Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2017 m. vasario 7 d., antradienis

Apie vokiečius sovietų nelaisvėje

Sakoma, kad kartą SSSR užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas pareiškė, jog nė vienas vokiečių belaisvis negrįš namo tol, kol nebus iš pelenų prikeltas nuniokotas Stalingradas. Pasibaigus karui sovietų nelaisvėje liko daugiau nei du milijonai vokiečių. Savo vergišku darbu turinčių „išpirkti kaltę“ prieš pačios „taikiausios ir geranoriškiausios šalies liaudį“.


Prieš Antrąjį pasaulinį karą Rytų Europą padalinęs kraugeriškas Molotovo–Ribentropo paktas, žinoma, prisimintas nebuvo. Liko tik nugalėtojai ir nugalėtieji.


Tik ką paimti į nelaisvę...

Iš griuvėsiuose paskendusios Vokietijos išvežta viskas, ką buvo įmanoma išvežti. Sovietai nesibodėjo išgabenti ir savo lageriuose pritaikyti net koncentracijos stovyklų įrangos. Raudonojoje imperijoje kalėję vokiečiai turėjo patirti visą „komunistinio atpildo“ rūstybę. Nepriklausomai nuo asmeninės atsakomybės bei simpatijų nacistiniam režimui.

Per visą karą vokiečių belaisvių padėtis SSSR buvo nepavydėtina. Sovietų valdžia kategoriškai atsisakė leisti į stovyklas tarptautinių humanitarinių organizacijų atstovus, pačiose stovyklose negaliojo jokie įstatymai, nekalbant apie tarptautines normas.

Propaganda kurstė nuožmią neapykantą visai vokiečių tautai, – „žudikų ir prievartautojų padermei“, tad savavališki susidorojimai su karo belaisviais, jų luošinimas, tyčinis marinimas badu buvo veikiau taisyklė nei išimtis. Išsekintų nelaimingųjų tarpe pasitaikydavę net žmogėdrystės atvejų.


Dažnas iš Lenkijos ar Čekijos kilęs, Vermachte tarnavęs etninis vokietis bandė slėpti savo tautybę ir teisintis buvęs priverstinai germanizuotas. Tokiam išsižadėjimui buvo ryžtamasi viliantis, kad tai bent kiek sušvelnins įsiutusių sargybinių požiūrį. Deja, tuščios viltys dažnai nepasiteisindavo. Visi, vilkėję vokiečių ar jų sąjungininkų kariuomenės uniformą, sovietams buvo fašistai.

Tenka pripažinti, kad su raudonarmiečių belaisviais vokiečiai elgėsi ne ką geriau. Abi pusės kovojo ne norėdamos parklupdyti, o visiškai sunaikinti priešą. Ir belaisviai šiame totalitarinių ideologijų tarpusavio kare buvo niekam nereikalingas balastas. Bet koks nusiskundimas, užsiminimas apie savo teises, nekalbant jau apie atvirą nepaklusnumą, tučtuojau baustas mirtimi.


Po Trečiojo reicho kapituliavimo Vakarų šalyse kalinti vokiečių belaisviai netrukus sugrįžo namo. Žinoma, tik tie, kurie nebuvo apkaltinti vykdę karo nusikaltimus. O štai sovietai nusprendė, kad į jų rankas patekę priešo kariai privalo darbu bei „pavyzdingu elgesiu“ išsipirkti laisvę. Šią kolektyvinę bausmę faktiškai galima prilyginti nuo senų senovės praktikuotam išsivarymui į vergiją. Ir toji „socialistinio ūkio atkūrimo“ lozungais maskuojama vergija neretai trukdavo metų metus. Dažnas mirė ar buvo nužudytas taip ir nesulaukęs išsvajotos laisvės.

Karo belaisviai triūsė pasiskirstyti po visą Sovietų Sąjungos teritoriją. Jų veiklos pėdsakų galima aptikti ir tolimajame Sibire, ir daugelyje SSSR europinės dalies miestų, įskaitant tą pačią Maskvą. Priverstinio vergiško darbo sistema „nugalėjusio leninizmo šalyje“ buvo sukurta ir ištobulinta dar gerokai prieš karą. Į karo belaisvių darbą žvelgta kaip į savaime suprantamą reparacijų dalį.

Lygiai kaip ir Stalino epochos politiniai kaliniai, vokiečiai rovė kelmus, kirto miškus, tiesė geležinkelius, šachtose kasė anglį, ardė griuvėsius ir statė namus. Pavyzdžiui, Kremliaus bokštą primenantis daugiaaukštis Valstybinio Maskvos universiteto pastatas išmūrytas beteisių „fašistų“ rankomis. Žinoma, šis faktas nebuvo garsiai afišuotas. SSSR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis nuo 1943 m. iki 1950 m. belaisviai atliko darbų už 50 milijardų rublių. Tikėtina, kad tikroji darbų vertė kur kas didesnė.


Vokiečiai triūsia pokario statybose

Vokiečių belaisvių gyvenimo sąlygoms pokario Sovietų Sąjungoje nors ir kiek pagerėjo, priklausė nuo daugybės dalykų: darbo sudėtingumo bei jo specifikos, personalo požiūrio, stovyklų aprūpinimo, gamtos sąlygų. Europinės dalies miestuose dirbti buvo lengviau, kaip ir daugiau galimybių išgyventi, o štai Sibiro taigose bei sniegynuose mirtis ir ligos buvo kur kas dažnesni palydovai.

Pasakytina, kad nepaisant atvirai niekinamo apsaugos bei stovyklų administracijos požiūrio, vokiečiai netrukus pagarsėjo kaip geri ir kruopštūs darbininkai. Tai, kad vieną ar kitą pastatą statė „fašistai“, buvo laikoma kokybės ženklu, nors viešai trimituota apie „tarybinio proletariato“ pergales.


Grįžimas į namus 1955 m.

Paskutiniai iš tų, kas sugebėjo ištverti pragarą, grįžo į tėvynę jau po Stalino mirties. Oficialiais duomenimis, sovietų nelaisvėje mirė daugiau nei pusė milijono vokiečių bei jų sąjungininkų.


Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

1 komentaras:

  1. Tikrai labai įdomūs straipsniai, daug naujos, nežinomos medžiagos. Ačiū. Dar labai norėčiau paprašyti parašyti apie karo invalidų, sužeistųjų likimą po 2 pasaulinio karo įvairiose šalyse. Ar tiesiog įmeskit kokią nuorodą. Iš anksto ačiū.

    AtsakytiPanaikinti