Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2016 m. gruodžio 4 d., sekmadienis

Apie Vilniuje planuotą paminklą J. Pilsudskiui

Ketvirtajame XX a. dešimtmetyje, kai Vilnius buvo tapęs tolima Lenkijos provincija, sostinės Katedros aikštėje numatytas paminklas Juzefui Pilsudskiui. Buvo paskelbtas konkursas, pusšimtis skulptorių siūlė savo projektus, bet visas šias iniciatyvas nutraukė Antrasis pasaulinis karas.

Apie galimybę Vilniuje pastatyti paminklą J. Pilsudskiui lenkai pradėjo kalbėti tik atkūrus nepriklausomą Lenkijos valstybę. Žinoma, ši valstybė neįsivaizduota be Vilniaus - „lenkiško miesto nuo senų senovės“.


Katedros aikštė XX a. pradžioje.

1867 m. netoli Parbadės, Zalave, gimusį J. Pilsudskį vietos lenkai visuomet laikė savu didvyriu. Pats Pilsudskis irgi neslėpė sentimentų gimtajam kraštui, tiesa, jo planai Vilnijos atžvilgiu smarkiai kirtosi su lietuvių planais.

Savo testamente Pilsudskis prašė palaidoti jo širdį Vilniuje, o kartu iš Suginčių kaimo į Rasų kapines perkelti jo motinos palaikus. To meto Lenkijos spaudoje Pilsudskis šlovintas ne tik kaip lenkiškų žemių vienytojas, bet ir kaip Vilniaus išvaduotojas. Kur gi kitur statyti paminklą, jei ne garbingiausioje Vilniaus vietoje – Katedros aikštėje?


Romualdo Guto ir „Miesto urbanistikos biuro“ projektas.

Tiesa, iš pradžių čia planuotas paminklas Adomui Mickevičiui, kurio vardu pervadintas ir buvęs Jurgio (dab. Gedimino) prospektas. Bet vėliau galutinai apsistota ties monumento Juzefui Pilsudskiui idėja.

1937 m., prabėgus dviem metams po J. Pilsudskio mirties, „Maršalkos atminimo įamžinimo komiteto“ iniciatyva paskelbtas paminklo konkursas. Idėjai pritarė ir Vilniaus vaivadijos galva, aktyvus krašto polonizacijos šalininkas Liudvikas Bocianskis.


Liudomiro Slendzinskio projektas.

Kartu planuoti įvairūs aikštės pertvarkymo darbai, architektai dalinosi savo vizijomis. Visuomenėje kilo diskusijos: palikti ar iškirsti žalią skverą palei pietinę Katedros sieną.

Pagaliau pasirinktas profesoriaus Romualdo Guto vadovaujamo „Miesto urbanistikos biuro“ parengtas projektas. Jame Katedros aikštė padalinta į tris atskiras erdves, vidurinioji – apvalyta nuo medžių, o patį paminklą rekomenduota statyti rytinėje aikštės pusėje, vadinamojoje Paminklo aikštėje. Beveik ten pat, kur 1996 m. iškilo Gediminas.

Urbanistikos biuro“ projektą iš pradžių patvirtino miesto savivaldybė, o 1938 m. gegužės pabaigoje – Lenkijos Vidaus reikalų ministerija.



Paminklo J. Pilsudskiui projektai.

1939 m. balandžio 18 d. susibūrė komisija geriausiam Pilsudskio paminklo projektui išrinkti. Ją sudarė Lenkijos kariuomenės inspektorius Kazimiežas Sosnkovskis, Vilnaus krašto vaivada Liudvikas Bocianskis, Vilniaus miesto prezidentas dr. Vitoldas Stanevičius, Stepono Batoro universiteto (dab. Vilniaus Universtitetas) vaizduojamųjų menų specialistas dr. Ježis Hopenas, Varšuvos ir Krokuvos menų akademijos atstovai, kiti žinomi asmenys.

Iš penkiasdešimt keturių atsiųstų J. Pilsudskio paminklo projektų palikta šešiolika, po to balsuojant atrinkti šeši tinkamiausi variantai, vertinti jų maketai. Visur maršalka vaizduotas raitas, paminklas turėjo būti užkeltas ant aukšto postamento. Labiausiai komisijai patiko 44-uoju numeriu pažymėtas, Lvovo skulptorės Janinos Reichert projektas, pavadinimu „Darbas“. Jis ir surinko daugiausia vertintojų balsų.

Ir visgi dėl to, koks turi būti paminklas, berods, galutinai neapsispręsta. Lenkiška Vilniaus valdžia taip pat negavo aikštės rekonstrukcijai reikiamos pinigų sumos. Dalis tvarkymo, medžių kirtimo darbų buvo padaryta, bet Pilsudskio monumento idėją teko atidėti ateičiai. Na, o 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkiją užgriuvo karas.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto svetainėje


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą