią užgrobė bolševikai bei jiems daugiau ar mažiau artimos radikalios politinės jėgos. Nors pagal mums įprastą Grigaliaus kalendorių „darbininkų ir valstiečių revoliucija“ įvyko lapkričio 7 d., Rusijoje, tuo metu gyvenusiai pagal Julijaus kalendorių, tai buvo spalio 25-oji.

Bolševikai netrukus nusikratė kiek kitokį politinį kursą išpažįstančių bendražygių – kairiųjų eserų ir šalyje užkūrė patį kruviniausia, lig tol neregėtą terorą. Teisindama Lenino, bei jo gaujos veiksmus, raudonoji spauda atvirai trimitavo apie „ypatingą bolševikinę moralę“, „naująsias proletariškas vertybes“. Esą teroras būtinas, bet ne pavergti, o išlaisvinti! Kaip ir proletariato diktatūra.

Daugelis mano, kad postringavimai apie rūsčią „naująją moralę“ - valdžios bet kokia kaina siekusių Rusijos komunistų išradimas. Kai kurie istorikai nurodo į galimas ištakas – revoliucinį XVIII a. pabaigos terorą Prancūzijoje, tačiau bolševikai, ko gero, rėmėsi ir gimtosios šalies „paveldu“.

1847 m. Vidurio Rusijos Ivanovo mieste baudžiauninkė pagimdė sūnų, kurį pakrikštijo Sergejumi. Manoma, kad tikrasis berniuko tėvas buvo dvarininkas Piotras Epiševas. Bet kilmingasis tėvas sūnaus nepripažino, todėl jam suteikta Nečiajevo pavardė (nuo rusiško žodžio „nečajannyj“ – netyčinis, nelauktas, netyčiukas).

Motina mirė kai Sergejui buvo aštuoneri metai, todėl vaikas augo su patėviu. Pastarasis užsiėmė įvairia veikla: nuo dažymo iki patarnavimo užeigose. Apie save vėliau Nečiajevas pasakojo, kad gana anksti pajuto „socialinės nelygybės gniaužtus“ ir sąmoningai pasirinko „revoliucionieriaus kelią“. Kaip buvo iš tiesų - nežinia. Mat Sergejus mokėjo slėpti savo biografiją ar susikurti visiškai naują.


Sergejus Nečiajevas (1847-1882)

Kažkokiu būdu Nečiajevui visgi pavyko ištrūkti iš juodadarbių sluoksnio. Jis bandė siekti mokslų, ir net tapo prie cerkvės įkurtos mokyklos mokytoju. Į Sankt-Peterburgo universitetą Sergėjus neįstojo, bet lankėsi paskaitose kaip klausytojas. Čia Nečiajevas dar labiau pasinėrė į tuo metu Rusijos studentų tarpe populiarias „revoliucinės lygybės ir brolybės“ idėjas.

Jauno provincijos mokytojo galvoje visos tos idėjos virto keistu anarchizmo, nihilizmo, makiavelizmo ir mesianizmo kratiniu. Nečiajevas skelbė, kad jo paties tikslas - „šviesi žmonijos ateitis“. Deja, šio švento tikslo negalima pasiekti be negailestingo esamos visuomeninės santvarkos sunaikinimo, aistringos revoliucijos ir „pasaulį apvalančio“, kruvino teroro.

Kuri laiką užsienyje pagyvenęs Nečiajevas grįžo į Rusiją, įkūrė „Liaudies susidorojimo draugiją“ ir 1869 m. anonimiškai publikavo „Revoliucionieriaus katekizmą“. Jame dėstytos nuostatos šokiruoja net ir šiandien. Sakoma, kad „Katekizmas“ buvęs gana populiarus carine santvarka nepatenkintų studentų tarpe ir neabejotinai įtakojęs politinį XIX a. rusų terorizmą. Kas gi skelbta niūriame manifeste?

Revoliucionierius – tai pasmerktas žmogus. Jis neturi interesų, nei jausmų, nei prieraišumo, nei netgi vardo. Jį užvaldęs vienintelis troškimas, vienintelė aistra – revoliucija. Jis ne tik žodžiais, bet ir darbais nutraukė bet kokius ryšius su pilietine tvarka, su visuomene, su įstatymais, visuotinai priimtomis normomis, šio pasaulio dorove. Ir jei jis priverstas gyventi šiame pasaulyje, tai tik tam, kad greičiau jį sunaikintų. Revoliucionierius niekina visuomenės nuomonę. Dorybė jam yra tai, kas priartina revoliucijos triumfą, o nusikaltimas – kas trukdo jai“.

