Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. gruodžio 29 d., ketvirtadienis

Apie Šv. Kristoforą ir Vilniaus miesto herbą

1990 m., atsikūrus Lietuvos valstybei, Vilnius atgavo savo istorinį herbą. Sovietmečiu dėl pernelyg aiškaus religinio turinio – per upę brendančio šv. Kristoforo su Kūdikėliu Jėzumi ant peties, sostinės heraldika buvo faktiškai pasmerkta užmaršiai. Priešingai kitų didžiųjų Lietuvos miestų herbams, kurie, nors ir buvo kiek pakoreguoti atsižvelgiant į ateizmą propaguojančios valdžios užgaidas, visgi toleruoti.


Krikščioniškose Vakarų tradicijos legendose sutinkami pasakojimai apie III a. gyvenusį rūsčios išvaizdos stipruolį, vardu Reprobas. Iš pradžių jis, kaip ir daugelis Romos imperijos gyventojų, buvo pagonis, tačiau vėliau priėmė Kristaus tikėjimą. Norėdamas padėti žmonėms ir tuo pasitarnauti Dievui augalotasis Reprobas pradėjo kelti visus norinčius per sraunią upę. Ne plaustu ir ne valtimi, o ant savo pečių.

XVIII a. italų dominikono Jokūbo Vorangiečio „Aukso legendoje“ pasakojama, kad kartą Reprobui teko nešti mažylį, kuris pasirodė toks sunkus, kad milžinas vos pasiekė kitą krantą. Paklaustas kas jis toks, vaikas atsakė esąs pats Kristus, o nepakeliamas svoris – tai viso pasaulio nuodėmės. Po šio įvykio Reprobas buvo pakrikštytas ir gavo graikišką Kristoforo – Kristaus nešėjo, vardą. Per upę brendantį šv. Kristoforą su Jėzumi ant pečių savo kūriniuose vaizdavo tokie žinomi praeities menininkai, kaip Jeronimas Boschas, Lukas Kranachas Vyresnysis, Albrechtas Diureris, Lorencas Lotas, kiti.


Šv. Kristoforas, dail. H. Boschas, apie 1485

Beje, krikščioniškoje Rytų tradicijoje Jėzaus nešimo per upę legenda nėra itin populiari, nors ir žinoma. Stačiatikių ikonografijoje Kristoforas ilgus amžius vaizduotas su šuns galva. Kodėl taip nutiko – nelabai aišku iki šiol. Pasak vienų legendų Kristoforas buvo kilęs iš tolimos, paslaptingos kinokefalų (gr. „šunagalvių“) šalies pasaulio pakraštyje, remiantis kitais pasakojimais, – prieš priimdamas „tikrąjį tikėjimą“ milžinas Reprobas savo būdu bei išvaizda „priminė žvėrį“, ką ir turėjo simbolizuoti šuns galva. Įdomu tai, kad 1772 m. Rusijos Švenčiausias Sinodas uždraudė vaizduoti šv. Kristoforą su šuns galva, nes toks vaizdinys esą „pagoniškas ir neatspindintis tiesos“. Prasidėjo senųjų ikonų medžioklė, jų naikinimas, bandymai pertapyti šventuosius paveikslus. Šungalvio Kristoforo garbinimo tradicijos laikėsi tik sentikiai.


Šv. Kristoforas šuns galva. Rytų tradicijos ikona, XVII a.

Pirmą kartą apie šv. Kristoforą Vilniaus antspaude užsimenama XVI a. Žygimanto Augusto privilegijoje, nors pats herbas miestui, pasak Teodoro Narbuto (1784–1864), suteiktas dar Gedimino valdymo laikais: „paskiau, septintaisiais įkūrimo metais, davė Vilniaus miestui (...) antspaudą ar herbą“. Tą patį savo darbuose kartoja ir XIX a. literatas Adomas Honoris Kirkoras: „1330 m. Gediminas suteikė Vilniui herbą“.

Šventasis Kristoforas tikriausiai pasirinktas todėl, kad savo bridimu per upę simbolizavo tam tikrą perėjimą, naujos religijos sklaidą pagoniškame krašte. „Nešti Kristų“ reiškė nešti naują tikėjimą, nors tas pats T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ svarstė, kad kadaise Vilniaus herbe galėjo būti vaizduotas padavimų milžinas Alcis, ir tik vėliau krikščionys jį pakeitę šv. Kristoforu.


1444-1568 m. Vilniaus miesto antspaudas.

Graži versija, bet labai abejotina... 1836 m. išleistoje Vilniaus istorijai skirtoje knygoje žymus to meto publicistas Mykolas Balinskis tvirtino, kad miesto herbe šv. Kristoforas buvo iš pat pradžių, o mitinis Alcis – jokiais įrodymais neparemtas romantikų pramanas.

Senuosiuose Vilniaus antspauduose šv. Kazimieras vaizduotas pagal visas katalikiškos ikonografijos tradicijas. Skirtumas tik tas, kad vietoje įprastos lazdos, ar net medelio, šventasis – visų keliautojų globėjas, laiko dvigubą kryžių. Rutulys kūdikio rankose – pasaulį simbolizuojantis valdovo ženklas.


Iš carinių laikų leidinio: "Senas Vilniaus miesto antspaudas. Alcis, legendinis didvyris su žmona ant pečių. Krikščioniškais laikais šv. Kristoforas su Kūdikiu Jėzumi"

Po 1795 m. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Kurį laiką šv. Kristoforas Vilniaus herbe niekam netrukdė, tačiau 1845 m., valdant carui Nikolajaus I, jis pakeistas šuoliuojančiu raiteliu – savotišku, „rusifikuotu“ Vyčio variantu. Vėliau šis herbas dar kiek koreguotas.

Istorinė Vilniaus heraldika prisiminta jau po Rusijos imperijos subyrėjimo, miestui atitekus lenkams. 1922 m. šv. Kristoforas lyg ir sugrąžintas. Jis puikavosi Vilniaus planuose bei atvirukuose, tačiau iki pat Antrojo pasaulinio karo oficialiai patvirtinti nespėtas.


Vilniaus herbas 1937 m. lenkiškame miesto plane. 

Sovietmečiu bet kokios užuominos apie senąjį Vilniaus herbą nebuvo labai sveikinamos.


Dabartinis Vilniaus herbas

Dabartinis Vilniaus herbas patvirtintas 1991 m. balandžio 17 d. Jo autorius – dailininkas Arvydas Každailis. 2003 m. didžiulis heraldinis skydas papuošė sostinės Rotušės frontoną, nors šventasis miesto globėjas įamžintas ne tik herbe.


Vilniaus rotušės frontonas


Heraldinė apšvietimo stulpo detalė Gedimino prospekte

Bene seniausia Vilniuje šv. Kristoforo skulptūra yra Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Dar viena – Šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje. Pastarąją 1957 m. sukūrė menininkas Antanas Kmieliauskas, už ką buvo pašalintas iš Dailininkų sąjungos. Trečias šv. Kristoforas matomas Gedimino prospekte priešais Seimo rūmus stūksančio pastato sienoje. Tai – 1996 m. skulptoriaus Kazio Kisieliaus kūrinys.


Kristoforas Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčios šventoriuje


Šv. Kristoforas Gedimino prospekte. 


Beje, nedaugeliui žinoma, kad 1973 m. Pylimo ir Trakų gatvių sankirtoje esančius Umiastovskių rūmus papuošusi Stanislovo Kuzmos skulptūra „Miesto sargybinis“ iškilo sovietmečiu pašalintos šv. Kristoforo statulos vietoje.


Umiastovskių rūmai Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje. 4-ojo XX a. dešimtmečio Bulhako nuotr. 


Šv. Kristoforas Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje. 4-asis XX a. dešimt.


Dabar ten skulptūra "Miesto sargybinis"


Vitalijus Michalovskis
tekstas publikuotas Lrytas svetainėje

3 komentarai:

  1. Dar viena Kristoforo skulptūra yra Petro ir Povilo bažnyčioje, bet žinoma tokių atvazdų ar skulptūrų interjeruose yra daugiau:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Prastas herbas, jei tai herbas. Jokios autentikos, jokio savitumo ar ryšio būtent su Vilniumi. Ryga irgi turi tą patį Kristupą ir tą pačią legendą. Bet nei herbu, nei kokiu miesto simboliu jo nelaiko - įkurdino stiklinėje būdoje Dauguvos krantinėje, ir tiek. O miesto herbą turi kitokį: su Rygos gynybinės sienos fragmentu ir dviem liūtais.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Dar ir dėl to, kad kai kur jis vaizduojamas kaip šunsnukis... Čia gal tinka Vilniui ar kaip?

    AtsakytiPanaikinti