Revoliucionierius privalo būti rūstus sau pačiam ir kitiems. Visi švelnūs giminystės, draugiškumo, meilės, dėkingumo jausmai, ir netgi garbės pojūtis, turi būti numalšinti ledinės revoliucinės aistros. Dieną ir naktį jis turi gyventi viena mintimi, vienu tikslu – naikinimu. Tikro revoliucionieriaus prigimtis nesuderinama su romantika, jausmingumu, susižavėjimu, susidomėjimu“.


Caro Aleksandro II nužudymas 1881 m. (chromolitografija, F.Morozovas)

Patekusiems į bėdą bendražygiams bei draugams padėti verta tik tuomet, jei jie yra reikalingi revoliucijai, bet ne dėl asmeninių simpatijų ar prieraišumo. Kitaip tariant, revoliucijos reikia siekti visais įmanomais būdais, net jei tam tektų paaukoti tėvą, motiną, brolius ir seseris, vaikus. Revoliucionieriaus šeima – tai tik jo idėjiniai bendražygiai. Bet ir jų vertė matuojama „naudingumu revoliucijai“.

Katekizme“ skelbiama, kad kelyje link revoliucijos „ši supuvusi visuomenė turi būti padalinta į kelias kategorijas“. Pavojingiausius revoliucijai – nedelsiant naikinti, mažiau pavojingus – išnaudoti, „leisti pagyventi kiek ilgiau“, nepavojingus – stengtis patraukti į savo pusę. Revoliucionieriui leidžiama viskas: apsimesti tuo kuo jis nėra, pataikauti priešui, netgi žemintis prieš ji, jei galutinis tikslas – to paties priešo sunaikinimas. Anot Nečiajevo, žudynės privalo sukrėsti, supurtyti, išklibinti sistemą. Skatinama mokytis fizikos ir chemijos. Matyt, bomboms gaminti.

Apie kažkokį galutinį šios teroristinės programos tikslą kalbama labai nedaug. Jis įvardintas paprastai: „visiškas liaudies išlaisvinimas ir laimė“.

Nuo veiksmų „Liaudies susidorojimo draugija“ perėjo prie darbų. Tiesa, nužudė tik vieną Nečiajevo valiai atsakiusį paklusti pogrindinės organizacijos narį. 23 metų studentą Ivaną Ivanovą numatyta įvilioti į nuošalią vietelę ir pasmaugti. Įvilioti pavyko, bet užuot pasmaugus besipriešinančią auką teko nušauti.

Netrukus žmogžudystė buvo išaiškinta, „Liaudies susidorojimo“ aktyvistai stojo prieš teismą ir susilaukė rūsčių bausmių. Pats Nečiajevas pabėgo į Šveicariją, tačiau Rusija pasiekė, kad jis būtų išduotas. Gimtinėje aršusis revoliucionierius nuteistas 20 metų kalėti. Mirė jis 1882 m. Petropavlovsko tvirtovės vienutėje, po devynerių metų įkalinimo.


Aleksandras Uljanovas (1866-1887) - vyresnysis Vladimiro Uljanovo-Lenino brolis

Antrojoje XIX a. pusėje per Rusijos imperija nusirito politinio terorizmo banga, kuri nenuslūgo bemaž iki pat Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Per visa politinio teroro klestėjimo laikotarpį Rusijos imperijoje nužudyta tūkstančiai policijos viršininkų bei kitų pareigūnų, aukštesnių ir žemesnių valdininkų, aukščiausios valdžios atstovų ir netgi pats caras Aleksandras II.

Sergejaus Nečiajevo ir jo bendrų sėkla greit sudygo socialinių sukrėtimų purtomoje šalyje. Kūrėsi teroristinės organizacijos, griaudėjo šūviai, sproginėjo bombos. Vienas žymesnių to laikotarpio teroristų – pasikėsinimą į carą Aleksandrą III rengęs, ir už tai myrio nuteistas Aleksandras Uljanovas – teroristinės organizacijos „Liaudies valia“ aktyvistas, vyresnysis būsimojo bolševikų lyderio Vladimiro Uljanovo-Lenino brolis. Na, o pastarasis, puikiai susipažinęs su rusiškojo terorizmo teorija bei praktika, revoliucinę Nečiajevo „moralę“ su kaupu įgyvendino praktikoje.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą